Sugautuosius atiduodavo į rusų žandarų rankas. Reikėjo pabėgėlius priglausti, juos slapstyti ir, suradus lėšų, išsiųsti į Ameriką, Šveicariją arba kitus saugesnius negu Vokietija kraštus.

Šita darbymetė pradėjo atslūgti tiktai 1906 m. pabaigoje, ir tiktai nuo to laiko „Birutė“ tegalėjo grįžti prie įprastų, kasdieninių savo darbų.

Tačiau per tą porą metų padėtis smarkiai pasikeitė.

Iš vienos pusės gana stambūs Didžiosios Lietuvos laimėjimai, pasiekti revoliucijos metu, daugelį čionykščių lietuvių tvirtai įtikino, kad pavergtoji tauta tiktai griežtos kovos priemonėmis tegali nusimesti geležinius pančius, kuriais yra sukaustyta.

Iš antros vėl - kartuvės, Sibiras ir katorga, tekusieji caro valdžios pagautiems Didžiosios Lietuvos revoliucionieriams, dar daugiau įbaugino tuos, kas jau anksčiau tik maldomis ir besąlygine ištikimybe karaliaus valdžiai tikėjosi Mažąją Lietuvą iš prapulties išgelbėti.

Tarp tų dviejų srovių atsivėrė neperžengiama praraja, iš naujo prasidėjo kovos, kurios prieš revoliuciją buvo tarytum aptilusios.

Išsiskyrė ir birutininkų bei giedotojų keliai, nes giedotojai aiškiai pasuko dešinėn ir dabar sudarė karaliaus garbintojų avangardą kultūrinės veiklos srity.

Jau 1907 m. „Birutės“ narių visuotinajame susirinkime pasigirdo balsų, kad jaunimas pageidauja atgaivinti tradicinių švenčių bei vakarėlių rengimą, tačiau vyresnieji dar tikėjosi, kad šitą darbo barą galės aprėpti Giedotojų draugija.

Nusistatyta laikytis senosios taktikos, nekonkuruoti su giedotojais ir vengti visokių galimų konfliktų.

Tačiau 1908 m., visuotinajame susirinkime pernykštis pasiūlymas buvo primygtinai pakartotas ir šį kartą daugumos balsais priimtas.

Draugijos valdyba buvo įpareigota paruošti „Birutės“ įstatų pakeitimą, kuris tų pačių metų birželio 10 d. visais balsais priimtas ir patvirtintas. Dabar draugija vėl įsirašė į savo uždavinių eilę švenčių ir vakarėlių rengimus bei kiekvieną kitą darbą, kuris atrodė naudingas tautos žadinimo ir lietuvybės stiprinimo tikslams.

Tais pačiais metais Joninių dieną jau buvo surengta Tilžėje „Birutės“ šventė, kurioje birutininkai suvaidino Gužučio kūrinėlį „Ponas ir mužikai“, o koncertinę dalį atliko svečiai iš Didžiosios Lietuvos - Tauragės Giedotojų Draugija, kurios choras padainavo įspūdingų lietuviškų dainelių.

Žiemos šventėje 1909 m. vasario 14 d. Tilžėje jau debiutavo atgaivintas „Birutės“ choras, o vėliau įvairiose krašto vietose buvo rengiami vakarėliai su vaidinimais ir dainomis, kurie jaunimo buvo gausiai lankomi.

Lygiagrečiai buvo ugdomi vis glaudesni birutininkų santykiai su Didžiosios Lietuvos jaunuomene.

Tenykščio jaunimo apsilankymai „Birutės“ šventėse darėsi vis dažnesni ir gausesni. Mūsiškiai pradėjo dažniau lankytis lietuvių vakarėliuose, rengiamuose netoli sienos Didžiojoje Lietuvoje.

Minėtina yra „Birutės“ surengtoji 1910 m. liepos mėn. 10 d. savo 25 metų darbuotės ir drauge Žalgirio kautynių 500 metų sukaktuvėms paminėti šventė. Tą šventę rengti pradėjus, spaudoje buvo įdėtas šitoks atsišaukimas:

„Garbingi viengenčiai!

Tilžės „Birutės“ draugija žada iškilmingai apvaikščioti šįmet 500 metų sukaktuves anos garsingos kovos Žalgirio (Tannenberg) laukuose, kuri buvo 1410 m. liepos 15 dieną. Šitoje kovoje atsižymėjo mūsų sentėviai didžiu karžygiškumu.

Vadovaujant Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui, liko sunaikintas vokiečių kryžiuočių ordinas taip, jog jau niekuomet neatgijo. Lietuviai pasiliuosavo iš ordeno vergystės, kuri juos slėgė 200 metų su viršum.

Kovos laukuose paguldė priešų tūkstančius su jų vyriausiu vadu Ulrichu von Jungingen. Tai buvo vienas iš garbingiausių įvykių lietuvių istorijoj. Šitą dieną atminti ir iškilmingai apvaikščioti yra mūsų šventa priedermė.

Visos tautos atsimena ir iškilmingai apvaikščioja įžymiausias savo pirmtakų dienas. Paimkim vaizdelį iš vokiečių tautos.

Praėjusiame mete didžiausias iškilmes kėlė vokiečiai, paminėdami 1000 metų nuo rymiečių jungo pasiliuosavimo sukaktuves. Tuomet Armanas - vokiečių vadas - sumušė Teuteburgo girėse rymiečių legionus ir per tai paliuosavo savo tautą iš jų vergystės.

Kad kitos tautos geibia savo bočių garbingus darbus, kodėl mes atsitiktum ir nepagerbtumėm savo tautos didvyriškus žygius?

Todėl ir mes norime iškilmingai apvaikščioti savo tautos didvyriškumo dieną ir atatinkančiai švęsti 500 metų Žalgirio kovos sukaktuves.

„Birutės“ draugija rengia Tilžėje, šių metų liepos 3 dieną didelę šventę. Yra numatyta tai šventei suvaidinti istorijos veikalą, be to, manoma daryti eiseną per miestą, bus aprengtas pulkas iš draugijos narių istoriškais rūbais ir trauks su muzika miesto gatvėmis.

Būtų labai geistina, kad dalyvautų šioje tautinėje šventėje kuo daugiausiai mūsų viengenčių! Labai pageidaujama, kad prisidėtų šiai šventei ir Didžiosios Lietuvos draugijų, idant bendrai dalyvautume šitose numatytose iškilmėse“.

Šventė įvyko ne liepos 3, bet 10 dieną, tik, deja, ne visai tokia, kokia buvo numatyta.

Šventėn atvyko svečių ne tik iš Didžiosios Lietuvos, bet ir iš Amerikos.

Tačiau vokiečių policija uždraudė eiseną gatvėmis, o pėstininkų pulko kapelmeisteris šventės išvakarėmis pranešė, kad jis atsisakąs su savo orkestru šventės programoje dalyvauti.

Vargais negalais pavyko pasisamdyti civilių muzikantų orkestrėlį iš Isrutės.

Šventės programa turėjo apsiriboti Žemkalnio ..Birutės“ vaidinimu ir dainų koncertu. Atsirado žmonių, kurie valdžios represijų įbauginti bijojo eiti į šventę. Buvo ir tokių, kurie tą dieną pasiliko namuose, norėdami parodyti, kad jie vokiečių nugalėjimo šventės rengėjams nepritaria.

Kokio tada būta srovinių aistrų įsisiūbavimo, parodo toks mažmožis, kad net dabar, 27 metams praslinkus, tuometinis Giedotojų Draugijos pirmininkas daktaras Vydūnas, lyg pasidžiaugdamas nepilnu šventės pasisekimu, rašo:

„Tai pačiai dienai J. Vanagaitis skelbė savo „Birutės“ vardu šventę Tilžėje ir kad prieš tai Tilžės gatvėmis trauksiąs senoviškai aptaisytas kareivių būrys.

Bet tą dieną jų nebuvo matyti ir žengė gatvėmis tiktai vaikas su dideliu popieriu, ant kurio buvo užspausti žodžiai: „Litauische Musik Schut-zengarten“.

Apie tai, kad kalbamoji šventė buvo vokiečių policijos trukdoma ir kad tą dieną kryžiuočių palikuonys sudavė dar vieną užgaulingą smūgį Mažajai Lietuvai, rašinio autorius nutyli, o gal nė dabar to nenusijaučia. Tos pačios srovinės aistros įkarštis atsiliepia to paties autoriaus dviejuose trumpučiuose rašinėliuose, apimančiuose tik 15 puslapių, kuriuose, 7 kartus pakartoti du trafaretiniai pasakymai: „Tariamieji birutininkai“... ir „J. Vanagaitis savo „Birutės“ vardu“...

Suprantama, kad aistros, kurios tokį ilgą laiką nepajėgė išgaruoti, nėra kokių antraeilės reikšmės nesusipratimų bei kivirčų padaras.

Jas pagimdė ir išugdė gilios reikšmės principiniai skirtingumai vienos ir antros srovės pasauliožiūroje bei tomis skirtingomis pasauliožiūromis pagrįsta abiejų srovių visuomeniškoji veikla.

Vieni ir antri jautė ir suprato visą savosios tautos būklės tragingumą. Bet birutininkai matė ir išeitį iš tos padėties.

Jie stengėsi gaivinti apmirusios savo tautos dvasią ir stiprinti jos jėgas, kad, laikui atėjus, tauta būtų parengta išsilaisvinti arba žūti garbingoje kovoje.

Birutininkų žvilgsniai buvo nukreipti pirmyn į tolimą ateitį, kur jiems vaidinosi viliojantis laisvos, nepriklausomos Lietuvos idealas.

Jie buvo kupini pasitikėjimo savomis ir savo tautos jėgomis ir turėjo viltį laimėti kovą, kurią jie patys pradėjo ir visu pasišventimu vedė. Tuo tarpu antrieji nei tokio tikėjimo, nei tokių vilčių neturėjo.

Visa jų veikla, pasaldinta kartais labai kilnių idėjų sentimentalumu, galutinoje išvadoje tebuvo tik pastangos, kad lietuviai, be didesnių skausmų ir kentėjimų, ramiai ir dorovingai išmirtų, gimtosios kalbos giesmelių liūliuojami ir palydimi į aną pasaulį (Nirvanai).

Deja, tos svajonės neišsipildė. Žmonės, kurie visą savo sielą dėjo, kad lietuviškosios kalbos pagelba išsaugotų savo brolių religingumą, kurių visos viltys buvo susijusios su karalių malonėmis, ten, anapus Nemuno, prarado viską: ir evangeliškosios tikybos laisvę, ir lietuviškąją kalbą ir net dievinamąjį karalių. Kitokio likimo būtų buvę galima tikėtis, jeigu tie žmonės savo nesenos praeities bagaže būtų turėję ką nors panašaus į Kražių skerdynes, ar kurį kitą tikrai garbingą žygį, įtikinančiai bylojantį, kad esamoji padėtis jiems nepakenčiama ir kad jie yra pasiryžę ne ramiai mirti, bet išsikovoti sau skaistesnę ateitį.