respublika.lt
 

Seniūnui nepriklauso nieko nedaryti (6)

2019 spalio mėn. 23 d. 16:10:03
Dalia BYČIENĖ

Šunskai - nedidelė Marijampolės sav. seniūnija su jaukia to paties pavadinimo gyvenviete. Gražus, miškų apsuptas kampelis, kurio siela - energingas, idėjų kupinas seniūnas Rimantas Lekeckas. Idėjų nuo Šunskų nubyra ir Marijampolei, kurioje jis augo ir gyvena. Antraisiais namais seniūnas vadina Šunskus, su kurių žmonėmis per trylika metų susigyveno. Vietiniai juokais jį vadina dainuojančiu, bėgančiu seniūnu. Pats sako, jog tas skubėjimas - tik ištikimybė gyvenimo iššūkiui, kurį nusirašė nuo garsaus armėnų ir rusų aktoriaus Armeno Džigarchaniano, teigdavusio, kad geriau susidėvėti nei surūdyti.

×
nuotr. 1 nuotr.
Šunskų seniūnas Rimantas Lekeckas: „Gal aš ir perlenkiu lazdą su tomis savo veiklomis, energija, bet bent jau kol kas kitaip nemoku“. Dalios Byčienės nuotr.

 

Nuo herbo iki fazanyno

„Noriu ne įtikti žmonėms, noriu dirbti jiems. Nepykstu, jei kai kurie to nesupranta, jei klausia, kam reikia šiuolaikiško tualeto parke, jei būtų galima už tuos pinigus kokį užkampio kelią pagerinti. Bet tai juk ne seniūno galioms... Darau tai, ką galiu, kad mūsų kaimas taptų patrauklus, o žmonėms būtų patogiau“, - teigia seniūnas.

Per patį pietų laiką, kurį pasiskyrėme pokalbiui, duris praveria vyras. Norįs kažką kapinėse tvarkyti, reikia pasitarti. Kas svarbiau seniūnui? Atsiprašo keliolikai minučių. Kol subėgioja į lietingą dieną spręsti reikalų, turiu laiko ištyrinėti nuotraukas ant sienų. Jose - reikšmingų įvykių akimirkos. Kuo svarbūs fazanai, sienos įrėminti, klausiu, jam sugrįžus. Tai - mūsų paukštis, Šunskų herbas, juokiasi, paskutinis iš visų variantų. Galėjo būti ne fazanai, bendruomenė siūlė kitų idėjų, bet jos netiko Heraldikos komisijai. Fazanų herbe įtvirtinimui Šunskuose atsirado fazanynas. Lanko jį daugiausiai mokyklos, bet žiniai paplitus pradėjo užsukti ir turistai. Šiemet iš Telšių dviaukščiu autobusu atvyko senjorai. Seniūnas sako, jie turėję ir kitą dingstį - aplankyti iš Šunskų parapijos kilusio, Lukiškių kalėjime nukankinto Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus tėviškės. Vienas išeivis iš Marijampolės nusamdė airių dailininką, kad šis nutapytų vyskupo portretą. Mecenavo lietuviškų šaknų turintys dvasininkai užsieniečiai, keli marijampoliečiai, prisidėjo seniūnas. Paveikslas dabar kabo Šunskų bažnyčioje.

Kaip ieškojo simbolio


„Ilga istorija su tuo mūsų herbu, ką siūlome komisijai, niekas netinka. Pradėjome nuo Palaimintojo Jurgio Matulaičio, jo tėviškė yra seniūnijoje. Nubraižome vyskupo kepurę, o komisija: „Vilniuje, kur katedros stovi, tokio herbo nėra, o tu kažkur, Šunskuose, nori“... Antano Totoraičio istorijoje pasakojama, kad Šunskų ūkininkai rytais rasdavo avižas meškų išbraidytas - siūlome mešką. „Meška - Telšiams atiduota“. Sakome, gal skroblas, nuo Šunskų prasideda skroblynai. Ne, išgirdome“. Dvi paskutines idėjas šunskiečiai ištarė labai atsargiai - silkės (pasakojama, kad turtingi miesto žydai Šunskų miške užkasdavo netinkamas silkes, o vietiniai - išsižvejodavo) arba fazanai. Iš silkių komisija pasišaipė, o fazanai tiko. Paukštis gražus, jokiame herbe nepavaizduotas. Seniūnas širdy nelabai norėjęs fazanų, sovietmečiu čia buvo miškų ūkio fazanynas, į kurį „šulai“ suvažiuodavo medžioti. Kai dailininkai nupiešė tris paukščius ir pateikė, kaip geriausių žmogiškų dorybių trejybę, abejonės pranyko. Idėja išsirutuliojo iki fazanyno įveisimo Šunskuose. Dabar jame triukšmą kelia 17 rūšių fazanai, putpelės. Tai - ne pabaiga.

Skaudu nesuprastam


Bendruomenei pateikus projektą, fazanynui penkis tūkstančius eurų skyrė Žemės ūkio ministerija. Pinigų neužteko, teko prisidėti savivaldybei. Paukščius dabar prižiūri keli aktyvūs šunskiečiai. „Jie teikia projektus ir gauna lėšų iš savivaldybės, už tai mes ir plečiamės. Jei ne seniūnija ir kelių žmonių iniciatyvos, nieko nebūtų buvę. Tvarkosi ūkio darbuotojas ir žmonės, dirbantys viešuosius darbus. Yra tekę ir priekaištų išgirsti. Viena moteris į akis išrėžė, kad daugiausia, ko jiems reikia - šarvojimo salės, ne fazanyno. Ir pridūrė, kad seniūnas tik organizuoja, o ne dirba. Po tokių žodžių dvi savaites darbai iš rankų krito. Liūdna, dūšią atiduodi, o dėkingumas tik toks“, - apgailestavo seniūnas. Buvusi kartą proga palikti Šunskus ir persikelti į kitą savivaldybės kraštą, bet gaila buvo skirtis su tais, kurie vertina. „Čia tradicijas susikūrėme, parką pasisodinome. 10 metų rengėme tokias Jonines, į kurias sulėkdavo pusė Marijampolės. Dar bliuzo vakarai... Negaliu palikti“, - nusprendė jis.

Kas priklauso seniūnui?


„Man nepatinka sėdėti už stalo ir laukti, kol atneš dokumentą pasirašyti. Aš turiu važiuoti, kažką žiūrėti, susitikti. Man seniūnaičio nereikia. Pats galiu pas močiutę nuvažiuoti. Man įdomiau su senoliu pačiam pašnekėti. Neskirstau žmonių pagal partijas, man reikia, kad jis būtų žmogus“, - sako pašnekovas.

Kas priklauso seniūnui, o kas nepriklauso? Anot R.Lekecko, pareigų, kurios seniūnui privalomos, sąrašas yra, bet pradėjęs dirbti jis supratęs, kad seniūnas - tai tas pats, kas laidotuvių organizatorius, policijos įgaliotinis, kunigas pagaliau. Visais reikalais žmonės pirmiausia kreipiasi į seniūną. „Nepriklauso seniūnui tik sėdėti ir nieko nedaryti. Gal aš ir perlenkiu lazdą su tomis savo veiklomis, energija, bet kol kas kitaip nemoku“, - juokiasi.

Nuoširdūs vakarojimai


Visi prisimena Šunskuose seniūno iniciatyva 7-8 metus vykusius gitaristų koncertus prie laužo. „Šiek tiek jau išsikvėpėme, bet vakarai būdavo įspūdingi. Pirmasis įsiminė labiausiai. Buvo ruduo, todėl gitaristai susibūrė mokyklos sporto salėje, prie laužo imitacijos. „Grįžome į vaikystę, kai grodavome bet kur. Pasikviečiau savo kiemo gitarų laikų draugą, susėdome ratuku bendraminčių draugija ir buvo labai šiltas vakaras. Kitais metais jau liepsnojo tikras laužas vienoje sodyboje pamiškėje“, - prisimena seniūnas. Iš muzikavimo Šunskuose išsirutuliojo mintis paminėti tuomet jau sergantį maestro Vytautą Kernagį.

„Prie laužo Šunskuose sukūrėme iniciatyvinę grupę, parašėme prašymą Marijampolės savivaldybei, kad Marijampolės poezijos parke atsirastų vieta įamžinti Vytauto Kernagio kūrybą bei jo atliekamą neoficialiu Marijampolės himnu tapusią „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Paminklą sukurti apsiėmė marijampolietis skulptorius Julius Narušis, vieta buvo parinkta idealiai, prie tunelio po tiltu. Buvo minčių ten pat pasodinti nedidelį vyšnių sodelį. Gaila, idėja palaikymo nesulaukė“, - apgailestauja seniūnas. Į paminklo atidarymą, tapusį pirmuoju V.Kernagiui dedikuojamo dainuojamosios poezijos festivaliu, maestro sūnus Vytautas atvežė vyšnaitę. Į parką jos niekas nepriėmė, todėl vyšnaitė auga Šunskų seniūno sode.

„Festivaliai nuo to laiko vyksta kasmet. Dainavau ne visuose, bet džiaugiuosi prisidėjęs. Per tuos laužus susibičiuliavome su V.Kernagio fondu ir kiek surinkdavome pinigų, tiek pervesdavome vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis“, - sakė R.Lekeckas.

Dainuojantis seniūnas

Ne tik Šunskuose, visoje Marijampolės savivaldybėje, R.Lekecką daug kas vadina dainuojančiu seniūnu. „Iš pradžių su jaunystės draugu atgaivinome jaunystės dainas. Muziką kuriu pats. Melodijos gimsta savaime, reikia, kad ateitų jausmas. Kartais kūrybinės kančios ašarą išspaudžia“, - prisipažįsta Rimantas.

Keturių bendraminčių grupė, su kuriais seniūnas muzikuoja, vadinasi „Be pavadinimo“. Pernai gruodį grupė koncertavo Šunskų bažnytėlėje. „Labai norėtųsi Marijampolės Baltojoje bažnyčioje padainuoti“, - prasitarė pašnekovas.

Projektai

Projektai - lobis seniūnijoms. Jeigu ne jie, ką mes turėtume Šunskuose? Gavęs paramą vienam tikslui, tų lėšų negali pasukti nei kairėn, nei dešinėn. Tik ten, kur numatyta. Kneipo takas - paskutinis seniūno ir jo pagalbininkės, Šunskų kultūrinio darbo organizatorės, Eglės Alenskaitės parengtas projektas.

„Šunskai turi nemažą parką, jame yra vietos, todėl sugalvojau erdvę pildyti. Čia per Tėvo dieną vyksta kapelų šventės. Suvažiuoja kapelos iš visur. Ateina, atvažiuoja žmonės pasivaikščioti. Jaunas parkas atrodė tuštokas, todėl galimybė gauti paramą Kneipo tako finansavimui buvo labai laiku. Takas iš savivaldybės projekto lėšų, bet pinigų užteko tik medžiagoms. Darbas - mūsų darbininkų“, - pasakojo tako iniciatorius. Tokių įrenginių filosofija - leisti žmogui išbandyti pamirštus sveikus pojūčius, žengiant basomis per natūralias medžiagas - žolę, smėlį, akmenis, kankorėžius. „Bet aš norėjau parodyti, kad mūsų amžiuje yra labai daug sintetikos ir keliolika pirmųjų tako metrų įrengėme iš arčiausiai esančių objektų dangų. Iš „Arvi“ futbolo maniežo pasiprašėme kelis metrus sintetinio tako, išliejome „Via Baltica“ klojinio, „Rail Baltica“ granito, senojo miesto grindinio bei dabartinio, vairuotojų keikiamo kinietiško, atkarpas. Tegul lankytojai įvertina, kas sveikiau ir smagiau“, - juokiasi. Baigiamas įrengti viešas biotualetas. Taip pat iš projektinių lėšų. Ir vėl atsirado bambančių, kad gaila mesti pinigus tualetams, kai kaimuose keliai duobėti. Žmonės nenori suprasti, kad iš to, kas numatyta higienai, keliams neatrėši. „Keliams trūko ir trūks, kol valdžios požiūris nepasikeis. Mums labai pasisekė, kad atsirado galimybė miestelyje įrengti visuotinę kanalizaciją. Nebuvo taip paprasta. Kitos seniūnijos iki šiol mums pavydi“, - sakė seniūnijos vadovas.

Žmogiškumas


R.Lekeckas ne nuo ryto iki vakaro tik bėgantis žmogus. Be darbo, visuomeninės veiklos ir sporto, jis turi šeimą, už kurią jaučia didelę atsakomybę. Praėjus dvejiems metams po sūnaus netekties, prisiėmė globoti du pametinukus broliukus. Apsisprendė su žmona paskutinę akimirką, sužinoję, kad jei ne jie, vaikai bus įrašyti į įvaikinamų užsienin sąrašą. Dabar vienam berniukui aštuoneri, kitam devyneri metai. Vienas gabus, užsispyręs vienišius, antrasis - savy pasimetęs neklaužada. Kaip vaikai gali būti paveikiami globos namuose, įkrito į širdį vos į šeimą priimto vyresnėlio žodžiai „užaugęs noriu būti blogas žmogus“. Rimanto manymu, tai vaiko reakcija į patirtas vaikystėje svetimų skriaudas ir įspėjimas, kad pakeisti tokį požiūrį reikia geležinės kantrybės.

Sūnus Tomas į Norvegiją buvo išvažiavęs ne tik užsidirbti, o ir vedamas svajonės baigti prestižinę Oslo narų mokyklą. Užsieniečių firma, į kurią pateko po mokyklos, pro pirštus žiūrėjo į narų saugą. Nėrimas į 50 m gylį jaunam profesionalui turėjo būti paskutinis prieš kelionę į namus švęsti Kalėdų, o tapo paskutiniu gyvenime apskritai. Dešimtys pažeidimų paaiškėjo, teisiantis su sūnaus darbdaviais, bet grąžinti jau nieko nebebuvo įmanoma. „Niekada negalvojau, kad mane gali ištikti tokia neganda. Po sūnaus netekties pradėjau giliau įžvelgti ženklus ir geriau suprasti kitus“, - prisipažįsta R.Lekeckas.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (6)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • UŽDIRBO: „Lietuvos geležinkeliai“ skelbia per dešimt šių metų mėnesių preliminariai gavę 388,7 mln. eurų veiklos pajamų, tai 2,1 proc. arba 8 mln. eurų geresnis rezultatas nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.
  • KRITO: remiantis ekonominių duomenų bendrovės „IHS Markit“ atidžiai stebimos apklausos duomenimis, euro zonos ekonomika lapkritį buvo „beveik sustojusi“, kadangi kelis mėnesius iš eilės gamyba patiria nuosmukį.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar pritariate rinkimų kartelės mažinimui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau pasipuošėte namus šventėms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-4 0 C

-6 -5 C

 

-3  -1 C

-1 +2  C

-3 -1 C

 

+1  +3 C

1-6 m/s

0-6 m/s

 

0-5 m/s

 

Valiutų kursai

USD - 1.1091 PLN - 4.2970
RUB - 70.6406 CHF - 1.0998
GBP - 0.8555 NOK - 10.1018