P.Bieliauskas gimė kartu su laikraščio „Aušra“ penktuoju numeriu, 1883 metais rugpjūčio 23 dieną. Kunigo gimimo vieta - Slabada, Jiezno valsčius. Pranukas buvo aštuntas vaikas Jono ir Konstancijos Bieliauskų šeimoje.

Paaugęs dirbo sunkius ūkio darbus netausodamas savęs, tačiau labai troško mokytis ir siekti kitokio gyvenimo. Kiek pamokytas namuose, mokslus pradėjo būdamas tik devyniolikos metų.

1911 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją. Tais pačiais metais įšventintas kunigu ir paskirtas Vilniaus katedros vikaru.

Praeitis glūdi dienoraščiuose

P. Bieliauskas dienoraščius rašyti pradėjo 1915 m. Neįkainojamos vertės praeities įrašai, istorijos detalės, išskirtinės pažiūros bei daugybė liaudies dainų, etnografijos motyvų nugulė net dviejose dienoraščių knygose - „Vilniaus dienoraštis 1915-1919“ bei „Dienoraštis. 1920-1957“.

„Dienoraštis“ apima labai didelį laikotarpį, lenkų, sovietinę ir vokiečių okupacijas. Jame be jokių pagražinimų užfiksuota to meto Vilniaus krašto kasdienybė, darbai, žmonių kalbos bei išskirtinės kunigo pažiūros ir vertybės. Kai kurių metų dienoraštis yra labai trumpos apimties, nes tuo metu rašyti dienoraštį buvo labai pavojinga, daug ką tekdavo nutylėti.

Kunigas P. Bieliauskas ne kartą buvo skundžiamas ir persekiojamas, apie jį skleidžiami nepagrįsti gandai. Štai dienoraštyje kunigas dalijasi prisiminimais: „Liepos 14 d., kaip mano anksčiau buvo aprašyta, buvau nuvykęs į Antakalnio prieglaudą ir kaip grįždamas buvau atsidūręs tarp lenkų ir bolševikų žvalgų susikovusių. Lenkai padarė išvadą, kad aš buvau Antakalny ir pranešiau bolševikams, kur ir kiek stovi lenkų kariuomenės, kad iš mano priežasties buvo keli lenkų kareiviai užmušti, kiti sužeisti. Šitoji versija keliaudama iš lūpų į lūpas taip buvo iškraipyta bei padidinta, jog Vilniaus lenkų „juodoji masė“ stebėjosi, kaip aš dar esu laisvas ir dar karo teismo nepasmerktas mirti“, - pasakoja P.Bieliauskas 1920 metais.

Prasminga veikla įvairiose organizacijose

Šalia ganytojiškos veiklos P.Bieliauskas ant savo tvirtų pečių visą gyvenimą nešė ir nemažą dalį visuomeninių veiklų ir atsakomybių krūvį. Būdamas aktyvus, visuomeniškas ir visuomet norintis ištiesti pagalbos ranką, dalyvavo įvairių organizacijų veiklose: 1911-1940 m. buvo Vilniaus lietuvaičių katalikių Šv. Zitos draugijos valdybos pirmininku, 1920 m. gruodžio 1 d. P.Bieliauskas tampa Vilniaus Labdarybės draugijos valdybos nariu, užimdamas Centrinio komiteto sekretoriaus ir reikalų vedėjo pareigas, 1927-1937 m. dirba pirmininku. Tai pat buvo vienas iš „Ryto“ draugijos steigėjų, Lietuvos mokslo draugijos narys, aktyviai domėjosi etnografija, užrašė daugiau nei 3000 lietuviškų dainų su melodijomis.

Įvairiose draugijose P.Bieliauskui nebuvo lengva, nes nuolat tekdavo galvoti, iš kur gauti lėšų išlaikyti organizacijas, bendrabučius, vaikų prieglaudas, rūpintis jų veikla. Tačiau, kaip prisimena to meto vilniečiai, kunigas niekada nesiskundė tokia padėtimi, tik padrąsindavo tokiais žodžiais: „Na, tokia šiandien mūsų dalia“.

„Dainuže mano mieloji, neatsitrauk nuo manęs...“

Tarp ryškiausių ir įspūdingiausių kunigo P.Bieliausko gabumų buvo muziko talentas. Pats kunigas prisimena, kad daina jį lydėjo nuo vaikystės, kai dar mažas būdamas kartu su seserimis dainuodavo ant krosnies ar ganydamas gyvulėlius kartu su kaimynu traukdavo dainą, kad diena neprailgtų. Išskirtinis muziko talentas pro ausis nepraėjo ir to meto visuomenei. To meto vilnietis Izidorius Šimelionis prisimena: „Jo nuostabus balsas žavėjo visus Vilniaus Arkikatedros lankytojus“. Nors bažnyčioje tuo metu dominavo lenkų kalba, kunigas dėjo visas pastangas, kad žmonės mokėtų lietuviškų giesmių, taip pat rūpinosi, kad lietuviškos maldos ir giesmės gražiai skambėtų, kaip pats kunigas sako, „kad lietuviškos maldos ir giesmės gyventų darnoje“. Pats P. Bieliauskas „Dienoraštyje“ rašo: „Man, kaipo dainos mėgėjui, daugiau rūpėjo užrašyti dainų melodijas. Juk ar atgaus kada nors lietuviai Vilniaus kraštą, ar ne, o seneliai išmirs ir nusineš su savimi mūsų gražias dainų melodijas į kitą pasaulį.“ P. Bieliauskas dainininkus surado Adutiškio, Kalesninkų, Daugėliškio, Dieveniškių, Dūkšto, Kabelių, Marcinkonių, Valkininkų, Varėnos ir kitose parapijose. P. Bieliausko „Dienoraštyje“ sudarytoje lentelėje užrašyti 94 dainininkai, nurodyta 1618 melodijų.

Valkininkų parapijos kelrodė žvaigždė

Kunigas P.Bieliauskas, vos tik pradėjęs savo žygį Valkininkuose, iš karto įneša šviesos į parapijiečių gyvenimus. Valkininkų krašto žmonės jį įvardija kaip iškilią, nepaprastai plataus išsimokslinimo asmenybę. Ypač parapijiečius žavi jo nepaprasto tembro galingas bosas. Valkininkiečiai su meile dažnai sakydavo, kad „kai užtraukia Bieliauskas giesmę, nuo šventoriuje esančių klevų lapai krenta“. Štai „Dienoraštyje“ užfiksuotas toks prisiminimas: balandžio 15 d. Didžiąją savaitę prieš Didįjį altorių atsigulęs kryžiumi, kunigas mato, kad ir visa bažnyčia, 500 žmonių daro tą patį. 1950 m. ypač šaltą sausio mėnesį P.Bieliauskas dirba šaltoje bažnyčioje, kalėdoja po kaimus rogėmis, dažnai užpustytais keliais, drebiant sniegui. Tokiomis sąlygomis tenka vykti pas ligonius, lydėti į kapus mirusiuosius. Lankydamasis kaimuose, užrašo jų istoriją ir tai, ką mato lankydamas. Vizitų metu kunigas pasakodavo įžymaus Valkininkų Pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios istoriją, taip stengdamasis įžiebti kibirkštėlę meilės krašto istorijai. Bažnyčios palėpėje kunigas buvo įrengęs kraštotyros muziejų, kuriam eksponatus gausiai nešė ir patys valkininkiečiai.

Dienoraštis baigiamas likus dešimčiai dienų iki mirties. P. Bieliauskas mirė 1957 m. gruodžio 21 d., palaidotas Valkininkų parapijos bažnyčios šventoriuje.

Toks buvo kunigas Pranas Bieliauskas, savo gyvenimą pašventęs tarnystei Dievui ir žmonėms. Kyla klausimas. Ar daug tokių kunigų likę žmonių atmintyje? Tokių, kurie rūpintųsi ne tik bažnyčių dailumu, bet ir stengtųsi, rūpindamiesi žmonėmis, pasistatyti paminklą jų širdyse...