respublika.lt

Subrendę laisveinuotraukos (8)

2021 sausio mėn. 10 d. 10:00:09
Irena Meištienė

Kas lemia žmogaus laisvės siekį? Kodėl vieniems pakanka savo kiemo bėdų, o kitiems rūpi ir tautos, ir tėvynės reikalai? Kodėl 1863 m. sukilėliai, Lietuvos kariuomenės savanoriai, pokario partizanai, atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai 1991 m. stojo į kovą su daug galingesniais, rizikuodami gyvybe, asmenine laisve, artimųjų likimu? Be abejo, lemia prigimtis, aplinka, istorinės, socialinės sąlygos. Vis dėlto didžiausią įtaką, ko gero, turi tėvų namai. Tai įrodo Adomaičių šeimos, kilusios iš Krosnos krašto, pavyzdys.

×
nuotr. 2 nuotr.
Magadano lagerio tremtinys Gediminas Adomaitis, dešinėje - Lietuvos kariuomenės savanoris Jurgis Adomaitis. Editos Lynikienės ir Vaivos Strupinskienės asmeninių albumų nuotr.


Būna, kad net kelios tos pačios šeimos kartos išeina kovoti už žemę ir laisvę. Dzūkijos ir Sūduvos paribyje, Marijampolės apskrities Krosnos valsčiaus Išlandžių kaime, XIX a. pab.-XX a. pr. gyveno pasiturintys ūkininkai Jonas (1861-1924) ir Katerina (1866-1945) Adomaičiai. Augino tris sūnus - Jurgį, Kazimierą, Juozą, bei keturias dukteris - Juliją, Anelę, Agotą ir Marytę. Prasidėjus kovoms už Lietuvos laisvę 1918-1920 m., du iš sūnų savanoriais išėjo kariauti su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Vyresnysis Jurgis (1894-1984), baigęs pradžios mokyklą, padėjo tėvams ūkininkauti. Bet paskelbus apie kuriamą kariuomenę jaunos Lietuvos valstybingumui ginti, nusprendė nelikti nuošalyje. 1920 m., po kovų su bolševikais ir bermontininkais, Jurgis gavo vyresniojo puskarininkio laipsnį, įgijo šaulio granatininko specialybę. Jis buvo paleistas į atsargą, grįžo namo, tačiau po septynių mėnesių vėl savanoriu išėjo ginti Lietuvos. Dabar dalyvavo mūšiuose su lenkais. 1922 m. sausio 1 d. J.Adomaitis „paaukštintas į viršilos laipsnį", - rašoma atsargos liudijime. 1922 m. birželio 5 d. jis vėl paleidžiamas į atsargą, o 1929 m. už kovas su bolševikais, bermontininkais ir lenkais apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Po 1922 m. žemės reformos, kaip ir kiti Lietuvos kariuomenės savanoriai, J.Adomaitis gavo žemės Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Naujosios Kirsnos kaime. Čia ant kalvelės įsikūrė gražią sodybą. Tada iš Marijampolės apskrities Pabuktės kaimo parsivežė žmoną, Buktos miškų girininko Juozo Nevidomskio dukterį Oną Nevidomskytę (1900-1984). Abu jaunieji Adomaičiai ūkininkavo savo žemėje, susilaukė dukters Birutės ir dviejų sūnų - Vytauto ir Gedimino. Buvęs savanoris ir toliau jautė poreikį veikti Lietuvos ir lietuvybės labui: kurį laiką vadovavo Naujosios Kirsnos šaulių organizacijai.

Jaunesnysis Jurgio Adomaičio brolis Kazimieras (1900-1967), baigęs pradžios mokyklą, taip pat gyveno tėvų namuose, padėjo ūkyje.

Praėjus vos porai mėnesių, kai brolis Jurgis išėjo ginti Lietuvos, 1919 m. kovo 20 d. ir jis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Kovėsi su bolševikais ir bermontininkais. 1920 m. spalio 15 d. mobilizuotas. Už parodytą drąsą buvo apdovanotas. Po kovų už Lietuvos nepriklausomybę, K.Adomaitis vedė, gyveno Radviliškyje.

Vyresnysis J.Adomaičio sūnus Vytautas gimė 1927 m. Naujosios Kirsnos kaime. Ten ir mokėsi pradžios mokykloje. Baigęs Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokyklą, sugrįžo pas tėvus ir padėjo ūkininkauti. Karas dar tebesitęsė, ir niekas jokių planų negalėjo puoselėti. O pokariu aštuoniolikmetis jaunuolis, pasivadinęs Agrasto slapyvardžiu, įsijungė į pasipriešinimo okupantams kovas. Be susirėmimo Rudaminoje, 1945 m. gegužės 16 d. Vytautas kovėsi garsiajame Kalniškės mūšyje.

Sutemus kartu su kitu partizanu jam pavyko prasiveržti iš apsupties ir pasiekti tėviškę. Abu čia slapstėsi iki rugpjūčio 29 d. Tačiau, pasak V.Adomaičio dukters Ritos Jončienės (Adomaitytės), kažkas juos įskundė ir vieną dieną į Adomaičių kiemą suvirto NKVD kareiviai.

Partizanai pasislėpė tvarte po šienu. Rusai ėmė šaudyti. Vytautui peršovė tik kelnių klešnę, o kitą partizaną sunkiai sužeidė. Abu buvo suimti, išvežti į Krosną ir uždaryti rūsyje. Vytauto draugas mirė, o jį ir kitus suimtuosius, pririštus prie vežimo, pėsčiomis išvarė į Marijampolės NKVD būstinę. Ten sulaukė teismo sprendimo - penkerius metus kalėti lageryje.

Tėvo J.Adomaičio pasamdytas advokatas įtikino nuosprendį apskųsti Maskvai. Iš Maskvos gautas įsakymas - pridėti dar penkerius metus. V.Adomaitį išvežė į Vorkutą, po to - į Krasnojarsko krašto šiaurėje Norilsko mieste ir jo apylinkėse veikusius Gulago lagerius. Ir čia jaunuolis neliko abejingas įvykiams. Jis įsijungė į 1953 m. vasarą vykusį Rusijos ypatingojo lagerio Nr. 2 „Gorlag" kalinių sukilimą. Už dalyvavimą sukilime buvo nubaustas likusį laiką kalėti pagal dar griežtesnį režimą.

Pasibaigus teistumui, V.Adomaitis pagaliau iš lagerio buvo išleistas, tačiau - be dokumentų. „Eik, kur nori", - tebuvo pasakyta, ir tiek. O kur nueisi be paso? Kaip namo sugrįši? Todėl dar dvejus metus buvo priverstas gyventi Norilske. Reikėjo susirasti būstą, darbą, kas mėnesį prisistatyti į milicijos nuovadą.

Toks psichologinis smurtas dar labiau alino ir taip jau išsekusią sielą ir fizinę sveikatą. Tik 1957 m., atgavęs dokumentus, Vytautas sugrįžo namo. Ištisus dvylika metų nemačiusi sūnaus, motina
O.Adomaitienė jo nepažino: buvo suimtas 18 metų vaikas, o grįžo 30-metis vyras. Greitai Vytautas išvažiavo gyventi į Marijampolę. Tačiau ir prisiregistruoti, ir gauti darbą buvo sunku: gyventojų registro tarnybos neregistruoja, kol žmogus neturi darbo, ir nepriima į darbą, kol neprisiregistravęs. Užburtas ratas. Tačiau visada atsiranda gerų žmonių. Tėvo sesuo Agota Gustaitienė (Adomaitytė, 1907-1991) priregistravo sūnėną savo namuose, o pažįstamas iš lagerio padėjo susirasti darbą. 1961 m. V.Adomaitis sukūrė šeimą, dirbo. Jis buvo laimingesnis už tėtį Jurgį ir brolį Gediminą: sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. ir Tėvynės laisvės, už kurią kovojo visi Adomaičių vyrai.

Jaunesnysis J.Adomaičio sūnus Gediminas gimė 1931 m. Vokiečių okupacijos metais dėl nesibaigiančių pyliavų pasunkėjus materialinėms sąlygoms tėvų ūkyje, išvažiavo gyventi pas seserį Birutę Meištienę (Adomaitytę,
1925-2019) į Marijampolę ir mokėsi gimnazijoje. Pokariu prasidėjus partizanų kovai prieš rusų okupaciją, sąmoningesni gimnazistai domėjosi Lietuvos likimu, slapta skaitė antitarybinę literatūrą, svajojo apie laisvę. Be abejo, Gedimino patriotinius jausmus žadino ir tėvo Jurgio Adomaičio praeitis, ir brolio Vytauto likimas. Netrukus moksleivių veikla susidomėjo saugumas. Vengdamas persekojimo, 1947 m. Gediminas išsikėlė mokytis į Vilkaviškio gimnaziją. Dabar labai pravertė privačios muzikos pamokos, kurias lankė dar Marijampolėje. Šešiolikmetis jaunuolis grojo miestelio kultūros namuose ir užsidirbo pragyvenimui. Deja, po metų, 1948-aisiais, per koncertą, kai baigė solo partiją smuiku, prie jo priėjo du vyriškiai ir pareiškė: „Jau prisibėgiojai, berneli. Dabar eisi su mumis."

Apkaltintas už antitarybinės literatūros, paplitusios tarp moksleivių, skaitymą, iškentęs tardymus, mušimą ir spardymą užrištame maiše, 1949 m. G.Adomaitis išgirdo Maskvos teismo nuosprendį - nubaustas dešimtį metų kalėti viename iš Magadano lagerių.

Sibiro šiaurės rytuose prie Ochotsko jūros įkurtuose Magadano srities lageriuose 1947-1956 m. buvo kalinama apie 5000 lietuvių. G.Adomaitis bausmę atliko pataisos darbo stovykloje Nr. 383 /7. Dirbo šachtose. Be jokių apsaugos priemonių kasė volframo ir silicio rūdą. „Visi, kas iš ten sugrįžo gyvi, jau buvo paveikti silikozės (silicio sukeltos plaučių ligos)", - pasakoja tremtinio dukra Vaiva Strupinskienė (Adomaitytė).

Muzika, daina, kūryba lydėjo G.Adomaitį visur, net ir tremtyje. 1950-1955 m. jis grojo lagerio „Kultbrigadoje", kuri koncertuodavo ir už spygliuotų tvorų, vadovavo lietuvių vyrų kvartetui. Už šią veiklą gavo du apdovanojimus. 1955 m. Jakutijos ATSR Aukščiausiasis Teismas, peržiūrėjęs G.Adomaičio bylą, nutarė, jog jis nei valstybei, nei visuomenei nusikalstamos veikos nepadarė, antitarybinę literatūrą skaitė būdamas nepilnametis, todėl turi būti išlaisvintas. Tais pačiais metais Gediminas grįžo į Lietuvą pas tėvus. Deja, mirė labai jaunas, vos 38-erių.

Praėjo visas šimtmetis, kai Jono ir Katerinos Adomaičių vaikai pradėjo kovą už Tėvynės laisvę. Jų sūnūs Jurgis ir Kazimieras buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai, Jurgio sūnūs Vytautas ir Gediminas tą kovą tęsė pokariu, o dauguma jo anūkų ir proanūkių sovietų laikais taip pat jau buvo subrendę laisvei: atsisakė tapti komjaunuoliais, keturiolikmečiai stovėjo Baltijos kelyje, budėjo prie Televizijos bokšto ir Seimo rūmų Vilniuje, prie Televizijos siųstuvų Sitkūnuose ir Juragiuose. Šie dabar jau gražios fizinės ir dvasinės brandos sulaukę žmonės nenori savęs įvardyti, bet sako, jeigu reikėtų, elgtųsi taip pat. Atrodo, kad taip ir yra - nei Tėvynės, nei asmenybės laisvės dvasia, užgimusi protėvių namuose, nemiršta.

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (8)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. GODOS PRIE SUSKILUSIOS „GELDOS”
2. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
3. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
4. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
5. Vitas TOMKUS: JUOKAI JAU BAIGIASI, arba TEGYVULIUOJA PIDERALDEMOKRATIJA!
6. N.Venckienė: Jie teisia, o aš vaidinu, kad tikiu
7. Globaliame pasaulyje nekorektiška vadintis lietuviu
8. Laukėt, kad Dulkys virusą patvarkytų?
9. Didina pensijas, o jos vis nekyla (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
10. Ką jie dabar pasakytų žuvusiųjų artimiesiems?
11. Prieš 30 metų dėl laisvės buvome pasiruošę viskam
12. Nesiskiepysi nuo COVID-19 - greitai lėksi iš darbo?
13. Trečias bandymas padaryti V.Landsbergį... prezidentu
14. O.Strikulienė: KAPITOLIJAUS ŠTURMĄ INICIJAVO NE TRAMPAS
15. O jeigu karas?
16. Policijos veteranai užsigeidė privilegijų
17. Vitas TOMKUS: RINKTI AR NERINKTI?
18. Vakarams bus labai blogai, Lietuvai - tik blogai
19. Zigmas Vaišvila: Siaubiamiškio pasaka Nr.2 („Siaubiamiškio pasakų kūrėjas ir jo alaviniai kareivėliai")
20. Užkalti karstai kelia dar daugiau įtarimų (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
21. Lengviau sukurti vakciną nuo Covid-19, nei ištirti bylą (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
22. Ką atnešė Žiurkės metai
23. 2020-ieji - ne tik pandemijos metai
24. Algimantas RUSTEIKA: atėjo numirėlių metas
25. Koronaafera 3. Globali psichozė mistikos fone

Dienos klausimas

Ar jau skiepijotės nuo COVID-19?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar karantinas pakeitė Jūsų apsipirkimo įpročius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-20 -15 C

-13 -10 C

 

-18 -15 C

-11 -8 C

-8 -6 C

 

-4  0 C

0-3 m/s

0-4 m/s

 

1-6 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.2123 PLN - 4.5375
RUB - 89.0364 CHF - 1.0770
GBP - 0.8900 NOK - 10.3135

Nuorodos