Poetas ir dainininkas P.Lembertas (iki 1940 metų pasirašinėjęs Lemberio pavarde) gimė 1897 m. rugsėjo 18 d. Eiciūnų kaime tuometinėje Svetošino gminoje (valsčiuje) Naumiesčio apskrityje. Šeimoje augo šeši vaikai. Pranas buvo trečias po sesers Marijos ir brolio Petro. Graži apylinkių gamta supo tėvų ūkį. Šiame viensėdyje ant Lukašiaus upelio kranto ir prabėgo būsimojo poeto vaikystė. Kaimo pietuose dunksojo Raninės miškas, netoliese šiaurėje įdubusį Nemuno slėnį užstojo Gegužių kaimo pakiluma. Poeto tėvų žemė rėmėsi į vieškelį, kuriuo jau karo metais jis paskutinį kartą atsisveikinęs su gimtine išvažiavo į Biržus, o iš ten į Vakarus tikėdamasis vėl kada nors sugrįžti. Deja, daugiau gimtųjų Eiciūnų taip ir neteko išvysti.

Meilę gimtajam kraštui, poezijai ir muzikai Prano Lemberto širdyje įžiebė Eiciūnų pradžios mokyklos mokytojas ir švietėjas Petras Dumčius. Jis savo ūkyje dar niūriais carinės priespaudos metais buvo įsteigęs pradžios mokyklą. Joje mokytojaudamas oficialiai turėjo kalbėti tik rusiškai ir net bausti vaikus už gimtosios lietuvių kalbos vartojimą. Tačiau už mokyklos sienų jis su vaikais bendravo lietuviškai, ugdė meilę gimtajam kraštui. Pas mokytoją Petrą Dumčių svečiuodavosi „Varpo“ redaktorius daktaras Vincas Kudirka, kalbininkas Jonas Jablonskis, varpininkas Jonas Kriaučiūnas, lietuviškos spaudos leidėjas Martynas Jankus ir kiti žymūs to meto šviesuoliai, tautinio atgimimo šaukliai.

Baigęs pradžios mokyklą, P.Lembertas buvodavo pas vyresnį brolį Petrą Zapyškio bažnytkaimyje. Kai brolis žuvo (nuskendo Nemune), Pranui buvo pasiūlyta Zapyškyje vargonininkauti, bet jis nesutiko. Nuvykęs į Kauną, susirado darbą apygardos teisme pas taikos teisėją, vėliau sekretoriavo pas Aleksoto notarą. Kartu pradėjo mokytis muzikos Juozo Naujalio įsteigtoje muzikos mokykloje ir dainuoti šios mokyklos chore. Bičiulio patartas pradėjo vaidinti Antano Sutkaus vadovaujamame Tautos teatre. Po pokalbio su A.Sutkumi, beje, gimusiu Šalnynės viensėdyje, už poros kilometrų nuo Prano Lemberto gimtinės, poetas buvo priimtas Tautos teatro aktoriumi. Trūkstant teorinių vaidybos žinių ir praktinių įgūdžių jis įstojo į A.Sutkaus vadovaujamą teatro studiją. Turėdamas gerą balsą ir pradinį muzikinį išsilavinimą P.Lembertas Tautos teatre pirmuosius vaidmenis atliko muzikiniuose spektakliuose. Netrukus Kaune A.Sutkus įsteigė Vilkolakio satyros teatrą. Jame P.Lembertui teko vaidinti iki pat teatro uždarymo.

Meilė dainai atvedė P.Lembertą į Kauno konservatoriją, ten galėjo toliau tęsti aktorinio meno bei solinio dainavimo studijas. Galvodamas apie pastovesnį darbą bei geresnį uždarbį, Pranas 1924 m. nusprendė įstoti į Kauno universitetą ir studijuoti teisę. Po metų susituokė su Monika Pinkevičiūte, kilusia nuo Veliuonos. 1926 metų vasarą jauna Lembertų šeima išvyko į Biržus, ten Pranas pradėjo dirbti apskrities notaru.

Pakeitęs specialybę poetas nepamiršo ir savo mėgstamo dainavimo. Jo pirmasis koncertas įvyko tų pačių metų lapkričio mėnesį. Už koncertą surinktos lėšos buvo skirtos našlaičiams ir neturtingų tėvų vaikams.

Biržuose 1928 m. buvo steigiamas antrasis teatras, priklausęs šauliams. Prie šio teatro kūrimo taip pat prisidėjo ir notaras P.Lembertas. Kitais metais poetas ėmėsi nelengvų šio teatro vyr. režisieriaus pareigų, kartu būdamas ir šio teatro direkcijos nariu.

Biržų mieste viešus spektaklius ir koncertus dažnai rengdavo Vilniui vaduoti sąjungos Biržų skyrius. Nepaprastai gražų įspūdį padarydavo ir P.Lembertas. Jam teko dainuoti bei deklamuoti ir Lietuvių-latvių vienybės draugijos surengtuose koncertuose. Juose skambėdavo lietuviškos bei latviškos dainos. Iki pat 1944 m. vasaros jo balsą galėjo išgirsti Kauno, Panevėžio, Bauskės, Biržų ir kitų miestų koncertų salėse bei bažnyčiose. Labiausiai jis mėgo paties iš rusų kalbos išsiverstą dainą „Tyluma“, o jo mėgstamiausia giesmė yra buvusi „Ave Marija“. Gyvendamas Vakarų Vokietijoje, o vėliau JAV jis savo balsu džiugino ir kėlė patriotinę dvasią iš Tėvynės išblaškytiems tautiečiams.

Pirmieji P.Lemberto eilėraščiai buvo atspausdinti 1918 metais Aleksandro Stulginskio redaguotame savaitraštyje „Tėvynės sargas“. Po pirmosios sėkmės poetas ėmė siųsti savo kūrybą ir į kitus laikraščius bei žurnalus. Iki pirmosios knygos pasirodymo per 17 metų po vieną kitą eilėraštį išspausdino „Darbininkas“, „Ateitis“, „Pavasaris“, „Trimitas“, vėliau ir „Panevėžio balsas“ bei „Biržų žinios“. Populiariausias poeto eilėraštis, virtęs liaudies daina, „Tau, sesute, puikios gėlės“ pirmą kartą buvo išspausdintas 1927 m. „Iliustruotoje Lietuvoje“, vėliau jis pakartotas 1932 m. jubiliejiniame „Biržų žinių“ numeryje.

Biržuose 1935 m. išėjo pirmoji P.Lemberto eilėraščių knyga „Saulėtekiai“. Rinkinyje sudėti 48 eilėraščiai, parašyti beveik per dvi dešimtis metų ir daugiausia skelbti periodiniuose leidiniuose. Antroji nedidelio formato knygelė „Baltija šaukia“ pasirodė jau Vakarų Vokietijoje 1947-aisiais. Ją išleido lietuvių išeivių įsteigta leidykla „Lithuania“ ir tik po 22 metų (1969 m.) išėjo trečioji P.Lemberto eilių rinktinė „Tau, sesute“. Ją sudarė ir spaudai parengė komisija, kuriai vadovavo Bernardas Brazdžionis. Į komisijos sudėtį įėjo dar trys gerai žinomi lietuvių išeivijos rašytojai Bronys Raila, Alė Rūta ir Juozas Švaistas. Šioje knygoje, be kitų, spausdinti jau ir JAV sukurti eilėraščiai. Ketvirtasis nedidelis patriotinių eilėraščių leidinukas „Šaukiu, o Nemune“ išėjo Vilniuje 1992 metais.

Didelį pluoštą eilėraščių (po „Saulėtekių“ išleidimo) poetas paliko Biržuose. Užkasė juos į žemę savo sode. Bet vargu ar po tiek metų jie išliko.

Prano Lemberto kūryba jau trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje susidomėjo iškilūs mūsų krašto kompozitoriai. Vienam pirmųjų jo eilėraščių „Tau, sesute, puikios gėlės“ melodiją sukūrė Stepas Graužinis. Vėliau jo tekstais po keletą dainų parašė Julius Gaidelis ir Jeronimas Kačinskas. Po vieną kitą eilėraštį pasirinko Antanas Budriūnas, Pranas Ambrazas ir Vladas Jakubėnas. Daugiausia melodijų poeto žodžiams yra sukūrusi kompozitorė Giedra Nasvytytė-Gudauskienė. 1992 m. naują melodiją eilėraščiui „Risčiau akmenėlį“ parašė Vytautas Juozapaitis. Iš viso net 18 kompozitorių kūrė muziką pagal jo žodžius.

Gana ryški ir P.Lemberto visuomeninė veikla. Jis buvo Vilniui vaduoti sąjungos ir Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyriaus pirmininkas. Vadovavo ir Lietuvių-latvių vienybės draugijai. Dalyvavo Šaulių sąjungoje, buvo kultūrinės draugijos „Mūza“ valdybos nariu, darbavosi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos Biržų klube, buvo išrinktas Šaulių teatro direkcijos nariu, globojo skautų organizaciją. Išeivijoje jo iniciatyva įkurta Lietuvių teisininkų draugija. Poetas rinko eksponatus Lietuvos muzikos archyvui.

1949 m. poetas kartu su šeima - žmona Monika ir sūnumi Vitaliu - išplaukė į Ameriką ir apsistojo Naujosios Amerikos valstijoje, o po metų persikėlė į Bostoną. Dirbo pagal specialybę pirkimo ir pardavimo srityje. Kartu neapleido visuomeninės veiklos, darbavosi Balfe, Teisininkų draugijoje. 1964 m. persikėlė į Kaliforniją prie Ramiojo vandenyno. Ten įstojo į Dailiųjų menų klubą, Lietuvių rašytojų draugiją, kūrė eilėraščius, aktyviai dalyvavo Santa Monikos lietuvių kultūrinėje veikloje.

Poetas mirė staiga 1967-ųjų lapkričio 29 d. tolimoje Amerikoje. Poeto ir dainininko, notaro Prano Lemberto ir jo žmonos palaikai 1997 m. buvo perlaidoti į gimtąjį kraštą Paežerėlių kapines.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“