Net 300 vaikų - nuo visai mažyliukų iki gimnazistų abiturientų - dalyvavo muzikiniame vaidinime „Surasti kelią į sėkmę“! Tai kone visa mokykla... Šaunų ir emocingą reginį rengė visas būrys pedagogų. Spalvingo, žaismingo, siautulingo ir kartu atspindinčio visą mokyklos augimo istoriją pasakojimo vedėjai mokytoja Rūta Zmejauskienė ir pirmokėlis Vilius sekė pasaką, kuri neturi pabaigos. Mokyklai dar tik dvidešimt - pati jaunystė, kuri atveria visus kelius, o šventės pabaigoje visų dalyvių sudainuoto gimnazijos himno „Odė mokslui“ žodžiai nukreipti į dabartį ir ateitį: „Iš praeities, žinių gelmės sparnuotos mintys mus pasieks / Ir dabartis žiedais pražys, šviesos taku nuneš mintis“.

Kūrė mokyklą dėl dukros

Vilniaus privati gimnazija - pirmoji privati mokykla nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, įsteigta 1993 metais, o nuo 2010 metų ji peraugo ir į pirmąją privačią gimnaziją. Mokyklos įkūrėja ir daugelio idėjų autorė mokyklos direktorė Tatjana Liubertienė atskleidžia, jog mintis įkurti privačią mokyklą kilo dėl to, kad ji savo pagrandukei dukrai norėjo suteikti patį geriausią išsilavinimą...

„Buvome pirmieji nepriklausomoje Lietuvoje, kartu su valstybingumo pamatais klojome savuosius, kartu tvirtėjome, įgijome savitumą, pasitikėjimą ir autoritetą. Norėjau sukurti tokią ugdymosi įstaigą, kurioje dukra ir kiti vaikai jaustųsi saugūs, galėtų atskleisti individualius gebėjimus, būtų apsupti geranoriškų, vaikų ugdymui atsidavusių mokytojų“, - kalbėjo direktorė jubiliejaus iškilmėse parodytame trumpame filme apie mokyklą. Idėja sulaukė bendraminčių palaikymo. Privačių mokyklų veiklos patirties, tradicijų nebuvo, todėl kurti tokią mokyklą reikėjo didelės drąsos ir atsakomybės. Tėvų pasitikėjimas, stipri mokytojų komanda sudarė sąlygas mokyklai sparčiai augti. Ir ji augo...

T.Liubertienė akcentavo, kad vaikas - ir kiekvienos šeimos, ir valstybės turtas. „Koks bus ateities žmogus? Ar našta sau ir visuomenei? Ar drąsus, intelektualus, stiprus, mąstantis ir kūrybingas? Tai yra svarbiausia mums, pedagogams, o pati mokykla - didžiulė valstybės politika ir strategija. Ir mums pavyko sukurti galimybių vaikams tobulėti mokyklą, be galo kūrybingo, aukštos kompetencijos kolektyvo dėka“, - įsitikinusi mokyklos vadovė.

Pedagogu reikia gimti

Jaudinanti ir išradingai parengta mokyklos 20-ojo gimtadienio šventė netrukdė pertraukėlės metu pakalbintai T.Liubertienei nuklysti į praeitį... „Vaikystėje buvau itin smalsi, mėgau sportą, turėjau lakią vaizduotę, buvau stropi ir pareiginga. Po pamokų lankiau muzikos mokyklą... Iš tiesų manęs buvo pilna visur! Buvau ne tik aktyvi, bet dar ir drąsi, - šypsosi direktorė. - Konservatorijoje įgijau muzikinį išsilavinimą. Tad ją baigusi buvau ir chorvedė. Vėliau išvykau stažuotis į Maskvą. Šiame didmiestyje išsiugdžiau gebėjimą konkuruoti bei matyti keliais žingsniais toliau. Galbūt šios savybės bei pedagoginiai gebėjimai man ir padėjo steigiant privačią mokyklą. Esu įsitikinusi, kad pedagogu reikia gimti, o ne tapti“.

Grįžusi po mokslų iš Rusijos, savo žinias T.Liubertienė gilino studijuodama vadybą ir verslo administravimą Vilniaus universitete. O Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, įstojo ir baigė tarptautinės prekybos mokslus. Toliau viskas klojosi tarsi savaime. Tatjanos gyvenime atsirado mylimas žmogus, šeima. Paskui gimė dukra Agnė. „Būčiau buvusi bloga mama, jeigu nebūčiau mąsčiusi apie jos ateitį, išsimokslinimą, - nuoširdžiai pasakojo pedagogė. - Egzistuojanti švietimo sistema netenkino, nes norėjau savo vaikui suteikti, kas geriausia, sukurti ypatingą aplinką. Taigi, tuomet ir sumaniau steigti privačią mokyklėlę. Ji ėmė greitai augti, stiprėti, tobulėti. Ne veltui mūsų pedagogų šūkis yra „Ką sužinojau šiandien, turiu pritaikyti dabar!“ Mokykla išskirtinė tuo, kad nuo pirmųjų dienų stengiamasi vaikams suteikti galimybę atskleisti savo gebėjimus bei talentus. Juk, mūsų įsitikinimu, negabių vaikų nėra“.

Kur slypi Vilniaus privačios gimnazijos sėkmė? „Manau, kad sėkmė slypi keliuose aspektuose: kūrybingi, aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos mokytojai, jauki bei saugi aplinka ir itin stipri bendruomenė. Darbas gimnazijoje man yra ne kas kita, o tiesiog gyvenimo būdas. Džiaugiuosi dar ir tuo, kad mano dukra Agnė užaugo ir tapo pedagoge, mano pagalbininke kuriant naujus projektus gimnazijoje“, - kalbėjo T.Liubertienė ir pridūrė, kad visos gėlės, kurias gavo jubiliejaus proga, priklauso darniam pedagogų kolektyvui.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“