1944 metais priversta palikti Lietuvą, Jadvyga Damušienė į ją sugrįžo 1997-aisiais, kad čia liktų amžinai - iki paskutinės kelionės. Daugiau kaip pusę amžiaus gyvendama išeivijoje, ji paliko ryškų pėdsaką: ugdė lietuvišką jaunimą, diegdama ne tik mokslo žinias, bet ir tobulindama bei grynindama vaikų ir jaunimo katalikišką dvasią, skaitydama paskaitas įvairiuose kursuose, o ypač jaunimo ateitininkų stovykloje „Dainava“.

Jadvyga ir Adolfas (1908-2003) Damušiai, finansiškai remdami katalikišką veiklą išeivijoje, mecenavimą tęsė Lietuvoje. Gausios jų paramos sulaukė  įvairios institucijos, katalikiškos organizacijos, spaudos atstovai, privatūs asmenys. Visus besikreipiančius mielai priimdavo, turėjo kantrybės išklausyti, patardavo, paguosdavo. Ypač daug dėmesio skyrė jaunimui - mieliausi buvo ateitininkai: ir Damušių bute jų buvo pilna, ir patys vykdavo į atokiausius kampelius. Juk neatsitiktinai ponia Jadvyga buvo tituluota seniausia vairuotoja Lietuvoje.

Žodis, tartas susitikimuose, straipsniai, parašyti spaudoje, liudijo šios didžios moters kilnią sielą. Neatsitiktinai žinomas mecenatas dr. prelatas Juozas Prunskis (1907-2003) ją yra palyginęs su Katalikų Akcijos Karaliene, kuri, tarsi švyturys, šviečia daugeliui savo mokinių.  J.Damušienės plačią katalikišką veiklą įvertino Šventasis Sostas: 1985 metais ji apdovanota ,,La Cruce Pro Ecclesia in Pontifice“. 2001 metais jai įteiktas „Giedros“ korporacijos apdovanojimas, skiriamas lietuvei moteriai, ypatingai pasižymėjusiai krikščioniškų idealų tarnyboje. 2004 metais pedagogė, ilgametė ateitininkų jaunimo globėja, buvusi „Dainavos“ stovyklos administratorė J.Damušienė buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino medaliu.

Jos gyvenimo moto tapo prof. Prano Dovydaičio (1886-1942) žodžiai: Krikščioniško auklėjimo mokslas moko turėti prieš akis visą žmogų, globa, mokymu ir drausme lavint jo kūną, dvasią ir valią. Mokant jis leidžia pasireikšt subjektyviam ir objektyviam veiksniui, nes žino, kad yra ne tik žinojimo darbas, bet ir žinojimo kūrinys, kuris organiškai kilęs, turi būti ir suprastas kaip organizmas ir  sąryšyje su gamta,  su kultūriniu darbu turi aiškiai būti suprastas ir mūsų pasaulio kūrėjo tikslas, kuriam jis leido savo kūrinius.

Vaikystė, mokslo metai

Jadvyga, 1915 m. spalio 29 d. gimusi Jaroslavlyje, kur 1914 m.  pabaigoje mokesčių inspekcijos tarnautojas Juozas Pšibilskis (1883-1950) su žmona Uršule Černeckaite (1888-1967) ir 1913 m. gimusia dukrele Stanislava atvyko darbuotis, tik 1919 m. pamatė Lietuvą. J.Pšibilskis įsidarbino Kybartų muitinėje, susilaukė jaunėlio - Stasio (1919).

1923-1926 metais Jadvyga mokėsi pradžios mokykloje. Ją baigusi, 1926 metais įstojo į Kybartų „Žiburio“ gimnaziją. Čia įsijungė į skautų bei ateitininkų organizacijų veiklą (vėliau, pastaruosius uždraudus, pasiliko tik ateitininke). Dėl veiklos ateitininkijoje turėjo skaudžių nemalonumų per abitūros egzaminus.

Studijos

1934 metais baigusi gimnaziją, J.Pšibilskytė stojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Kadangi gimnazijoje nebuvo lotynų kalbos, Jadvyga buvo pervesta į Gamtos fakultetą, leidžiant laikyti paskaitas Medicinos fakultete, su sąlyga, kad per metus išmoks lotynų kalbą. Mokyti apsiėmė Adolfas Damušis, su kuriuo ji susipažino, kai pastarasis lankėsi Kybartuose pas ateitininkus. Jadvyga įstojo į  „Giedros“ studentų ateitininkų korporaciją, kuriai likosi ištikima visą gyvenimą.

Sunkiai susirgus broliui, dėl lėšų stygiaus, Jadvyga 1935 metais įstojo į Klaipėdoje ką tik atsidariusį Pedagoginį institutą, kur mokslas truko dvejus metus. Tikėjosi, kad baigusi institutą greičiau galės padėti šeimai. Tačiau padirbusi tris mėnesius mokykloje ištekėjo už A.Damušio ir išvažiavo pas vyrą, kuris tuo metu tobulinosi Vokietijoje. Berlyne Jadvyga pradėjo lankyti Gėtės universitetą - čia buvo specialiai svetimtaučiams organizuojami kursai vokiečių kalbai lavinti ir Vokietijai pažinti. Tam buvo organizuojamos ir ekskursijos po Vokietiją. Damušiams išvykus į Frankfurtą prie Maino, Jadvyga tęsė studijas tame pačiame universitete.

Paliekama Lietuva

1938 m. gruodžio pradžioje Jadvyga su Adolfu sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 1940 m. vasario 28 dieną Jadvyga ir Adolfas Damušiai susilaukė  sūnaus Vytenio, o  1942 m. gegužės 31 dieną - Sauliaus.

Tačiau šeima neilgai galėjo džiaugtis laime. Dr. A.Damušį, 1941 m. birželio sukilimo dalyvį, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės narį, tęsusį pogrindinę  kovą už Lietuvos laisvę, 1944 m. birželio 16 dieną suėmė naciai. Laukiant teismo, jis ir kiti suimtieji buvo kalinami net keliuose Vokietijos kalėjimuose.

Artėjant antrajam sovietų frontui, Jadvyga Damušienė su savo tėvais ir dviem mažamečiais vaikais pasitraukė iš Lietuvos. Pasitraukė tikėdama ką nors sužinoti apie vyrą ir tėvą. Sužinojusi, kad vyras kalinamas Landsberg an der Warte kalėjime, bandė jam padėti. Dr. A.Damušį kartu su kitais lietuviais 1945 m. balandžio 14 dieną išvadavo JAV armija.

Damušiai apsigyveno Kempteno „išvietintųjų“  stovykloje, vėliau Niurtingene. Kemptene 1946 m. gimė dukra Indrė Marija, kuri, deja, pakirsta sunkios ligos mirė 1980 metais.

Klivlandas, Detroitas, Čikaga

1947 metais Damušiai pasiekė JAV. Dešimt metų Adolfas Damušis dirbo Sherwin Williams kompanijoje Klivlende. 1956 m. balandžio 25 dieną Damušiai susilaukė jaunėlės Gintės Bernadetos, dabartinės Lietuvos ambasadorės Danijos Karalystėje.

Nuo 1955 metų A.Damušis, pritariant ir skatinant žmonai Jadvygai, pradėjo rūpintis stovykla jaunimui Mičigano valstijoje (1955 m. buvo nupirktas sklypas, o  1957 m. vasarą „Dainava“ priėmė pirmuosius ateitininkus). Kad galėtų steigti ateitininkų stovyklą, A. Damušis įsidarbino „BASF Wyandotte“ kompanijoje Detroite, Mičigane, polimerų sintezės srityje.

Apsigyvenus Detroite, paralyžiavo motiną Uršulę Pšibilskienę (tėvai į JAV atvyko 1949 metais, tačiau šeimos galva 1950 m. gegužės mėnesį mirė). Nepaisydama sudėtingos padėties šeimoje (keturi vaikai, ligonė motina), Jadvyga siekė mokslo žinių. 1962 metais ji įstojo į Detroito pedagoginį universitetą, kurį baigė 1967 metais. Tačiau dirbti neteko: 1968 metais sumažintas svetimų rusų, vokiečių kalbų mokymas buvo paliktas tik specialiose mokyklose, kuriose dirbančiųjų netrūko.

1983 metais Damušiai persikėlė į Čikagą, vėliau - į jos priemiestį Lemontą, o 1997 metais sugrįžo į Lietuvą.

Visuomeninė veikla Lietuvai

Visas įgytas pedagogikos žinias Jadvyga siekė panaudoti mokydama lietuviukus.  Jadvyga  ne tik mokė vaikus lituanistinėje mokykloje, įvairiuose kursuose bei „Dainavoje“. Lietuvą  savo darbais visą gyvenimą tiek Tėvynėje, tiek ir išeivijoje garsino profesorius A.Damušis, kurį mokslinėje, politinėje bei visuomeninėje veikloje palaikė žmona. Jadvyga liko ištikima visų savo vyro Adolfo - žymaus chemiko, politiko bei visuomenininko -  darbų palaikytoja, vėliau - jo atminties saugotoja, jo vardo ir darbų garsintoja.

Vyro palaikymas neužgožė pačios Jadvygos asmenybės veiklos raiškos. Jadvyga ir Adolfas - retas puikus gyvenimo duetas, kuris galėjo gražiai skambėti tik dėl jų abiejų darnos. Visi išeiviai lietuviai žinojo ponią Jadvygą, jos pedagoginius gebėjimus, taktą, šmaikštų žodį, jos meilę Lietuvai, savo Tautai, gilų tikėjimą.

J.Damušienės asmenyje jaunimas rado lietuvių kalbos mokytoją, lietuvybės skleidėją, patriotinių minčių ugdytoją, dorovinių-etinių normų auklėtoją. Ji buvo ir kitiems mama ir mokytoja, pasiryžusi vaikus ginti iki galo, kaip ir savo principus, ji  buvo tikras akumuliatorius, kurio jėgą pajuto įvairių kartų Amerikos lietuviukai. J.Damušienė dirbo skatinama ateitininkų šūkio išauginti tikrus, pilnaverčius žmones.

„Dainavoje“ ji vaikams kūrė spektaklius, mokė intensyviai įsijungti į kūrybos procesą. Amerikos ir Lietuvos laikraščiuose buvo gausu J.Damušienės straipsnių - jai atrodė svarbūs visi lietuvius ar Lietuvą liečiantys klausimai, nepaliktos nuošaly ir asmenybės.

Lietuvoje puoselėjo krikščioniškus idealus

Sugrįžę į Lietuvą, Jadvyga ir Adolfas Damušiai vykdavo į Ameriką praleisti ten šaltąjį laikotarpį, dalyvauti svarbiuose renginiuose. Nuo 2003-ųjų Jadvyga ten keliaudavo jau viena.

Lietuvoje  Jadvyga dalyvavo mokslinėse bei jubiliejinėse konferencijose, ateitininkų renginiuose, susitikimuose su jaunąja karta mokyklose ir visur gebėjo rasti taiklų jaudinantį žodį.

Damušių bute Vilniuje, Kaštonų gatvėje, ne kartą  būrėsi ateitininkai, atvykę į Vilnių iš įvairių Lietuvos vietų, į ateitininkų organizuojamus savaitgalius - šventes. Ateitininkų sendraugių Damušių šeimoje mažieji svečiai atlikdavo iš anksto pedagogės Jadvygos paruoštas užduotis, sužinodavo įdomybių apie lietuvių išeivių jaunimą, išeidavo skaniai pavaišinti.

Akcentuotina J.Damušienės publicistika. Jos reikšmingi straipsniai buvo skirti įvairiausioms gyvenimo aktualijoms, ypač jaunimo auklėjimo, tikėjimo bei doros problemoms, iškilioms asmenybėms. J.Damušienė ne tik žodžiu, bet ir straipsniais visada gynė skriaudžiamus bei  neteisingai kaltinamus. Ji yra parašiusi ne vienos knygos recenziją, įtaigiai leidinį pristatydama skaitytojui.

2001 m. lapkričio 17-18 dienomis Vilniaus Antano Vienuolio  gimnazijoje vykusio Vilniaus vietovės ateitininkų savaitgalio metu J.Damušienei  įteikta  „Giedros“ korporacijos premija. Tai tryliktas šios organizacijos apdovanojimas „lietuvei moteriai, ypač pasižymėjusiai krikščioniškų idealų tarnyboje“.

Jadvygos Damušienės gyvenimas gražus ir prasmingas. Visą save atidavusi Lietuvai, meilę Tėvynei įdiegusi vaikams ir vaikaičiams, Viešpaties pakviesta ji iškeliavo į amžinybę 2010-ųjų rugpjūčio 4-ąją, pačiose ateitininkijos įkūrimo šimtmečio išvakarėse.

Parengta pagal „XXI amžius“