Dainuojanti medicinos seselė

Viktorija - ukrainietė, gimusi Lvove. Tenykštės moterys turi įgimto žavesio, tokia ir ji, spėjusi pamilti mūsų šalį. „Lietuva man tokia artima, lyg čia būčiau gimusi. Kas žino, gal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais esu gyvenusi..." (Kurdama savo sceninį įvaizdį, ji net pavardę sulietuvino: buvo Plaktina, tapo Plaktinaite).

Taip jau nutiko, kad teko palikti Lvovą, nors ten ji baigė medicinos mokyklą, ir važiuoti kartu su motina bei mažamečiu sūnumi į Lietuvą pas gimines. Jauna moteris greitai rado darbą pagal specialybę. Iš pradžių dirbo tuberkuliozės dispanseryje, paskui klinikų bei infekcinėje ligoninėje, Mokslų akademijos Eksperimentiniame medicinos institute. Nuo mažų dienų pamėgtas chorinis dainavimas bei giedojimas bažnyčios chore (tiesa, pridaręs jai daug nemalonumų, kaip ir „šliūbas" su pirmu vyru Grigorijumi Michailišinu) nebuvo pamirštas ir atvykus į Vilnių. Ji dainavo ir čia, o ansamblio vadovui Anicetui Arminui patarus, pamėgino mokytis operinio dainavimo. Įstojo į tuometinę konservatoriją, aplenkdama būrį jaunų būsimų atlikėjų, pateko į vokalo specialybės profesorės Aleksandros Staškevičiūtės klasę. Sako, girdėjusi, kaip apie ją kalbėta, esą pasirodė kita Ima Sumak. Tai reiškė, kad balsas apėmė 4 diapazonus, bet reikėjo išmokti jį valdyti. 1963 metais Viktorija sėkmingai baigė operos dainininkės studijas pas docentę Eleną Dirsienę, kur mokėsi ir Giedrė Kaukaitė, ir Nijolė Ambrazaitytė. Tačiau kiek fiziškai ir dvasiškai kainavo tos studijos, žino tik ji viena...

Buities sunkumus ir nepriteklius - už durų

Būdama šeimos žmogus, dirbdama, turėdama krūvą buities rūpesčių, V.Plaktinaitė sukdavo galvą, kaip išgyventi iš seselės atlyginimo, kai, sumokėjus mėnesio mokestį už pianiną, trims asmenims išgyventi likdavo dešimt rublių. Mamytės, kuri buvo gera šeimininkė, pastangomis jie išgyvendavo. Maža to, Viktorija turėjo mokytis ir lietuvių kalbos, scenos judesio. Sako, siekdama savo tikslo, išmokusi vertinti laiką. Visas laikas būdavo taip suplanuotas, kad niekur nevėluotų. Dar viena pamoka, įstrigusi visam gyvenimui, buvo dėstytojos žodžiai: „Man nerūpi tavo buitis, palik ją už durų. Tu dabar esi teatro solistė - turi puikiai dainuoti ir atrodyti." Viktorija sako, kad ir šiandien stengiasi nekrauti savo bėdų kitiems.. „Turi eiti į žmones su gera energija. Kaip ir scenoje...", - mano moteris.

Vienas kūrybingiausių Plaktinaitės laikotarpių buvo 1968-1972 metai Kauno muzikiniame teatre. Ji - operos solistė, Džiuzepės Verdžio „Traviatoje" atliekanti Violetos, Šarlio Guno „Fauste" - Margaritos, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Figaro vedybose" - Siuzanos partijas. Operetėse - Ernestina (Džerio Hermano - „Hello, Dolly"), Valensijana (Franco Leharo „Linksmoji našlė"), Karmenčila (Tonio Dobrzanskio „Karaliaus ložė"). O kur dar epizodiniai vaidmenys...

Plaktinaitė didžiuojasi, kad jos scenos partneriais buvo Aloyzas Domeika, Vytautas Blažys, Juozas Malikonis, Valentinas Čepkus, Gediminas Šmitas, Antanas Kučingis.

Kad ir koks didis atsidavimas būtų buvęs Kauno muzikiniam teatrui, taip susiklostė, kad operos solistės karjerą pakeitė darbas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. 1973-1999-ieji buvo solinio dainavimo metai ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Dainuoti lietuvių kompozitorių Algimanto Bražinsko, Valentino Bagdono, Jurgio Gaižausko, Benjamino Gorbulskio, Boriso Borisovo, Vlado Švedo kūriniai. Sako, mėgusi dainuoti duetu su Romualdu Vešiota, Stasiu Liupkevičiumi, Danieliumi Sadausku.

Ir chirurgas operacijos nekartoja

Įdomu tai, kad koncertuodavo Plaktinaitė vilkėdama pačios kurtais drabužiais, dažniausiai nertais. Kai kuriuos yra išsaugojusi. Tas pomėgis jos gyvenime atsirado ne iš didelio noro būti auksaranke, bet iš sunkaus gyvenimo, kuriame reikėjo atrodyti kitokiai. Regis, ji dėl savo sugebėjimų niekada nesijautė prastesnė artistė už kitas. Pasak pašnekovės, per šį laikotarpį sostinėje parengta ir padainuota apie 5 tūkst. teminių bei solinių koncertų. Tarp jų - miuziklai vaikams, kuriuos solistė prisimena ypač džiugiai, nes vaikai, anot jos, imliausi žiūrovai, jiems negali meluoti. Ji džiaugėsi, kad kompozitorius Borisovas specialiai jai rašė muziką vaikiškuose miuzikluose. Taip atsirado „Tadas - mandagiųjų vadas", literatūrinė muzikinė kompozicija „Rudens kelionė", muzikinė pasaka „Ką sakė bitutės" ir kiti. Ta abipusė šiluma, kurią artistas gauna iš vaikų, ir ta, kurią jis dovanoja jiems, matyt, bus pasilikusi ilgesniam laikui, nes ir šiandien, iki pandemijos, kartu su savo kolegomis ji kvietė visus vaikus (ir ne vaikus) į muzikinius „Drevinuko" spektaklius. Tiesa, Plaktinaitė šiame teatre yra daugiau vadybininkė negu solistė, mat užleido vietą sūnui Igoriui, kuris taip pat eina tėvų dainuotais takeliais. Nors prieš dešimtmetį dar yra sakiusi, kad jeigu labai reikėtų, tai ir padainuotų. „Tik bėda, kad dauguma su muzika nesusijusių žmonių dainavimą supranta kaip savaiminį dalyką. O čia juk didelis darbas. Būdavo, kad dirbu ligoninėje ar šiaip sėdžiu su draugais prie vaišių stalo, prašo, Viktorija, padainuok, - nedainuoju, nes tam turi būti pasirengęs. Sakau, juk chirurgas jums nekartoja operacijos prie stalo, ateisit į koncertą - paklausysit", - samprotavo pašnekovė.

„Sūrio ponia"

Ponia Viktorija yra iš tų žmonių, kurie nepasiduoda amžiaus sindromui. Ji dirba kompiuteriu, vairuoja mašiną, augina šunį, domisi medicina (ir tradicine, ir netradicine), kultūriniu Lietuvos gyvenimu ir sako, jei reikėtų gyvenimą nugyventi iš naujo, ji darytų lygiai tą patį, ir nesvarbu, kad jame buvo klaidų... Lietuviškai ji kalba puikiai, tik šioks toks akcentas išduoda, kad yra kitatautė. Moteris juokiasi, jog dauguma mano, kad ji atvažiavo iš Amerikos... Ruošdamasi minėti kūrybos 45-metį ji sakė, kad džiaugiasi gyvendama žiemą Molėtuose, o vasarą sodyboje, negali atsistebėti šio krašto žmonių gerumu. Jos gyvenime buvo praradimų, kai be žmonių pagalbos nebūtų išsivertusi. Todėl, kaip tik gali, stengiasi jiems atsidėkoti: geru žodžiu ar optimizmu, kurio pati nestokoja...

Nors liūdesio jos gyvenime šiandien yra: ir dėl pandemijos, ir dėl įvykių Ukrainoje. Su ten likusiais giminaičiais sunku susisiekti... Ukraina nuo seno yra pasidalijusi į dvi dalis. Kryme, išskyrus totorius, yra daug rusų. „Ten, kur gimiau aš, - sako pašnekovė, - Vakarų Ukraina. Ten gyvena lenkai, vengrai, čekai ir vakarų ukrainiečiai. Visi jie katalikai, kurie jautriai išgyveno įvykius šalyje. Putinas juos vadina „banderovcais". Gudrus tas Putinas lyg lapinas. Jis apvertė situaciją taip, tarsi ne jis, o patys žmonės taip norėjo ir tokį kelią pasirinko... Liūdna, taip neturėtų būti XXI amžiuje, kai naudojama agresija ir brutalumas" - sakė moteris.

Paklausta, ką ji veikia ir kaip išgyvena pandemiją, moteris atsakė, kad dar padainuoja pati sau, bet labai retai, kai būna ypatinga nuotaika. Tačiau meilės muzikai ji tikrai neprarado. Dažnai klausosi klasikos kūrinių, pasaulio šalių atlikėjų ir stebi jaunuosius kolegas, džiaugiasi, kad Operos ir baleto teatrui atėjo vadovauti Jonas Sakalauskas, stebi gyvenimo ir kūrybos vingius mecosoprano Justinos Gringytės solinio dainavimo karjeroje, vertina Liudą Mikalauską ir Rafailą Karpį bei kitus jaunuosius solistus.

„Vis dėlto pirmoji mano specialybė - medicina, todėl aš domiuosi medicinine, netradicinės medicinos literatūra. Mano organizmas netoleruoja mėsos, todėl esu „sūrio ponia", valgau pieniškus produktus, bet vasarą sodyboje, negaliu atsisakyti šašlykų. O pati geriausia šių dienų žinia mano gyvenime, kad esu pasiskiepijusi „Pfizer" vakcina nuo COVID-19. Šito net mano draugai vilniečiai pavydi",- atviraudama juokiasi moteris.