Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigos kunigo P.Turausko pastoracinė veikla glaudžiai susijusi su švietimu, kultūra. Tai buvo aktyvus visuomenės veikėjas, knygnešys, publicistas, bendravęs su savo amžininkais kun. Adomu Dambrausku-Jakštu, Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais to meto inteligentais. Kun. P. Turausko publicistiniai straipsniai buvo spausdinami to meto leidiniuose: ,,Kryžius“, ,,Nedieldienio skaitymai“, ,,Šaltinis“, ,,Tėvynės sargas“, ,,Vilniaus žinios“, ,,Vilniaus balsas“, ,,Lietuvis“, ,,Viltis“, ,,Rygos garsas“. Savo rašinius jis pasirašė slapyvardžiais: K. P.T.; K.T.; Kun. P.T.; P.Tr.; Kun. P. Tur., Prancė; Argus.

Kun. P.Turauskas pasižymėjo didele erudicija, užsienio kalbų mokėjimu, buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. 1917 m. buvo vienas iš 22 organizacinio komiteto narių, kuris rūpinosi Lietuvos suvažiavimo (Vilniaus konferencijos, rugsėjo 18-22 d.) sušaukimu, dalyvavo Tarybos posėdžiuose.

Kad ir kur būtų dirbęs - Raseiniuose, Veiviržėnuose, Elerne (Baltarusija) ir Alūkštoje (Ilūkstė, Latvija), Utenoje, Kaune, Mažeikiuose, o sugrįžęs vėl į Uteną, paskutinę gyvenimo stotelę, kunigas pirmiausia globojo silpnesnįjį, vargstantį žmogų, jaunimą skatino lavintis, mokytis, parūpindavo ne tik maldaknygių, bet ir pasaulietinio turinio knygų.

Kun. Pranas skaudžiai išgyveno dėl anapilin išėjusių kunigų, rašė jų atminimui nekrologus. Jam pačiam susirgus ir netikėtai mirus, jo atminimui nekrologus parašė artimiausi bičiuliai - kun. J.Tumas-Vaižgantas ir Nuliūdęs draugas (asmens pavardės nepavyko nustatyti). Manau, Nuliūdusio draugo atsisveikinimo žodis, publikuotas Kaune leistame laikraštyje ,,Vienybė“, puikiai atspindi kunigo gyvenimą ir veiklą.

,,Utenos ligoninėje 24 gegužės (1919) mirė a.a. kunigas Pranas Turauskas, Utenos klebonas,- rašoma nekrologe. - Besislapstydamas nuo bolševikų po savo parapijos kaimus, nesiliaudamas pildyti savo kunigiškų pareigų peršalo, įgavo plaučių uždegimą ir atgabentas Utenos ligoninėn pasimirė, aprūpintas šv. Sakramentu.

A.a. kun. Pranas Turauskas buvo gimęs 1876 metais Endriejavo valsčiaus, Vieviržėnų parapijos Kiaulakių kaime. Mokslus ėjo Palangos progimnazijoje ir Žemaičių dvasinėje seminarijoje. Kuniguosna įsišventė 1899 metais, taigi kunigu išbuvo lygiai 20 metų, Utenos gi klebonu prabuvo 6 metus.

A.a. kun. Pranciškus buvo vienas iš veikliausių mūsų vyskupijos kunigų, atsižymėjo aiškiu protu, sumoningumu, energija bažnytiniame ir visuomeniniame gyvenime. Sugebėjo gerai tvarkyti ir vesti draugijas, sakyti prakalbas, įdomiai rašinėti į laikraščius. Žodžiu sakant - buvo tai žmogus inteligentas, šios gadynės kunigas-veikėjas.

Gyvendamas Vieviržėnuose ant pat Prūsų rubežiaus, gabendavo Lietuvon lietuviškas knygas, kol jos buvo Lietuvoje draudžiamos, platino ,,Tėvynės sargą“ talpindamas jame nemažai visokių žinelių. Už lietuviškas knygas turėjo nemalonumų nuo rusų policijos ir čiabuvių išgamų, pagaliaus atsidūrė antrame Lietuvos gale prie Dauguvos, Ilūkštos ir Elerno parapijose. Patekęs paskui Kaunan prie Karmelytų bažnyčios visas savo karštos sielos spėkas padėjo organizavimui lietuvių darbininkų juozapiečių draugijos, kurią sutvarkė pavyzdingai ir vedė per trejetą metų nuolat kovodamas su lenkintojų riaušėmis ir socialistų pinklėmis. Taipogi ant jo pečių buvo suversta Šančių ,,Blaivybės“ ir ,,Saulės“ skyriai. Toksai įtemptas visuomeniškas darbas ir nemalonumai parapijoj iš priežasties nuolatinių rietenų ir užpuldinėjimų lenkų ant lietuvių suardė a.a. kun. Prano sveikatą ir įvarė širdies ligą, nuo kurios šiek tiek pasigydęs užsienyje, išvažiavo klebonauti Utenon 1913 metais. Čia pirmiausia buvęs kamendorium, todėl parapijonys priėmė naują klebonėlį su džiaugsmu ir jam vedant ėmė krutėti, steigdami katalikiškas draugijas, brolijas, skaityti laikraščius, knygas. Atsirado vartotojų draugija, knygynas; liaudies namuose, pastatytuose dar a.a. klebono Švotelio, buvo daromi susirinkimai, paskaitos. Parapijos gyvenimas išrodė kaip puikūs rugiai pavasarį. Bet užėjo karas, viską ėmė griūti, irti, tačiau a.a. kun. Pranas nepabūgo karo baisenybių, nepabėgo nuo savo bažnyčios, per tatai ir žmonės beveik visi savo vietose pasiliko. Iškentėjęs rusų kariuomenės užplūdimą, pateko dar sunkesnion vokiečių priespaudon. Iš klebonijos gavo išsinešti ir turėjo apsigyventi miestelyje menkoje grytelėje. Bet ir čia nenustojo darbuotis, ramindamas įbaugintus ir nuvargintus savo parapijiečius, nenustojo veikti parapijoje, įsteigęs su pagalba keletos prakilnesnių asmenų Utenos miestelyje progimnaziją, kuriai sekės labai gerai. Mokinių buvo prisirinkę iki 300, bet užsigriovę bolševikai galutinai sunaikino visus a. a. kun. Prano darbus, suardė katalikų draugijas, sukvailino ir į niekus pavertė kai kuriuos iš jojo pralavinto jaunimo. Ir tatai buvo skaudžiausias smūgis jautriai a.a. kun. Pr. širdžiai. Pastaruoju laiku atėjūnai bolševikai tykojo sugauti a.a. kleboną Pr.Turauską ir išsivežti su savim kaipo uždelininką. Čiabuviai cicilikėliai, padėdami bolševikams, valkiojos klebonijos palangėmis, kad nepabėgtų jųjų auka. Todėl a.a. kun. Pranas persirėdęs gavo bėgti iš klebonijos ir pasislėpė parapijoje, gyvendamas kur dieną ir naktį visgi nenustodamas pildyt savo kunigiškų pareigų.(...)“

Iki mūsų dienų yra išlikę kun. P.Turausko laiškų, atvirlaiškių rašytų savo bičiuliams kun. J.Tumui- Vaižgantui ir kun. A.Dambrauskui- Jakštui. Laiškai saugomi Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje (VUB RS).

2013 metų pavasarį JAV Stanfordo universiteto Hooverio instituto archyve, Kalifornijoje, tyrinėjau diplomato E.Turausko fondo archyvus ir netikėtai radau E.Turausko 1942 06 18 iš Berno (Šveicarija) rašytą laišką į JAV kun. J.Švagdžiui. Kuo jis įdomus? Pirma, rinkdama dokumentinę medžiagą knygai apie diplomatą Eduardą Turauską, neužtikau nė menkos žinutės, kad jo tėvas turėjo brolį kun. Praną Turauską. Antra, kad tėvo du broliai gyveno JAV - buvau radusi, o kad gyveno šviesios atminties kun. Pranas - iki tol nežinojau. Ir še tau netikėtumas: įgaliotojo ministro E.Turausko iš Šveicarijos laiškas, rašytas kun. J.Švagdžiui į JAV. Jame E.Turauskas rašė: ,,/.../Už poros metų sukaks 25 metai nuo mano dėdės a. a. kun. Prano Turausko mirties. Tikėdamas, kad ligi to laiko pasibaigs karas ir visi pasaulio vargai, o sykiu, kad Lietuva atgaus savo nepriklausomybę, noriu paruošti mažą atminimėlį a.a. kun. Pranui. Kiek prisimenu, Tamstai yra tekę Utenoje būti sykiu ar vienam po kito su velioniu. Šiaip ar taip, manau, kad tikrai buvotą pažįstamam, jei ne Seminarijoj, tai vėliau. Todėl labai prašyčiau atrasti valandėlę laiko ir sumesti ant popieriaus savo atsiminimų apie velionį žiupsnelį.“

Ar sulaukė E.Turauskas atsiminimų apie kun. Praną? Atsakymo nepavyko rasti.

Tenka didžiuotis, kad iki šių dienų kun. P.Turausko atminimą saugo Utenos krašto muziejus bei kraštotyrininkas, muziejininkas Antanas Gasperaitis. Jis žurnale ,,Sietuva“ straipsnyje ,,Į šviesią saulę“ rašo apie kunigo švietėjišką veiklą Utenoje. Jis pažymi, kad 1906 m. kunigas Pranas, atvykęs dirbti į Uteną, jau 1907-aisiais įsteigė knygynėlį-skaityklą prie bažnyčios špitolės (prieglaudos). Utenos teatro mėgėjai vaidino kun. P. Turausko pjesę ,,Betliejaus stainelė“.

Kunigas P.Turauskas buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. 1908 m. išvyko dirbti į Kauno Šv.Kryžiaus bažnyčią, o iš Kauno 1913 m. - į Mažeikius. Tų pačių metų rudenį vėl grįžo į Uteną klebonauti.

1916 m., signataro Prano Dovydaičio ir ,,Saulės“ draugijos įgaliotas, dėjo pastangas Utenoje įsteigti gimnaziją. Gavęs leidimus, 1917 m. gruodžio mėn. paskelbė stojamuosius egzaminus. Norinčių mokytis pareiškė 100 būsimų moksleivių. 1918 m. vasario 13 d. ,,Saulės“ draugijos visuotiniame susirinkime kunigas buvo išrinktas valdybos pirmininku.

A.Gasperaitis rašo, kad klebonui P. Turauskui 1919 m. pavasaris buvo tragiškas. Traukdamasi į Rusiją V. Kapsuko kariauna rinko žymesnius Lietuvos veikėjus įkaitais. Tokiu įkaitu jie buvo numatę ir Utenos kleboną, kuris tą dieną laikė bažnyčioje mišias. Išsprukęs iš bažnyčios, valstiečiu apsirengęs, apsemtomis pievomis patraukė pas savo parapijos pažįstamus. Peršlapęs pirmiausia pasiekė būsimo kunigo Antano Liuimos tėvo Mikolojaus sodybą Ažudvarėse.

Vėliau kun. Antanas Liuima (1910-2000), Lietuvos katalikų teologas, jėzuitas, teologijos daktaras, atsiminimuose apie kunigą Praną Turauską rašė: ,,Gyvai man stovi akyse, kai klebonas Turauskis, bėgdamas nuo bolševikų, užsuko pas mus atsikvėpti. Beruošiant užkandį, jis atgulė ant suolo. Man, vaikui, tai buvo labai nuostabu. Norėjo paruošti jam lovą, bet nesutiko. Truputį užkandęs, išsiskubino į Griūtis ir Juodiškęs, nes mūsų sodyba buvo visiškai prie kelio ir buvo pavojinga pasilikti ilgiau“ (Antano Liuimos laiškas A.Gasperaičiui. Roma, 1999 02 05).

Kun. P.Turauskas, trumpai pabuvęs Griūtyse pas bažnytinio komiteto narį daraktorių Kazimierą Arminą, iš kaimo persikėlė į Juodiškių vienkiemį pas Adomą Gasperavičių ir čia slėpėsi kelias savaites, kol, lankydamas ligonį Kovynėje, užsikrėtė šiltine. Sergantis kunigas, jau bolševikams traukiantis, buvo nuvežtas į Utenos ligoninę ir ten 1919 m. gegužės 24 d. užgeso.

Po kunigo P.Turausko mirties prelatas J.Tumas-Vaižgantas 1925 metais Kaune išleido savo bičiulio atminimui knygelę ,,Jaunam veikėjui“. Klebonas palaidotas 1919 m. Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios senosiose kapinėse.