Seniūnas, kuris liks legenda

Naujų kalnų seniūnijoje

A.Kontrimas greičiausiai nebenuvers. Čia jis jau ne seniūnas. Ne ne, neprisikiaulino Antanas būti išmestas iš pareigų. Tiesiog jam suėjo 65 metai, po kurių, turėdamas valdininko statusą, privalai krimsti pensininko duoną. Nors ir kokius darbus būtum padaręs ir dar galėtum padaryti. Prieš įstatymą, išmintingas jis ar neturintis prasmės, „nepapieskavosi“, kaip žemaičiai sako...

Tinginiauti nesirengia

Kaip gyvena buvęs seniūnas, tapęs pensininku? Ilsisi, iš lovos neišlipdamas? „O, Jėzus Marija, dirbu rankoves pasiraitojęs. Spintos prikrautos visko - dokumentų, knygų, daiktų. Traukiu glėbiais nuotraukas. Reikia peržiūrėti, perskaityti, spręsti, ko atsisakyti. Kol dirbau, nebuvo laiko. Svarstau dabar padaryti ant sienos biliardinėje galeriją. Kas stalčiuje, to juk nepamatysi. Kai ant sienos, ateisi žaisti, ateis draugai, visiems po akim“, - planuoja Antanas.

Ir kieme esą dabar yra laiko pasitvarkyti. Namo fasadą apšlifuoti, padažyti. O toliau? Negi drūtas vyras taip ir vaikščios su šluota po sodybą? „Rasim darbų, dar anksti gulėti, pensiją imti“, - neabejoja. Ir paaiškina, kaip seniūnai, vos sulaukę pensinio amžiaus, išvejami tarsi būtų kokie lainerių pilotai. „Yra toks projektas išnaikinti ir pasistatyti savus. Suėjo 65 metai, ir eik lauk. Anksčiau, jei gerai dirbi, administracijos direktorius turėjo teisę pratęsti pareigas vieneriems metams, dvejiems, trejiems. Iki 70 metų. Man nuskilo vieneri metai, todėl, kad 65 metai man suėjo gruodžio 30 dieną. Jeigu būčiau gimęs sausio 1-ąją, jau metus būčiau laisvas“, - juokiasi buvęs seniūnas.

Seniūnu A.Kontrimas dirbo dešimt su puse metų. Visos gyvenimo patirtys, įgytos profesijos pravertė. Administratoriaus profesija - organizuojant ir bendraujant, inžinieriaus mechaniko žinios gelbėjo sprendžiant techninius reikalus, malonumas groti ir dainuoti - per žemaičių šventes. Neprošal buvo inžinieriaus pamokos kilus idėjai sukonstruoti sunkiausią pasaulyje dviratį, sveriantį arti pusantros tonos.

Valdžia neglostė

Kokį didžiausią darbą dėl seniūnijos jaučiasi nuveikęs? „Aš savo darbų nevertinu. Visi darbai, kuriuos padariau, yra padaryti žmonėms, ne už valstybės, o už rėmėjų pinigus. Žemaičių akmuo, koplytėlė, akmenų su natūraliai susiformavusiu kryžiumi kolekcija - viskas už rėmėjų aukas. Ne tos partijos narys buvau, todėl kam paprašydavau, atsakymas buvo vienas - nėra pinigų.

Parką tik iš Europos pinigų atsinaujinome, užtariant palankiam tuometiniam savivaldybės vadovui. Kiek su tuo parku nervų padėjau. Pas mus biurokratizmas, kas ką nori, tą daro. Kas nori, tas yra didžiausias viršininkas. Kai gini savo idėjas, kažkam tampi neparankus.“

Tapus laisvu žmogumi, A.Kontrimui nebereikia žodžių į vatą vystyti. Nors per daug savo nuomonės jis niekada nevaržė. Šit, prieš trejus metus atsisakė priimti jam skirtą atminimo ženklą „Už nuopelnus Žemaitijai“. Tik todėl, kad tokiu pat ženklu buvo apdovanojamas istorikas Alfredas Bumblauskas, anot Antano, paniekinęs Žemaitiją, kai pasakė, kad žemaičių tautos nėra ir būti negali.

Antanas juokiasi, seniūnaudamas nesitaikė būti palankus, o bendruomenė, tai matydama, taip pat. Tik ne prieš viską pasišiauši. „Degaičius baigia pritraukti prie Telšių. Mano namas jau mieste, nieko negalėjome padaryti. Bet kai ką galėjome. Norėjo ateiti pas mus Matijošaitis su savo paukštynais. Degaičių bendruomenė sukilo, valdžia mane smaugė, tu čia organizuoji. Nustumti manęs jie negalėjo, per maži, bet į paširdžius suduoti galėjo.“

Žemaitis iki kaulų smegenų

„Taip, aš esu žemaitis iki kaulų smegenų. Kitaip nekalbu, tik žemaitiškai. Negaliu savo tėvynėje, Žemaitijoje, šnekėti kitaip“, - nukerta. Anot Antano, visi žemaičiai tą turėtų daryti, vienytis. Tą priminti stengėsi parveždamas į Degaičius žemaičių vienybės akmenį, paminklą „Žemaitiu tautai“. 26 tonas sveriantį galiūną seniūnas suorganizavo partempti į parką prieš pat jo atnaujinimą. Rengiantis sunkiojo kelionei, reikėjo kaip reikiant paplušėti. Žiemą kasę sniegą plačiai, kad pašalas giliau įsiskverbtų, o prieš pat pavasarį akmenį partempė. Tokiu oru, kaip šiemet, žemaitišką kūlį (akmuo žemaitiškai) liktų nebent atskraidinti. Gana buvo vargo ir organizuojant atitempimą iš už 18 kilometrų. Reikėjo surasti rėmėją, užmokėsiantį už akmens atvežimą. „Vienas žmogus, gintaru Nidoje užsiiminėjantis, mums padėjo, davė pusketvirto tūkst. litų, atsiskaitėme iškart už techniką. Pinigų vakaruškai, baliui, niekas nebūtų davęs. Ir aš to nepripažįstu. Jeigu nori baliavoti, nusipirk pats „šnapso“, užkandos už savo, ir baliavok. Pas verslininką su tokiom intencijom negali eiti.

Prisimenu, ant Degaičių vandentiekio bokšto reikėjo vėliavą su žemaitiška meška iškelti. Nuėjau pas verslininką prašyti, klausia, kam reikia. Pasakiau, Žemaitijos vėliavos iškėlimui. Nieko nesakė, atskaičiavo pinigus ir padavė.“

Vėliavos su Žemaitijos simboliu iškėlimas virš Telšių vandens bokšto buvo vienas iš pirmųjų seniūno darbų. Sako, dirbant seniūnu jam nebuvę sunku su žmonėmis susišnekėti visais reikalais, nes vadovavosi principu „pats būk žmogus ir kiti su tavim bus žmonės“.

Išgarsino barzda

Antanas gali puikuotis ne tik darbais, paminklais, turtingu parku Degaičiuose, įeisiančiais į istoriją, bet ir savo paties egzotika - stipriąja barzda. „Šešis kartus mano kėlimai buvo įrašyti į Gineso rekordų knygą. Iš viso 12 mano pasiekimų kilojant barzda sunkumus įvertinti licencijomis, sertifikatais. 13-as rekordas pasiektas prieš pustrečių metų - sunkiausias pasaulyje dviratis.

Vargau pustrečių metų, kol sunkiausiu įteisinau. Dviratis - mano idėja, mano konstrukcija. Naktim nemiegojau. Jo ratai padaryti iš akmeninių girnų. Norint užregistruoti, reikėjo 100 metrų numinti. Išeidamas į pensiją, parsivežiau dviratį į savo kiemą. Nepaliksi, ateis koks ne žemaitis, sakys, kas čia per dviratis, ir sulaužys“, - porina išradėjas.

Anot A.Kontrimo, tie ginesai - seni dalykai, prasidėję tarsi nuo nieko. Kartą sunkumų kilojimo varžybų organizatorius pas jį, tuomet dar aludarį, užsuko padėti, kad alaus varžyboms gautų. „Kalba jie apie geležų kėlimą, o aš šyptelėjau „kas, jei barzda pakelčiau“. Žodį pasakei, nebegali atšaukti. Skambina kasdien ir klausia, ar jau išbandžiau barzdos tvirtumą. Paskutinę dieną prieš varžybas pasiryžau barzda pakelti 40 kilogramų alaus bačkutę. Pavyko.“ Iš pradžių žiaurūs tie kėlimai buvę, paskui priprato. Taręsis su specialistais, ar nepakenks sau. Nuraminę. Nieko tokio, jei plaukai išsiraus, ataugs stipresni. Visko buvę, barzda išsipešdavo ir vėl ataugdavo. „Iš Londono parvažiavau su puse barzdos. Mergaitė buvo ilga, pakrypo. Jaučiu, kad pasmakrė traška. Kol suskaičiavo iki penkių, atrodė, kad skaičiuoja pusę metų“, - juokiasi stipruolis.