1 nuotr.Rugsėjo 13 d. Robertui Verbai (1932-1994), poetinės lietuvių dokumentikos pradininkui ir korifėjui, būtų suėję 78-eri. Išėjo įpusėjęs 62-uosius. Paminėti nejubiliejinių R.Verbos sukaktuvių “Skalvijos” kino centre susirinko būrelis kinematografininkų, žurnalistų, režisieriaus talento gerbėjų. Kai kas jau vartė rankose šviežutėlę Rūtos Oginskaitės monografiją “Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą”. Bet jos pristatymas vyks kiek vėliau - rugsėjo 21 d. Nacionalinėje galerijoje.
Mitologinės šalies mitologinis kūrėjas
Vakarą pradėjo R.Verbos režisūrinis debiutas “Senis ir žemė” (1965 m.). Apie staiga išgarsėjusio dokumentininko pirmagimį Laimonas Tapinas rašė: “Nedažnai pasitaiko, kad jau pirmas režisieriaus filmas būtų pasisekęs. Ir jau visai retas reiškinys, kad pirmasis kūrinys pasuktų į naujas vėžes visą kinematografiją”.
Nenoriai į ekranus išleistas filmas (apie kažkokį senį, nei kolūkinės santvarkos triumfo, nei naujoviško mąstymo) jau kitais metais pelnė du diplomus už režisūrą - Pabaltijo ir sąjunginiame kino festivaliuose.
...Devintą dešimtį skaičiuojantis Anupras Trimonis, kurį pats Verba vadino patriarchalinio Lietuvos kaimo filosofu, šviesuoliu, pamatytas ir parodytas patraukliau už savo mokytas atžalas. Tą patį mąstymo skaidrumą, išmintį sukaupę ir “Šimtamečių godų” senoliai. Kaip tik už tą nueinančio Lietuvos kaimo pamatymą ir atskleidimą jau mūsų dienomis popiežiaus nuncijus pavadinęs jį “mitologinės šalies mitologiniu kūrėju”.
Vienatvės ir ligos laikas
Keletą paskutinių gyvenimo metų buvo nepaprastai vienišas. Žmona su dukterimis Italijoje, jis, nepagydomai sergantis, silpstantis, prarandantis atmintį, visiškai vienas. Geranoriška svetimųjų globa dar labiau žeidė, priminė skaudžią atskirtį nuo tų, kuriuos mylėjo.
Gyčio Lukšo liudijimu, neretai užsukdavęs į Kinematografijos sąjungą “patylėti”. Taip ir sakydavęs: “kaip gera, kad yra kur ateiti patylėti”. Tylą kartais pertraukdavo netikėti klausimai. Pavyzdžiui: “Kaip tau su moterimis?” Ir patylėjęs tęsdavo pats: “Glaudiesi prie jų, bėgdamas nuo vienatvės, o paskui supranti, koks velniškai esi vienas...”
Tai pati vienatvės gaida ir R.Verbos mokinio Kąstyčio Mačiūno filmuotoje juostoje paskutiniais gyvenimo mėnesiais jo bute Žirmūnuose. Storas šalikas ir ilgiausia barzda jau nelabai gali paslėpti išvešėjusių kaklo limfmazgių. Skusdamas bulves, svarsto apie vyro ir moters priedermes šeimoje. Akivaizdu, kad buitis jam - permanentinė problema, atimanti senkančias jėgas ir laiką, gniuždanti, varanti į neviltį. Pilnos kriauklės neplautų puodų, keptuvių. Ryšuliai, maišai, knygos, kasetės - atrodo, agresyvėjantys daiktai greitai iš namų išstums jį patį. Ir vis tiek sugeba mintimis pakilti virš viso to šlamšto. Bando reziumuoti savo gyvenimą, kūrybą. Įsitikinęs, kad išnaudojo tik 10-20 procentų savo potencialių galimybių. Kur dingo laikas? Kad taip dar nors dešimt metų (o nebelikę jau nė vienų!) - žinotų, ką daryti. Sukurtų bent porą vaidybinių filmų. Ir fotografiją be reikalo per anksti metė. Buvo laikas, kai buvo pats geriausias!
Aktyviausias Lietuvos atgimimo, laisvėjimo metraštininkas su kartėliu konstatuoja: “Laisvoj Lietuvoj gimiau, laisvoj mirštu, o laisvėj - taip ir negyvenau”. Nusivylę visi - politiniai kaliniai, inteligentija, buvę partiniai. Neviltį kelia totalus daiktėjimas, godumas, plėšrumas. Nėra aiškaus valstybės modelio, aiškios perspektyvos.
Dar prisipažįsta su savimi išsinešęs daugybę idėjų, kurių niekas kitas neįgyvendins. Bent jau taip, kaip būtų galėjęs padaryti jis, Robertas Verba.
Keli iš geriausių
“Senis ir žemė” (1965)
“Vincas Svirskis” (1967)
“Čiūtyta rūta” (1968)
“Šimtamečių godos” (1969)
“Šventėn” (1970)
“Gyvenu savo sapną” (1978)
“Lituanikos sparnai” (1983)
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
