Michailas Bulgakovas turėjo daug keistokų įpročių. Vienas jų - stebėti žmones. Tai daryti jam patikdavo restoranuose. Ten rašytojas nusižiūrėdavo sau įdomų žmogų ir stebėdavo jį, bandydamas suprasti, kas jis toks ir ką gyvenime veikia. Aplinkiniams susidarydavo įspūdis, kad M.Bulgakovas kiaurai permato nepažįstamus žmones. Kai Michailas Afanasjevičius Bulgakovas pirmą kartą susitiko Jeleną Šilovskają, jis lygiai taip pat iš pirmo žvilgsnio suprato, kad priešais jį - ne šiaip moteris, o jo likimas. 1932 m. spalio 4 d. jie oficialiai susituokė, tačiau savo laimę porai teko kurti ant kitų žmonių laimės griuvėsių.

Mirtinas nuobodulys

Jelena Bulgakova, mergautine pavarde Niurenberg, buvo viena iš tos retos rūšies moterų, kurios atsiduria dėmesio centre, kad ir kur pasirodytų. Tačiau, nepaisant visų savo teigiamybių, grakšti, protinga ir išsilavinusi mergina iki 25 metų buvo netekėjusi. Kai Jelenai buvo vos 19-ka, jai pasipiršo armijos karininkas poručikas Bokšanskis - J.Niurenberg jį įkalbėjo vesti jos vyresnę seserį Olgą, ir tik 1918 m. „sumani piršlė“ pati tapo žmona. Su karininku Jurijumi Nejolovu ji susipažino jo tėvo, garsaus aktoriaus Mamonto Dalskio, laidotuvėse. Jurijus naujai pažįstamai papasakojo tragišką ir siaubingą artisto žūties istoriją - vyras žuvo po tramvajaus ratais. Vėliau šis epizodas pasirodys „Meistro ir Margaritos“ puslapiuose. O pati Jelena taps garsiojo romano pagrindinės herojės prototipu.

 1918 m. J.Nejolovas ir J.Niurenberg susituokė, bet ši santuoka truko vos keletą metų ir ėmė byrėti, kai Jurijus stojo tarnauti į 16-ąją armiją, kurioje štabo viršininko pareigas ėjo Jevgenijus Šilovskis. Pastarasis buvo garbingas žmogus, tačiau meilės srityje pasirodė silpnas: užmerkė akis į principus ir paveržė Jeleną Sergejevną nuo jos vyro. Pora įformino santuoką 1921 m., tais pačiais metais gimė jų sūnus Jevgenijus, o po penkerių metų jaunesnysis Sergejus. Deja, J.Šilovskajos nedžiugino nei vyro meilė, nei vaikai, nei materialinė gerovė. Ji dažnai rašydavo laiškus seseriai, kuriuose pasakojo apie pergyvenimus, dvasines kančias ir banalų nuobodulį. Vyras beveik visą laiką buvo darbe, berniukus prižiūrėjo auklė, buitimi rūpinosi namų darbininkė, o Jelena tiesiog nežinojo, kur dėtis. Tykus šeimos gyvenimas ir visuomenės pramogos ją vedė iš proto.

Maka ir Liubanas

Iki susitikimo su Jelena Michailas Bulgakovas buvo vedęs du kartus. Jo pirmoji išrinktoji buvo Tatjana Lapa. Moteris ruošėsi pagimdyti jam įpėdinį, tačiau rašytojas buvo nepasirengęs tėvystei ir išsireikalavo, kad ji pasidarytų abortą. Deja, nutrauktu nėštumu aukos dėl vyro nesibaigė. Tatjana drauge su juo nuėjo sunkų kelią: metą, kai jis dirbo karo gydytoju, priklausomybės nuo morfijaus ir baisaus skurdo laikotarpį. 1924 m. balandį pora išsiskyrė, nes rašytoją užvaldė nauja aistra.

Su antrąja žmona Liubove Belozerskaja M.Bulgakovas susipažino name Denežnyj skersgatvyje, kur vyko susitikimas su rašytojais ir žurnalistais. M.Bulgakovas buvo apsirengęs kukliai, bet jo kojas puošė lakuoti batai su ryškiai geltona viršutine dalimi. L.Belozerskaja, susipažinusi su rašytoju, juos iškart pavadino „viščiukiškais“, o jis atsakė: „Puošni ir išsikvėpinusi ponia nesijuoktų, jei žinotų, kaip sunkiai aš gavau tuos batus.“ Tada Liubovė suprato, kad šį pažiūrėti griežtą ir stiprų vyrą yra labai lengva įžeisti.

Antrąjį kartą „išsikvėpinusi ponia“ ir Michailas Bulgakovas visiškai atsitiktinai susitiko gatvėje. Jie trumpai pasikalbėjo, o L.Belozerskaja jam pasakė, kad skiriasi su vyru ir persikėlė gyventi pas giminaičius. Ji davė rašytojui savo naują adresą ir jis pradėjo pas ją lankytis, kol kartą pasipiršo. Susituokę jie kraustėsi iš vieno nuomojamo buto į kitą, kol pagaliau įsikūrė Bolšaja Pirogovskaja gatvėje, buvusioje pirklių Rešetnikovų viloje. M.Bulgakovas žmoną vadino Liubania, Liubinka ir „brangusis Liubanas“, o jinai jį - Maka. Pravardę rašytojas susigalvojo pats, prisiminęs vaikišką eilėraštį apie piktą beždžionę, kuri turėjo tris sūnus - Miką, Maką ir Mikuchą. „Liubania“, kaip ir jos pirmtakė, padėjo savajam genijui kurti, tačiau po truputį sutuoktinių jausmai ėmė blėsti (ne be Jelenos Šilovskajos pagalbos). 1932 m. spalį jie nutarė skirtis.

Ragana!

Jelena Šilovskaja susidomėjo M.Bulgakovu, perskaičiusi „Lemtingus kiaušinius“ ir „Baltąją gvardiją“. 1929 m. vasarį per Užgavėnes pažįstami pasikvietė ją valgyti blynų. Eiti ji nenorėjo, bet, pamačiusi kviestinių svečių sąrašą, persigalvojo. Ten jie ir susitiko. Vėliau J.Šilovskaja prisipažino, kad jai tai buvo neįprastai „greita meilė visam gyvenimui“. Jausmai pasirodė esantys abipusiai, nors iš pradžių naujieji pažįstami bandė tiesiog draugauti. Kartą, gavęs nedidelį avansą, Michailas Bulgakovas pakvietė Jeleną išgerti su juo po bokalą alaus (iš užkandžių buvo tik virtas kiaušinis). Jau tada Jelena suprato, kad šalia šito žmogaus jos lauks visai kitoks gyvenimas - sabalus, prancūziškus kvepalus ir sumuštinius su ikrais teks pamiršti. Bet J.Šilovskajos tai visai negąsdino, jai buvo įdomu ir linksma. M.Bulgakovas mėgo pokštus ir mokėjo juokauti.

Praėjus trims mėnesiam po pažinties, Michailas Afanasjevičius papasakojo Jelenai apie savo sumanymą kurti romaną „Meistras ir Margarita“. Tai vyko prie Patriarcho tvenkinių. Supažindinęs J.Šilovskają su siužetu, jis ją nusivedė į kažkokį keistą butą. O į visus klausimus atsakinėjo paslaptingai pridėdamas pirštą prie lūpų: „Tsss.“ Bute jų laukė du vyrai - senis ir jaunas žmogus. Drauge su ta kompanija įsimylėjėliai sėdėjo kambaryje su židiniu, prie gausiai nukrauto stalo, ir staiga pagyvenęs vyras kreipėsi į Jeleną: „Ar galima jus pabučiuoti?“ Ta sutiko, jis pabučiavo, o paskui pareiškė: „Ragana.“ M.Bulgakovas tik šūktelėjo: „Kaip jis atspėjo!“

Skirtis su J.Šilovskiu Jelenai buvo nelengva. Vyras buvo taurus žmogus ir beprotiškai ją mylėjo. Vienu metu ji net norėjo nutraukti ryšius su M.Bulgakovu: pažadėjo, kad nepriims nė vieno jo laiško, neprieis prie telefono, jeigu jis skambins, ir viena neis į gatvę, kad atsitiktinai su juo nesusitiktų. Išsiskyrimas truko ilgus 20 mėnesių. Bet, kai jie vėl susidūrė, rašytojas jai tarė: „Aš negaliu be tavęs gyventi. Duok žodį, kad mirsiu ant tavo rankų.“ Jelena prisiekė įvykdyti prašymą, nors tuo metu jis jai atrodė priešlaikinis ir toli nuo tikrovės - M.Bulgakovui tuomet nebuvo nė 40-ies. Tą pačią dieną J.Šilovskaja paprašė vyrą skyrybų.  

Paskutinioji valia

Praėjus keleriems metams po vyrui Michailui duotos priesaikos, jis pradėjo vis ją prisiminti. O 1939 m. savo mirties tema ėmė juokauti draugų kompanijoje: „Na štai, atėjo paskutinieji mano metai“ arba „Taip, jums visiems gerai, jūs gyvensite, o aš greitai mirsiu.“ Paprastai visi susirinkusieji tai suprasdavo kaip pajuokavimą - tuo metu rašytojas atrodė sveikas ir kupinas jėgų. Bet būtent 1939 metais M.Bulgakovas išties susirgo inkstų skleroze. Suprantama, būdamas gydytojas, jis puikiai žinojo, koks finalas jo laukia, o geriausi Maskvos gydytojai patvirtino jo nuogąstavimus. Tačiau žmona po dar vieno kokio nors medicinos šviesulio vizito bandydavo vyrą nuraminti ir jam įkvėpti vilties, kad jis įveiks ligą. Sirgdamas rašytojas diktavo žmonai ir kartu su ja taisė „Meistrą ir Margaritą“. Ligos pabaigoje Michailas Afanasjevičius beveik nebegalėjo kalbėti. Likus kelioms dienoms iki mirties, kai Jelena sėdėjo jo lovos galvūgalyje, jis parodė, kad jam kažko reikia. Ji pasiūlė vaistų, vandens, o paskui susizgribo, kad vyras prašo „Meistro ir Margaritos“. Kai jie vienas kitą suprato, M.Bulgakovas labai apsidžiaugė ir sunkiai, vos suprantamai ištarė: „Kad žinotų, kad žinotų.“ Jelena padarė viską, kad šis ir kiti, anksčiau neišleisti vyro kūriniai išvystų dienos šviesą. Jau po M.Bulgakovo mirties ji rašė asmeniškai J.Stalinui, bet tai nepadėjo išjudinti šio reikalo iš mirties taško. Romanas „Meistras ir Margarita“ buvo išleistas tik septintuoju bandymu. Našlė triumfavo, nes bijojo mirti, neįvykdžiusi vyro prašymo. Savo vyrą Jelena Bulgakova pergyveno 30 metų ir buvo palaidota šalia jo Novodevičės kapinėse, Maskvoje.