Tai darė savo mamos atminimui. „Ji visą gyvenimą buvo vargšė, kurios turtas ir keturi vaikai tilpdavo į vienkinkį vežimą, nors buvo kilusi iš bajorų“, - sako ponia Jadvyga.

Klasėje - bajoraitė

Kad yra kilusi iš bajorų giminės Jadvyga sužinojo dar vaikystėje. Ji lankė pradinę mokyklą. Mokytojas paprašė, kad mokiniai atsineštų savo gimimo liudijimus. Jadvyga atsinešė, bet pamatė, kad liudijime parašyta jos pavardė ne Tautkutė kaip visi vadindavo, o Tautkevičiūtė. Norėdama būti tiksli, mergaitė tokią pavardę užsirašė ir ant sąsiuvinio. Mokytojas, tai pamatęs, pakėlė sąsiuvinį prieš klasę ir pašiepiamai tarė: „Žiūrėkite, vaikai, pas mus atsirado bajoraitė.“ Mergaitė bandė rodyti gimimo liudijimą, kuriame parašyta būtent tokia pavardė, bet mokytojas jos nepaisė.

Sugrįžusi iš mokyklos Jadvyga pripuolė prie mamos, klausė, kaip čia yra, kodėl mokytojas ją pavadino bajoraite. Mama neguodė įskaudintos dukros. Tik santūriai patvirtino: „Taip, mes tikrai bajorai. Tik nežinau pas ką dokumentai, liudijantys bajorystę. Gal per karą sudegė? Gal pasiliko pas dieduką?“

Šis vaikystės prisiminimas ir paskatino ieškoti savo šaknų. Artėdama prie septyniasdešimtmečio moteris nusipirko kompiuterį, pradėjo lankyti informatikos kursus, o pramokusi naršyti internete, ėmė domėtis, kaip įrodoma bajoriška kilmė. Vėliau išsiuntė užklausas į archyvus dėl kilmę patvirtinančių dokumentų.

Mamai atminti

Įrodyti bajorišką kilmę buvo ir kitas motyvas. Ponia Jadvyga nusprendė tai padaryti mamos Bronislavos Tautkevičiūtės-Jonutauskienės atminimui.

Bažnyčioje Jadvygos mama buvo susituokusi su savo keturių vaikų tėvu Pranciškum Jonutausku. Šis buvo labai aktyvus žmogus. Anksčiau tokius vadindavo politikantais. Mat, mėgdavo, pasilipęs ant bačkos, sakyti prakalbas. O pokariu padėjo partizanams. Su šautuvu, anot ponios Jadvygos, nevaikščiojo, bet partizanams skersdavo gyvulius, jų kojas ir galvas parnešdavo namo, kad žmona turėtų kuo maitinti vaikus.

Kadangi tėvas buvo priverstas slapstytis, retai pasirodydavo namuose. Bronislava su dvidešimčia metų vyresniu Pranciškum nesudarė civilinės santuokos ir nekeitė pavardės. Todėl daugelis ją laikė vieniša motina, tais laikais vadinta merga su vaikais.

Už pagalbą partizanams enkavėdistai Pranciškų Jonutauską nukratė elektra, po to pakorė Varnių daržinėje, inscenizuodami jo savižudybę. Motina net nėjo pasiimti jo kūno. Bijojo, kad su trejetu vaikų neištremtų į Sibirą. Pakeliui jau buvo ir jauniausias sūnus Pranas. Kai į namus ateidavo enkavėdistai, sakydavo: „Aš nieko nežinau. Esu ne Jonutauskienė, o Tautkutė.“

„Kiek prisimenu, mano mama visą gyvenimą vargo. Anksti mirė jos tėvai. Liko našlaitė. Beraštė. Ištekėjo, bet anksti liko našlė, - pasakoja Jadvyga Šimkienė. - Savo namų neturėjome. Pagyvendavome viename kaime. Paskui važiuodavom į kitą. Visi keturi vaikai ir kukli manta tilpdavo į vienkinkį vežimą. Kur gaudavome išsinuomoti kokį kampą, ten ir važiuodavome. Kur tik negyvenome! Vilkaušuose, Paalksniuose, Paalksniukuose, Indriuškinėj, Yvoliuose. Nesuprantu, kas ją taip gaudė, ko ji bijojo? Visą gyvenimą niekinama - merga su keturiais vaikais.

Ir jos, ir mūsų tėvo broliai gyveno Amerikoje. Nuo jų ateidavo siuntinių, bet mama jų neidavo pasiimti. Bijojo, kad neištremtų į Sibirą.“

Eilėje pusketvirtų metų

Po mamos mirties ponios Jadvygos neapleido mintis, ar mama tikrai buvo bajoriškos kilmės. Jeigu taip, tai kodėl šitaip visą gyvenimą vargo? Pradėjo ieškoti jos šaknų. Išsiaiškino, kad mama gimusi Akmenės rajone, Šiaudinės kaime. Išsiuntė užklausas į Ypatingąjį archyvą.

J.Šimkienė sužinojo, kad teks palaukti eilėje. Į archyvą skambindavo kasmet, tačiau sužinodavo, jog dar reikia palaukti. Tik po pusketvirtų metų atėjo žinia, jog aptikti dokumentai, patvirtinantys Tautkevičių giminės bajorystę. Tačiau rastų dokumentų neužteko, kad galėtų būti išduodamas bajorišką kilmę patvirtinantis aktas. Ieškojo toliau. Už paieškas reikėjo mokėti.

Viename dokumentų rašoma, jog paieškos truko 100 valandų. Valanda - 4,34 euro, teko sumokėti 434 eurus. Tokių dokumentų būta daugiau. Paieškos vyko etapais. Tačiau ponia Jadvyga neskaičiavo pinigų. Buvo apėmęs begalinis noras įrodyti savo kilmę ir tarsi reabilituoti mamą bent po mirties.

Pagaliau gautas bajorišką kilmę patvirtinantis aktas.

„Mūsų bajoriškos šaknys slypi šešioliktojo amžiaus pradžioje, apie 1525 metus. Tai rodo ir labai senas 1413 metus siekiantis giminės herbas Topacz, reiškiantis „valdyti“. Juo Lietuvoje naudojosi Bludnickai, Zenbulatovai, Ukrainoje - Melenivskiai“, - pasakoja J.Tautkevičiūtė-Šimkienė.

Prieš trejus metus kelmiškė įšventinta į bajores. Ji priklauso Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Šiaulių regiono tarybai. Iki šių dienų legimituotos jos dukros Živilė ir Odeta bei keturi anūkai.

Dabar Kelmės rajone gyvena devyni bajorai, Lietuvoje jų - apie 4200.

Ant savo mamos paminklo ponia Jadvyga pasirūpino iškalti ne tik jos mergautinę, bet ir vyro pavardę: Bronislava Tautkevičiūtė-Jonutauskienė, taip tarsi reabilituodama ją po mirties.