Pajutęs laisvės skonį...

Algimantas Pečiukaitis jau dvidešimt metų kaip molėtiškis, bet jei kur jį ir pažinojo, tai labiausiai tikėtina - Inturkėje, mat ten, Jukniškių kaime, savo sodyboje jis mėgsta leisti ne tik vasaros, bet ir žiemos vakarus. Nors turi butą ir Molėtuose, bet jame mieliau užsibūna žmona Nijolė. Iš tiesų, jį sužavėjusiuose Molėtuose Algimantas atsirado visai netikėtai.

Dirbdamas vidaus reikalų sistemoje, turėjo galimybes pabuvoti bet kuriame Lietuvos kampelyje ir mūsų, molėtiškių, pasididžiavimui, o kitų galbūt įsižeidimui, iš visos Lietuvos jis išsirinko būtent šį kraštą - dėl to, kad šis jam pasirodė esąs didelis, švarus, ramus... kaimas. Tačiau jis pats yra kilęs ir gyvenęs labai panašiame kaime tiek savo istorija, tiek gamta - Seredžiuje, kur turgūs vykdavo „seredom“ - trečiadieniais, kur gyveno įdomūs ir drąsūs žmonės palei Nemuno ir Dubysos tėkmes. Algimantas save vadina suvalkiečiu, nors tų „kapotų“ kirčių, išduodančių tarmę, jo leksikone vis mažiau...

Klausausi jo pasakojimo, it legendos, ir bandau įsivaizduoti septintos klasės bernioką, kartu su savo klasės mergaitės tėvu, kabinančius lietuvišką Trispalvę Vasario 16-ąją, o už lango gūdus sovietmetis, maždaug 1968-ieji... Po metų jis vėl medyje iškelia Trispalvę, bet kaimynui jau tenka nukreipti dėmesį nuo įtarių milicininkų. Ir tai daro agronomo ir pradinių klasių mokytojos sūnus! Darbų mokytojas supranta, kuo visa tai gali baigtis, rekomenduoja savo mokiniui tapti jaunųjų milicininkų būrelio nariu. Algimantas taip ir padaro, bet apklausų ir čia neišvengia. Akivaizdu, Seredžiuje jis nebegali pasilikti, mokyklą pradeda lankyti Veliuonoje. Tik manęs nepalieka mintis: o iš kur tos trispalvės septintąjį dešimtmetį?

„Vieną kaimynas turėjo pasisiuvęs, o kitą išsitraukiau iš senelio kuparo“, - sako Algimantas ir užsimena apie mamos tėvą, kuris buvęs seniūnu ir turėjęs Lietuvos vėliavą. Senelio šeimą, pasak Algimanto, būtų ištrėmę, bet pažįstamas žydas milicininkas net ketvertą kilometrų bėgęs, kad juos ir kitus kaimynus perspėtų ir apsaugotų nuo juodos lemties. Tačiau tas geradaris ir jo šeima, kaip ir dauguma žydų, neišvengė tragiškos žūties...

Sąjūdžio žmogus

„Aš - Sąjūdžio žmogus“, - būtent taip sako Algimantas Pečiukaitis, kai kas nors jį šiandien mėgina pakreipti į kurią nors partiją. Taip sakė ir anksčiau, kai tik kūrėsi Sąjūdis. Tačiau daugelis, matyt, negalėjo susitaikyti su tuo, kad į Lietuvos AT deputatus jis palaikė ne Sąjūdžio žmogų, o Politinių kalinių ir tremtinių remiamą Laimos Andrikienės kandidatūrą. Dar būdama europarlamentare, dr. Laima Andrikienė, lankydamasi Molėtų viešojoje bibliotekoje ir kartu pristatydama fotomenininkų brolių Černiauskų trečiąją fotografijų knygą, molėtiškiams, jau kamerinėje aplinkoje, sakė, kad ją į politiką atvedęs Algimantas Pečiukaitis...

Jam teko būti ir pirmojo aplinkos apsaugos ministro Vaidoto Antanaičio patarėju ir patikėtiniu, pirmuoju Sąjūdžio laikraščio „Mūsų mintys“ Jurbarke redaktoriumi. Iš ten ir atsirado įdirbis fotografuoti, tačiau, kaip dažnas batsiuvys vaikšto be batų, taip ir Algimantui nepavyko išsaugoti viso tų metų archyvo. Juk iš Jurbarko rajono teko kraustytis į Vilnių, nes į vidaus reikalų sistemą jį pasikvietė Vidmantas Žiemelis, buvęs vidaus reikalų ministras, beje, gimęs Molėtų krašte.

Šiandien Molėtuose gyvena ne tik Algimantas su žmona, bet ir dukra Agnė Audėjienė su šeima, o sūnus Vaidotas su šeima liko Vilniuje... Sunku visiems ištaikyti susirinkti prie bendro švenčių stalo, bet Algimantas džiaugiasi, kad jie yra baigę mokslus ir dirba Lietuvoje, augina po tris vaikus. Tačiau visi jie dalyvauja tėvui svarbiomis akimirkomis: ir tuomet, kai buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais... Anot Algimanto, jis, būdamas Jurbarko savanoris, Seime buvo „nuo durų šturmo“: nuo sausio 8 iki 23 dienos. Turbūt visam gyvenimui liko tas jausmas, sumišęs su drąsa, pykčiu, įniršiu ir azartu...

Tai jau istorija...

Kad šiandien jis fotografuoja, tai, anot jo, niekaip nėra susiję su jo darbu vidaus reikalų sistemoje. Fotografuoti jis, sako, pradėjęs jau trečioje klasėje su „Smena“, bet paskui, kaip ir daugelį berniukų, paviliojęs sportas - rankinis. Rankininkas buvo ir jo brolis, deja, jau miręs... Armijoje taip pat žaidė rankinį, gal todėl ir tarnavo Pabaltijy... Anksti liko našlaičiu, nes tėvas mirė, kai Algimantui buvo 14 metų. Motina neišgalėjo iš savo mokytojos atlyginimo išmokslinti abiejų sūnų. Algimantui teko rinktis gyvenimą pačiam. Ir jis rinkosi. Tapo akmentašiu. Kokia buvo nuostaba, kai Molėtų bibliotekos „Literatūrinių tiltų“ kelionėje į Kauną, lankantis prie Petro Tarasenkos kapo, jis suprato, kad čia jo darytas paminklas! Prisiminė, kaip buvo atvažiavusi P.Tarasenkos dukra, kad užsakytų ukrainietišką akmenį... O raides paminkle iškalė Algimanto žmona Nijolė, buvusi rusų kalbos mokytoja...

Algimantui yra tekę ir ūkininkauti, bet, anot jo, tuomet dar mažai kam reikėjo daržovių, daug tekdavę išmesti...

Klausau tik vienos šeimos trijų dešimtmečių istorijos, o matau visą Suvalkijos regioną. Ten žmonės racionalūs ir ne tinginiai, bet Algimantas tarsi ima ir iškrenta iš suvalkietiško konteksto. Juk fotografuoja rajono renginius už dyka, važiuoja savo transportu... „Kai man sako, kad gal jau užteks, sustok, pailsėk, - aš sakau, - o ką norėtumėt, kad daryčiau: sėdėčiau prie lango ir žiūrėčiau?.. Kol dar turiu sveikatos ir resursų, tol fotografuosiu, nes tai mūsų istorija“, - sakė pašnekovas. Gyvenimiška patirtis jam leidžia pasidalinti įžvalgomis, kurios nepatiktų daugeliui politikų, ypač tiems, kurie nusiteikę tik gauti, o ne sukurti. O čia ir slypi valstybės bėda...