3 nuotr.Tie, kurie domisi menu, ypač dailės pasauliu, žino mūsų šalyje gyvenantį ir kuriantį tapytoją Anatolijų Stiško. Tai išskirtinio, nepakartojamo talento asmenybė. Asmenybė, kuri prieš keliasdešimt metų paliko miesto erzelynę ir apsigyveno nuošaliame kaime, šalia Lyduokių miestelio (Ukmergės r.).
Iš karto dera pastebėti, kad tas vietovės nuošalumas nunyko. Tapytojo sodyba tapo gausiai lankoma ne tik organizuotų moksleivių ar kitų eilinių žmonių. Ją aplankė ir įžymesnės asmenybės. Tarp jų - arkivyskupas (dabar kardinolas) S.Tamkevičius, prezidentas V.Adamkus...
Neatsitiktinai nuspręsta (ir jau suprojektuota tapytojo sodyboje pastatyti erdvų paviljoną, nes nutapytos drobės pagal savo matmenis (matuojamos metrais) aiškiai reikalauja erdvės. Bet grįžkime prie šio rašinio pradžioje išsakyto teiginio: tapytojo apsisprendimo apsigyventi kaime.
Šį principinį žingsnį lėmė maestro Anatolijaus S. prigimtinis balsas arba pašaukimas gyventi ir kurti Gamtoje. Būti veikiamam Gamtos (Visatos) vibracijų, tiesiogiai išgyventi Gamtos sakralumą - jos kuriamąsias galias. Tą žingsnį, ko gero, paskatino ir kaime dar gyvenančių, taip pat ir į anapilį iškeliavusiųjų dvasia. Ko gero, jautri tapytojo siela pajautė ir čia gyvenusių bei kūrusių liaudies skulptorių Katinų kvietimą. Gal visa tai bus to priežastimi, kodėl tapytojo drobėse aiškiai regi (jauti) dvasinio ir anapusinio pasaulio sąsajas ir pastangas tomis sąsajomis turtinti mūsiškąjį materializme dūstantį pasaulį?
Prieš mano akis du paskutiniai fundamentalūs (kaip įprasta) tapytojo Anatolijaus S. kūriniai: „Vox Domini" (Dievo balsas) ir „Dedikacija". Pastarasis kūrinys skirtas (autoriaus žodžiais) protėvių atminčiai. Žvelgiu į vieną, žvelgiu į kitą ... ir nematau esminio skirtumo. Man regis, kad „Dedikacija" - tai atitrūkusi skeveldra nuo „Vox Domini". Dar daugiau... Mano vidinis balsas byloja, kad pagrindinė dauguma fundamentaliųjų tapytojo drobių alsuoja „Vox Domini" dvasia. Paveikslai sustiprina įspūdį, jog A.Stiško iš tiesų apdovanotas išskirtine dvasine rega.
Dera pastebėti, kad tapytojo kūryba labai artima lietuvio prigimtinei kultūrai - gamtojautos kultūrai. Lietuvio siela formavosi ir skleidėsi veikiama Gamtos, joje slypinčių kuriamųjų galių. Senovės lietuviai puikiai suvokė ir kosmologinį pasaulį. Ir visai neatsitiktinai, jog tie bruožai atsispindi tapytojo, gyvenančio kaime ir jaučiančio jo giluminę spinduliuotę (pulsą), drobėse.
