Šarūnas Bartas - už septynerių durelių

“Kino pavasario” lietuvių filmų programoje viena didžiausio dėmesio sulaukusių premjerų - “Šarūnas Bartas. Vienas lauke karys”. Į pirmąjį seansą prigužėjo pilnutėlė salė. Buvo ir pats filmo kūrėjas, ir jo ikoninį portretą sukūręs jaunas prancūzų režisierius Gijomas Kudri (Guillaume Coudray).

Savo jaunatvišką susižavėjimo Europos festivalių favoritu Šarūnu Bartu istoriją jis išdėstė trumpai ir aiškiai. Dar studentaudamas Paryžiuje buvo matęs ankstyvuosius Barto filmus, o kai pamatė “Mūsų nedaug” ir “Namus”, užsidegė noru susipažinti asmeniškai su lietuvių kino genijumi (“Le Monde” pirmajame puslapyje taip ir skelbė: “Genijus, ateinantis iš vienatvės”), jei pasiseks - sukurti apie jį filmą. Būsimąjį režisierių dokumentininką Barto kūryboje žavėjo viskas: įsiklausyti verčianti tyla, plastikos išraiškingumas, ypatinga ekrano poezija. Kai skaitydamas tekstą pats atrandi potekstes - pagal savo išprusimo ir jautrumo laipsnį, vaizduotės amplitudę, kitas pagavas.

Pažintis įvykusi. Bartas, įpratęs prie “fanų” atakų ir tų, kurie liepsnoja noru dirbti kartu, Gijomą įvertino palankiai. Pasiėmė jį į Maroką, kur tuo metu filmavo “Laisvę” - filmavimo grupei verkiant reikėjo prancūziškai kalbančio žmogaus. Bet prancūzas buvo dar ir režisierius, užsimojęs perprasti Barto kino kalbos subtilybes, o gal ir paties kūrėjo charakterį. Užsimojęs stebėti, kalbinti, provokuoti, neretai rizikuodamas išbandyti ir blogą šefo nuotaiką.

Jeigu ten ir būta vyriškų susikirtimų ir žaibų, Gijomo filme to nepamatysime. Jis išlaiko korektiškai pagarbią šefo ir pavaldinio, mokytojo ir mokinio distanciją. Vis dėlto jau pirmuosiuose kadruose prisipažįsta, kiek mėlynių likę jo ambicijoje, kaip buvęs naikinamas jo pasitikėjimas savimi, pleištu kalamas nevisavertiškumo kompleksas. Tą jis ištaria beveik pašnibždomis, nuleidęs akis, tame prisipažinime - nemaža dozė saviironijos.

Visai nebloga pradžia ir intriga filmui. Ką gi dar sužinosime apie įžymybę, kuri šiais visuotinio išsipardavimo laikais savo asmeninį gyvenimą apdairiai slepia po septyniais užraktais? Beveik nieko. Jis taip ir neįsileidžia į savo sielos užkaborius. Nebent į namų palėpę. O ten, tarp kitko, visai įdomu.

...Kažkur užpustytame miške stovi erdvus medinis namas, kuris Bartui yra ir gyvenamas būstas, ir “Kinemos” štabas, ir rekvizito sandėlis. Štai po tą sandėlį palėpėje, sukaupusį daugybę matytų filmų reliktų, tarp kurių ir garsusis Leo Karakso (Carax) popierinis švarkas, Gijomas ir šmirinėja, lyg ta pasakos mergelė po Mėlynbarzdžio pilį.

Jaunojo režisieriaus smalsumas diskretiškas. Jam leista pasidomėti keistais Barto piešiniais - iš esmės vieno motyvo variacija, leista pasidairyti po namus, kurie didžiąją metų dalį būna be šeimininko. Susipažinti su doge Gerda, kuri “Namuose” nusifilmavo su visa šuniukų vada. Didžiausias atradimas - kad Bartui pramušta galva dėl technikos. Automobilių motorai - beveik aistra. Štai ko visai nesitikėjo iš ekrano poeto. Kaip ir įtarimą keliančio medicininio išprusimo. Viename iš Maroko ekspedicijai pirktų greitosios pagalbos automobilių Gijomas aptinka ne tik neįtikėtiną medikamentų kiekį, bet ir keisčiausios medicininės įrangos - visokių vamzdelių, žarnelių... Tarsi Bartas dykumoje ruoštųsi kažką operuoti?!

Labai asmeniškus Gijomo įspūdžius apie Barto aplinką vis dėlto papuošė du interviu su filmo protagonistu. Įdomesnis - pirmasis, prie gražios koklinės krosnies, kurią užkūręs šeimininkas prisidega cigaretę, pasiruošia pokalbiui ir - netikėtai pratrūksta skaudžiu, piktu monologu, kokiu gali pratrūkti kiekvienas, kai atsimuša kakta į sieną, kai jaučiasi apgautas, išduotas, sutrikęs. Keršto planas nuožmus: sulaužys rankas kojas, o tada lieps susigipsuoti ir eiti, jei nenorės prarasti dar kai ko... Barto nuoširdumu tiki, nes įkaitusios emocijos sudegina visus atsargumo saugiklius, nukrenta gražūs riterio šarvai - jis atviras ir tikras. O štai finalinis interviu, kur Bartas samprotauja apie kūrybos paskatas ir tikslus - šiaip, bendri pafilosofavimai, jis ir vėl slepiasi po pažįstama kauke.

Šių trumpų pastabų trumpas reziumė būtų toks: Šarūnas Bartas į savo namus įsileido, į save - ne. Todėl filmo kūrėjui belieka spėlioti, kodėl jo herojus pasirinko tokią profesiją? Dėl neribotos valdžios troškulio? Juk režisierius filmavimo aikštelėje - dievas! Šarūnas Bartas šios prielaidos nei paneigia, nei patvirtina. Bet vienas lauke karys jis tikrai nesąs. Nes kinas - komandinis darbas.