Talentas, žibėjęs garsiausiose pasaulio scenose

Artėdami prie Lietuvos operos 100-mečio jubiliejaus, kurį minėsime gruodžio 31 dieną, netekome ryškaus to kelio dalyvio - operos solisto, profesoriaus Vaclovo Daunoro, kurio bosas, santūri, bet įtaigi vaidyba džiugino klausytojus ir žiūrovus beveik pusę šimtmečio. Ir ne tik Lietuvos, kuri aukštai brangino ir vertino jo kūrybinio kelio rezultatus. Jo prasmingas menas buvo suvokiamas kiekvienam mūsų krašto žmogui - ir žemdirbiui, ir darbininkui, ir mokslo ragavusiam...

O man jo kuriamą meną, jo ėjimą į muzikinio atlikimo aukštumas teko pažinti nuo 1957-ųjų vasaros, kai laikėme stojamuosius egzaminus į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Ir šiandien tebematau tą jaudinantį laukimo momentą, kai jis, po nepriekaištingai atliktos stojamųjų egzaminų programos, atsisėdęs koridoriuje laukė rezultatų. Juk, kaip tik tada jis man sakė, kad jo nenorėta priimti vien todėl, jog egzaminų programa buvo atlikta puikiai, o egzaminuotojai mestelėjo - ko jau jis čia beišmoks. Bet jis norėjo mokytis, tobulėti.

Vis dėlto V.Daunoro siekis tapti studentu buvo įveiktas, jis buvo paskirtas į Kipro Petrausko klasę. Bet, kaip yra aprašęs V.Daunoras savo prisiminimuose, studijos garbiojo profesoriaus klasėje nebuvo sėkmingos, todėl perėjo į Zenono Paulausko dainavimo klasę, kurioje jo balsas pasveiko ir galėjo siekti užsibrėžtų tikslų. O jų laukti teko neilgai: ne toks jau dažnas atvejis buvo, kad studentas galėtų padainuoti operos scenoje.

Tai įvyko 1960 metais, kai Vaclovas visapusiškai, kaip dainininkas ir aktorius, sublizgėjo Ž.Bize operoje „Karmen" atlikęs Toreadoro partiją. Šį debiutą, kaip aprašė jis savo prisiminimuose, atšventė studentiškai kukliai, prie rislingo taurės ir žuvų konservų pasikvietęs savo kurso draugus Anicetą Kunčių, Aldoną Mikšytę, Boleslovą Urboną, taip pat ir šio spektaklio Karmen - Ireną Jasiūnaitę. Bet su Toreadoru jis švytėjo neilgai. Kaip sakė - „atėmė", nes „neva Eskamiljas - baritono partija, o aš - bosas. Tai ne visai tiesa. Eskamilją gali dainuoti ir bosas, jei jo diapazone yra aukštų gaidų. Tuomet visai kitoks efektas. O kai dainuoja baritonai, dažnai žemos gaidos neskamba, nes Eskamiljo partija nėra lengva. Reikia turėti platų diapazoną, gerai skambantį tiek viršutiniame, tiek apatiniame registruose".

V.Daunoras tada buvo pasirengęs dainuoti ir Mefistofelį Š.Guno operoje „Faustas", tačiau dirigentas R.Geniušas patarė neskubėti, nes reikia pradėti ne nuo didelių vaidmenų. Ir vėliau tai prisimindamas V.Daunoras sakė, jog dirigento patarimas buvo teisingas.

Jau tų studentiškų dienų metu pajutome ir V.Daunoro gebėjimą piešti. Tiesiog stebino, kad, žvelgdamas į savo kolegas, pieštuku galėjo „pagauti" jų veido bruožus. Tam tada naudojo paprasčiausią juodą pieštuką. Norėdamas įgyvendinti kokią nors mintį, neretai jis pasinaudodavo ir spalvotais pieštukais. Kaip atmintiną relikviją iki šiol išsaugojau jo juodu pieštuku pieštą mano profilį ir du teminius vaizdelius. Piešimas, tapyba turtino ir įvairino jo gyvenimą ir vėlesniais metais, o sugrįžęs į Lietuvą net surengė savo darbų parodą.

Beje, man teko gėrėtis Vaclovo kūrybiniais žingsniais baigiant Valstybinę konservatoriją, kai diplominį darbą lydėjo jo sukurtas Margirio vaidmuo V.Klovos operoje „Pilėnai", kai tais pačiais, 1962, metais sąjunginiame
M.Glinkos vokalistų konkurse laimėjo III premiją; teko pergyventi ir sekti visą tarptautinio P.Čaikovskio konkurso eigą ir kiek liūdėti, kad nebuvo pelnyta prizinė vieta, o tenkintasi ketvirtąja. Su tokiu pat užsidegimu ir palaikymu laukėme žinių iš Prancūzijos, kur XVIII tarptautiniame vokalistų konkurse, vykusiame Tulūzoje, jam atiteko aukščiausias įvertinimas - „Grand Prix".

Mūsų patriotinį-tautinį nusiteikimą gaivino kiekviena V.Daunoro kūrybinė sėkmė. Džiaugėmės, kad jis laimėjo 1966-1968 metų stažuotę Italijoje, Milano teatre „La Scala", kad jo scenoje atliko Monteronės vaidmenį Dž.Verdžio operoje „Rigoletas", kad jo balsas skambėjo V.A.Mocarto operoje „Idomenėjas", kad jau tada bendrauta ir bendradarbiauta su įžymiais operos meno veikėjais, įvaldant italų vokalinio meno paslaptis. Tai, sakyčiau, buvo ryški, prasminga paspirtis darbuojantis Lietuvos muzikinės kultūros labui.

Po stažuotės Milane, sugrįžęs į Vilnių, V.Daunoras pradėjo pedagoginę veiklą Konservatorijoje, kurioje jis išaugo iki profesoriaus, apie porą metų vadovavusio Dainavimo katedrai. Malonu, kad tą jo veiklos barą puikiai prisimena ir vertina buvę jo ugdytiniai, bendradarbiai Jolanta Čiurilaitė, Sofija Jonaitytė, Ričardas Daunoras, kiti, o tarp jo mokinių buvo ir Algirdas Čiplys, Romualdas Vešiota...

V.Daunorui įvairiose veiklos sferose daug padėjo ištikimi bendradarbiai, koncertmeisteriai Gytis Trinkūnas, Robertas Bekionis, Gražina Ručytė-Landsbergienė. Tai leido jam lengviau išaugti kaip operos solistui, koncertuojančiam dainininkui, kurio atliekami kūriniai suskambėjo ne tik Italijoje, bet ir Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje, Vengrijoje, Japonijoje... Juk jo repertuarą puošė Mefistofelis, Borisas Godunovas, Don Bazilio, Greminas, Marčelo, Pilypas II, Ramfis, Daktaras, Kalėjimo sargas ir kiti, nekalbant apie jau minėtuosius. Nepaprastas įspūdis yra likęs po Nijolės Krotkutės režisuoto, Jono Aleksos diriguoto Dž.Verdžio operos „Don Karlas" spektaklio su L.Truikio dekoracijomis ir kostiumais, kai kartu su V.Daunoru dainavo G.Apanavičiūtė, N.Ambrazaitytė, J.Stasiūnas...

Ne vienas V.Daunoro talento gerbėjas savaip išgyveno jo išvykimą į JAV, kur dainininkas praleido per du dešimtmečius. Bet nudžiugome sužinoję, kad 1996 metais jis pakviestas į „Metropolitan Opera" teatrą, kuriame dainuoja patys žymiausieji solistai iš viso pasaulio. Čia beveik per dešimtmetį uždanga ir jam kilo net 205 kartus, su šiuo teatru gastroliuota Japonijoje.

O ar įmanoma pamiršti, kad Dž.Verdžio „Requiem" boso partiją jis dainavo Paduvoje (Italija), kad kartu su R.Bekioniu surengė rečitalį Niujorko „Carnegie Hall", į kurį atsiliepė laikraštis „The New York Times". Jis niekada nenutolo nuo lietuviško repertuaro. Visada prisiminsime jį dainuojant S.Šimkaus dainą „Kur bakūžė samanota" (P.Vaičaičio eilės) ir jo harmonizuotas lietuvių liaudies dainas.

Išėjo Vaclovas Daunoras... Jeigu kas norėtų vėl pabūti su juo operos scenoje, turėtų pamatyti režisieriaus K.Musnicko 1984 metais sukurtą filmą „Basso cantante".