Pagarbiai žvelgiame į mūsų žemietį Simoną Daukantą, prisimindami jo gimimo 225-ąsias metines. Prisimenam ir mūsų amžininko Romualdo Granausko fantastišką pasakojimą apie Simoną, pėsčią einantį į Vilnių, lydimą dvylikos juodvarnių... Jie nuvargo, lydinčiųjų būrelis išnyko, tik būsimasis Lietuvos istorijos tyrinėtojas nepavargo: jis pasiekė Vilnių.

Ieškojau apie Simoną Daukantą ankstesnės kartos vertinimo. Ir netikėtai radau Maironio „Lietuvos istorijoje“, išleistoje 1906 m., paskutiniajame skyriuje „Trumpa Lietuvių rašliavos apžvalga“ ir apie Simoną Daukantą.

Maironis apie tai, kodėl taip skauda širdį

Negaliu nepaminėti prieš šimtmetį Maironio širdį skaudinusių problemų, taip panašių į šias dienas... Maironis žvelgia į Lietuvą, matydamas ją valdant Vytautui Didžiajam, pasiekusią aukščiausią išsivystymo lygį. Vėliau siaurėja sienos, trūni ginklai, Lietuvos dvasia regimai gęsta... Didžiausias Maironio širdies skausmas, kad lietuviai pasidavė lenkų kultūrai, kalbai. Kalba - didžiausias kiekvienos tautos turtas, be kurio tauta negali egzistuoti, žūva ir nyksta. Malinovskio „Kronikoje“ rašoma, kad Jogaila ir Vytautas dar šnekėję tarpusavyje lietuviškai, bet jų įpėdiniai jau persiėmė lenkiška dvasia, o „užmirštas kasdieniniame gyvenime lietuviškas liežuvis nedaug buvo vartojamas ir raštuose“, - sielojosi Maironis.

Šioje Maironio terminu vadinamoje „rašliavos apžvalgoje“ teigiama, kad pirmieji rašytojai buvę prūsų lietuviai. Poetas duoda tikslius įvertinimus mūsų pirmiesiems šviesuliams: Jonui Bretkūnui, Martynui Mažvydui, Kristijonui Donelaičiui, Antanui Strazdeliui, Dionizui Poškai, tautinio atgimimo, kuris XIX a. pabaigoje šių žmonių dėka apima visą tautą, plėtotojams.

Maironio požiūris į Simoną Daukantą

Poetas žavisi Simono Daukanto pasiryžimu daug ką padaryti Lietuvos labui. Pasakoja, kaip Simonas pėsčias nuvyko į Vilniaus universitetą ir baigė jį filosofijos magistro laipsniu. Aplankė Vokietiją, Prancūziją, Angliją; išmoko gerai lotyniškai, vokiškai ir prancūziškai. 1834 m. patekęs į Petrapilį, priėjo prie Lietuviškos Metrikos, rinko medžiagą ir ruošė medžiagą Lietuvos istorijos veikalams. „Daukantas buvo mokytas ir darbštus vyras, kuris per visą savo gyvenimą, rodos, nepaleido plunksnos iš savo rankų“, - įvertino Maironis.

Nesiekdamas garbės, savo raštus pasirašydavo įvairiausiais pseudonimais, dalis darbų liko neišspausdinti, rankraščiuose.

Pamini svarbiausius darbus: „Lietuvos istorija nuo seniausių gadynių“, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, atspausdintus 1893 m. Išspausdinta ir lotynų išverstos Kornelijaus Nepoto „Gyvatas didžiųjų karvedžių“ ir „Pasakos Fedro“. Dideliu S.Daukanto nuopelnu Maironis laiko surinktas ir atspausdintas žemaičių dainas, taip pat jo dalykinius, žmonėms reikalingus praktiškus patarimus: apie tabako auginimą, apie apynius, apie bites, apie sodus ir girias.

Vis dėlto labiausiai Maironis vertina S.Daukantą už veikalus apie lietuvių senovę. Juk Daukantas - pirmasis mūsų istorikas. Nors istoriško pragmatizmo mažoka, nėra ir gilesnės šaltinių kritikos, tačiau Maironis labai vertina jo samprotavimus Lietuvių istorijos klausimais. Vertinama istoriko sukauptos medžiagos gausa. Visi Daukanto raštai nuspalvinti didele Tėvynės meile. Jis nepraleidžia progos karštais žodžiais garbinti mūsų bočių kalbą, papročius, būdą. Jis peikia bajoriją, kuri to brangiausio turto išsižada, nuoširdžiai rūpinasi valstiečių gerove, jų išsilavinimu, o tautišką atgimimą mato tik jų rankose.

Daukanto raštų kalbą nelengva skaityti: rašė telšiške tarme, rašyba savotiška, daugybė žodžių iš senovės raštų paimti. Pavyzdžiui: „Musu iszmintingas Kalnienu ir Ziamajtiu motinas sawo apkerpiejusi tarp giriu numelusi, korios szenden dar iszlejsdamas sawą vaką į swietą ir idoudamas jem lajmos ženkla saka: mirk wakali, ar doro žmogo buk ir numū sawo neožmiszk, tos sakau ožlajke musū senowęs kalbą, kori mes szenden ju wakaj galem didioutijs ir girtijs.“

E.Mieželaitis apie S.Daukanto lietuvius

Eduardas Mieželaitis, skaitydamas „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, romantiškai perpasakojo Vaidilos sakmę: „<...> Liuosybę savo lietuvis labiausiai mylėjo ir godojo, už kurią viso pasaulio aukso nebūtų ėmęs; todėl dar ir šiandien tariame: „Liuosas liub ir po keru gyvena.“ Vergauti nenorėjo, tardami: „ Velnias tau tevergauja, ne žmogus“, o tiems, kurie vergauja, norėdami sotesnės ateities, jis sakė: „Lig saulė patekės, rasa akis išės.“ Simono Daukanto žodžiais, lietuviai iš vieno šimtmečio į kitą ėjo su kardu ir žagre. Darbuose visi buvo veiklūs, tiek vyrai tiek moterys. Visi žinojo savo paskirtį, o karo metu, rūsčioje ir kruvinoje dienoje moterys stojo į karą lygiai su vyrais. Ir toliau, garbindamas lietuvius, Daukantas rašė: „Lietuvis kalnėnas arba žemaitis visados yra linksmos širdies žmogus: keliaudamas, dirbdamas, vargdamas visada niūniuoja ar dainuoja. Visi buvo augumo vidutinio, šiandien sakoma: „Žinia, vyras koks paritus, toks pastačius.“

Atlikęs kilnią misiją Lietuvai, Simonas Daukantas ilsisi ant piliakalnio Ventos pakrantėje. O puikus Vlado Grybo pastatytas paminklas - Papilėje. Taip jau likimas sutvarkė, kad garsusis Žemaitis taip toli nuo gimtosios Žemaitijos... Ant Simono Daukanto kapo buvo toks užrašas: „Atteovo! Minike sav, jog czionai palaidotas Szymonas Davkontas pirmas isz tarp mokitu vyru, raszitojas, senoves veikalu Lietuvos Žemaitijos ir kitu naudingu knigelu. Jis per sava givenima it vargo pele be palaubos trusieje vienutinej žemaitiszkaj raszite delej naudos vientautiu.“

Parengta remiantis Maironio „Lietuvos istorija“, išleista 1906 m.