respublika.lt

Šviesa, sklindanti iš Reškutėnų (2)

2020 birželio mėn. 16 d. 14:32:47
Dalia Savickaitė

Yra žmonių, kurie savo pažinimu, patirtimi, veikla talpina viską. Tokia legendinė dabar Švenčionių rajono muziejaus filialo Reškutėnuose vadovė, buvusi mokyklos direktorė, knygų sudarytoja ir leidimų iniciatorė Viktorija Lapėnienė.

×
nuotr. 1 nuotr.
V.Lapėnienės asmeninio albumo ir žurnalo „XXI amžius“ nuotr.

 

Pati ne iš šių vietų: nuo Anykščių kilusi atitekėjo į Reškutėnus. Su vyru Kazimieru susipažino, kai mokėsi Švenčionėlių vidurinėje mokykloje. Jos būsimasis, baigęs lietuvių kalbą, mokytojavo. Bažnyčioje sutuokė kun. Jonas Laurucevičius-Lauriūnas. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1995 m. baigė teologiją ir iki pagrindinės mokyklos uždarymo dirbo tikybos mokytoja. Visoje tolesnėje p. Viktorijos veikloje teologijai tenka pagrindinis vaidmuo, bet ji niekada neneigė ir anksčiausiojo - gamtameldiškojo - Lietuvos kultūros sluoksnio.

Muziejaus signatarų pėdsakai

Ponios Viktorijos atida, meilė supantiems ir atsilankantiems žmonėms, vietovei, kurioje puoselėjo kultūros vertybes ir saugojo senąsias, - neišsenkama. Jos apdovanojimų jau nesuskaičiuosi, iš padėkų jai gali supilti nepasiekiamiausią piliakalnį. Net ir šiandien, kalbėdami apie Reškutėnus, kaip kultūros ir istorijos, bendruomenės sambūrių vietą, nuostabų amatų centrą, negalime ignoruoti jos įdirbio, pastangų visais asmeniniais ir visuomeniniais būdais garsinti vietovę. Visos veiklos bendruomenėje pamatas - jos kūrybos statinys, tad po jos einantiems viskas klojasi lengviau. Nemanau, kad p. Viktorijos per ilgus metus sukurtas rėmimo prašančiosios įvaizdis daug kam patrauklus, kad atneša daug šilumos į jos namus. Bet ji, vieną kartą supratusi mokytojo Izidoriaus Kazakevičiaus priesakus, juos, kad ir besižemindama, išdidžiai vykdo iki šių dienų.

Meilės gimtajam kraštui avilys - mokykla. Kas gi tas joje dirbęs I. Kazakevičius? Dar apie 2000 metus V. Lapėnienė rašė: „Jau senokai ruošiausi aprašyti mokyklos muziejų, bet vis nesiryžau. Rašyti pradėjau, kai suvokiau, kad svarbiausia perduoti tą tvyrančią meilės dvasią, kurią Izidorius Kazakevičius su begaliniu darbštumu kūrė beveik visą gyvenimą.“

Pamenu, kuomet ji, dar direktoriaujanti, nors ir atlaidi, vis paburnodavo, kad Izidorius visokį šlamštą į mokyklą tempia, nedorai elgiasi... Tik vėliau ji sakėsi supratusi, kad daugelis jo nuodėmių „atėjo“ dėl valdžios nedėmesio, atsainaus žiūrėjimo į jo kaupiamuosius darbus, žmonių nesugebėjimo ar per skubėjimą prarasto noro suprasti jo darbo svarbą jaunimui. Gausybė žmonėms nebereikalingų buityje daiktų pas jį įgavo žymiai svarbesnį, tarsi antrą gyvenimą. Į krūvą suėję seni daiktai atskleidė apylinkių žmonių tolimą ir ne tokią tolimą praeitį, kuri pasitarnavo dabar gyvenantiems ir ateityje gyvensiančioms kartoms. Jis, o vėliau ir Viktorija, nekreipdami dėmesio į vietos stoką, inventoriaus nebuvimą, temperatūros svyravimus labai norėjo sukauptą turtą išsaugoti. Daugelio dabar įžymių žmonių palikti įrašai apie nostalgiją sukėlusius jų, ar jų tėvų vaikystės atšvaitus privertė muziejuje palikti įrašus, kurie tapo paskata, o gal baime būti pagarsintam, tobulėti net aukščiausiai valdžiai... Daugelis jų tapo nors ir smulkiais, bet rėmėjais.

Man teko pas Viktoriją lydėti ne vieną turistų grupę, Ignalinos miškų urėdijos urėdus. Visi buvo nustebę tokiame savo valdomame užkampyje tokią ryškią šviesą suradę... Keliai blogi, eksponatai reikalauja dėmesio... Bet tokie mieli, nepakartoti, autentiški... O gal tai buvo nereali p.V.Lapėnienės charizma? Neatrinksi.

Pradžia

Kaip I.Kazakevičius pradėjo muziejaus „gimdymo“ darbus? Kaip visada - iš niekur, iš buities, iš gyvenimo. Jis rašė, kad buvo pavogęs dėdės Gabrio skrynelės užraktą, o jį su A.Urbono piemeniu apkeitęs į du „Salaziečių žinių“ žurnalus. Apgavystė paaiškėjo, tėvas nubaudė ir nuvedė pas Urboną, kad žurnalus jam grąžintų. Išmintingasis Urbonas nemušė, bet pasakė, kad vaikas gal laikraščius myli... tuos pačius grąžino ir dar du davė bei „Jaunimo draugus“ pridėjo (matyt, jo knygnešio būta). Taip pradėjo rinkti spaudą. Pas kaimų senolius rado ir kitų leidinių. Tėvo bausmė tapo muziejininkystės pradžia, pagimdė parapijos metraštininką, istorijų kūrėją, praeities puoselėtoją.

Jis pradėjo kurtis pastate, kurį 1931 m. Švenčionių „Ryto“ draugija nupirko už 600 USD iš to paties A.Urbono ir padovanojo Reškutėnų lietuviškai pradinei mokyklai. Po dvejų metų, per Petrines, supleškėjo visas kaimas - nuo mokyklos iki bažnyčios - 62 ūkininkų sodybos. Viename jo gale liko sveika bažnyčia, kitame gale - mokykla. Tai buvo stebuklas. 1938 m. uždarė lietuvišką mokyklą, apie metus mokiniai buvo mokomi slapta, einama iš gryčios į gryčią. 1962 m. pastačius naują mūrinę mokyklą, senoji medinė mokykla buvo remontuota ir pritaikyta gyventi mokytojams. Vakarinėje pastato dalyje apsigyveno Šapokos, o rytinėje J.Paukštytė. Mokytojams Šapokoms išvykus iš Reškutėnų, liko tušti 3 kambarėliai, kur 1974 m. pavasarį mokytojas Izidorius įrengė pirmąją muziejaus ekspoziciją - jai pernai suėjo 45 metai. 1977 m. išvykus mokytojai J.Paukštytei, liko dar 3 kambarėliai, kuriuose pamažu ėmė rinktis nauji eksponatai. Išnaudojęs visą mokyklos pastatą, I.Kazakevičius ekspozicijai pritaikė greta esančią malkinę. 2009 m. atėjo raštas, kad mokyklos pastatas įtraukiamas į saugomų objektų rejestrą. Dabar muziejus - senojoje mokykloje, o naujoje - modernus bendruomenės, amatų centras, biblioteka.

Muziejuje ir senovinė rašomoji mašinėlė, Kristaus kančios, liturginiai atributai, buities rakandai, tikėtina - Napoleono vežimo ratas, nežinia iš kur atgabentas meteoritas, smuikas, kitokie muzikos instrumentai. Kitur - buvusių mokinių nuotraukos, jų likimų aprašymai. Įdomu, kad ir garsūs, ir „paprastieji“ - visi šalia, nes I.Kazakevičius manė, kad taip galime geriau suprasti gyvenimo prasmę ir kiekvieno žmogaus paskirtį bei lemtį, kad taip giliau suvokiame laikmečio intervencijas, kiekvienos pragyventos dienos prasmę. Pats I.Kazakevičius mokėjo vokiečių, esperanto, suprato lotynų, latvių kalbas, domėjosi graikų ir italų kalbomis. Taip pat lenkų - tai buvo neišvengiama norint išlikti. Gal todėl pradėta formuoti ekspozicija „Tautos motina“ - apie lietuvių kalbą lenkmečiu. 2001 m. spalio 5 d. V.Lapėnienės iniciatyva, tikintis stipresnio, moksliškesnio palaikymo, Reškutėnų muziejus tapo Nalšios muziejaus filialu.

Ypač didelę svarbą Reškutėnų istorijai suteikė dr. archeologo A.Girininko, dr. V.Vaitkevičiaus, V.Juodagalvio (dūkštietis nuo Ignalinos r.) ir kitų kasinėjimai. Politikai remiasi tik istorija. Archeologija nemeluoja, o garbusis A.Girininkas sakė, kad Reškutėnai - tikrasis Lietuvos nekropolis, netoliese - polinė gyvenvietė ir daugybė kitų mūsų autentikai svarbių dalykų. Jis buvo teisus sakydamas, kad daugeliui respublikinės reikšmės muziejų dalis iškasamos autentikos yra nereikšminga, bet labiau atskleistų konkrečios vietovės unikalumą.

Ponia Viktorija sako, kad sprendimą vadovauti muziejui po steigėjo mirties ji priėmė apsilankiusi pas jo brolį, kuris paprašęs, kad šioji paglobotų muziejų. Aš manau, kad ją įpareigojo suprastas pavaldinio veiklos sakralumas, gal šiokia tokia įsikalbėta moralinė skola, kad ne visuomet mokėjo jį suprasti... Daugiau galimybių teikė ir artėjanti Nepriklausomybė. V. Lapėnienė dalyvavo kultūros renginiuose ir kongresuose su signataru Česlovu Kudaba, ir respublikiniame Rytų Lietuvos kultūros gaivintojų sambūryje kartu su signataru Česlovu Juršėnu, meiliai iki šiol bendradarbiauja su Švenčionijos klubu, rezistencijos ir kitais įprasminimo rūpesčiais dalijasi su nuostabiu, originaliu skulptoriumi Algiu Jakštu, bendruomenės pirmininke, jos idėjų pasekėja Jane Petkūniene. Tikras lobis Reškutėnams profesionalė, kultūrininkė, mokslų daktarė Regina Mikštaitė-Čičiurkienė, daug padeda tylioji renginių siela, bibliotekininkė Dangira Lapėnienė.

Iki šių dienų nueitas ilgas kelias visur ieškant prasmės. Mažėjant ugdytinių, ji pradėjo bendradarbiauti su Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, mokykloje buvo įkurta audimo klasė. Pradžia buvo, kai archeologas p. Viktorijai padovanojo 4 tūkstančių metų akmeninį verpstuką, aptiktą Reškutėnuose. Šis eksponatas išprovokavo veikti. Pavasarį apėjo visus kaimus, surinko pirmąją ekspoziciją apie audimą, įsitraukė į senovinių daiktų rinkimą. Surinko per tūkstantį eksponatų. Priekabą senienų atvežė p.Veronikos mokinys. Vėliau mokykloje įsikūrė gamtos kabinetas, buvo eksponuojamos iškamšos, drugių kolekcijos, vyko edukacinė veikla. Jai dar būtų įdomu pakasinėti ir suprasti, kokius archeologinius lobius slepia ežerų salos, bet negalima - paukščiams svarbios vietovės...

Nors ant slenksčio 85-ieji

Tame verpete dažnai užmirštama, kad nežymaus Reškutėnų muziejaus vadovė p. Viktorija Lapėnienė - Muziejų naktų pradininkė Lietuvoje. Tuomet dirbau Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologe ir mes negalėjome atsistebėti, iš kur Nepriklausomybės aušroje kaimo mokytojai tiek smalsumo - atrasti, o vėliau drąsos - susirašinėti su prancūzais, įsijungti į tarptautinių renginių tinklą...

Visuotiniame bendrystės džiaugsme vykdavo daugybė kaimo švenčių, tiesioginės paskaitos ir ekskursijos muziejuje. Senosios kultūros laikus šiose apylinkėse minėjo ir muziejaus kieme V. Lapėnienės iniciatyva stovinčios kelios ąžuolinės skulptūros - baltiški simboliai, kuriuos padarė tautodailininkai J.Jakštas, A.Seibutis ir
E.Židonis.

Kitas p. V. Lapėnienės didžiulis kultūrinės Izidoriaus veiklos tęstinumo gražumas - naujas formas įgavusio metraščio rašymas. Dabar per projektus ir kitokius rėmimus gautos lėšos, kuriomis teisingai bibliografiškai leidžiama „Mažoji Reškutėnų kronika“, ten gyvenusių, dirbusių žmonių kūrybos rinktinės, atsiminimai, kryždirbystės aidai. Vienas paskutinių leidinių - jos sudaryta kunigo Napoleono Norkūno knyga „Myliu, mylėjau ir mylėsiu“.

Visus savo „kūdikius“ - knygas - ji sutinka perpildytoje žiūrovų salėje, į kurią renkasi kraštiečiai ir to krašto istoriją gerbiantieji. Tyliu, nuosaikiu balsu ji papasakoja apie visus įkvėpusius darbui, šalia buvusius, dėkoja, visais džiaugiasi ir mergaitiškai kuklinasi pagirta. Pagirta būt taip ir neišmoko... Kodėl nuolat vadinu ją ponia? Ji paprasta, bet tokia - kukliai solidi, iškili, pakili, na, žodžiu, ponia. Šiemet liepą jį švęs 85-metį.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUMAŽĖJO: birželį „Klaipėdos naftos“ naftos terminalų preliminarios pardavimo pajamos siekė 2,1 mln. eurų, ir, lyginant su praėjusių metų birželiu, yra 0,6 mln. eurų, arba 22,2 proc., mažesnės.
  • KORONAVIRUSAS: Rumunija skelbia apie naujų koronaviruso infekcijų paros skaičiaus rekordą; per 24 valandas šalyje patvirtinti 555 nauji atvejai; iki tol daugiausia infekcijų per parą registruota balandžio 11-ąją – 523.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar prezidentas turėjo pasidalinti skėčiu su šalia šlampančiu berniuku?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar vis dar mintyse eurus verčiate į litus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +11 C

+7 +9 C

 

+10 +12 C

 +18 +20 C

+17 +19 C

 

+19 +21 C

3-4 m/s

2-3 m/s

 

3 m/s

Nuorodos