Pirmasis Lietuvos pasiuntinys Švedijoje - Jonas Aukštuolis (1885-1949)

Jonui Aukštuoliui teko atstovauti Lietuvos valstybei. Tai nebuvo pačios svarbiausios šalys, turėjusios lemiamą reikšmę tuometei Lietuvos užsienio politikai. Tikriausiai tai ir nulėmė, kad nedaug kas iki šiol žinojo, ypač tarp istorijos mėgėjų, apie diplomatą J.Aukštuolį ir jo veiklą nepriklausomos Lietuvos labui.

Jono Aukštuolio diplomatinė karjera glaudžiai susijusi su Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto veikla ir nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metais. 1919 metais pradėjęs dirbti Užsienio reikalų ministerijos (URM) diplomatinėje tarnyboje, ją tęsė iki 1940 metų, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Jaunai Lietuvos valstybei, skaičiuojančiai pirmuosius gyvavimo metus, reikėjo gabių vyrų ir moterų šalies vidaus ir užsienio politikos baruose. Vienas iš pretendentų buvo 34 metų amžiaus juristas Jonas Aukštuolis, mokantis lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų, švedų kalbas. Įvertinus jo žinias ir patirtį, 1919 metų užsienio reikalų ministro prof. Augustino Voldemaro įsakymu J.Aukštuolis buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Švedijos karališkosios valdžios, kiek vėliau - atstovu Norvegijai. J.Aukštuolis nepaprastu pasiuntiniu ir įgaliotu ministru dirbo Pabaltijo respublikose, Suomijoje, Čekoslovakijoje, Argentinoje. Be šių pareigų, J.Aukštuolis URM dirbo Teisių-administracijos departamento ir Protokolo departamento direktoriumi.

J.Aukštuolis už nuopelnus Lietuvai, Estijai, Latvijai, Belgijai, Italijai, Suomijai ir Čekoslovakijai buvo apdovanotas I ir II laipsnio ordinais. 1940 metų rudenį atleistas iš URM iš Kauno persikėlė gyventi ir dirbti į Panevėžio miestą. Įsidarbino Panevėžio 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar J.Balčikonio gimnazija) rusų kalbos mokytoju. 1941 metų birželio 14 dieną buvo suimtas ir išvežtas į Krasnojarsko kalėjimą. Po 8-erių kančios ir patyčių metų J.Aukštuolis 1949 metų spalio 28-ąją mirė. Amžiams atgulė Sibiro žemėje.

J.Aukštuolio tėviškė - Kalnagalių kaimas, esantis Kupiškio rajone. Tėvai Kostas ir Marija Aukštuoliai augino du vaikus - sūnų Joną ir dukrą Olgą. Abu leido į mokslus. Remiamas Evangelikų refomatų Sinodo, Jonas mokėsi Mintaujos gimnazijoje, studijavo teisės mokslus Peterburgo universiteto Teisės fakultete. Nuo 1905 iki 1918 metų buvo Rusijos menševikų (socialdemokratų) partijos narys. Už dalyvavimą studentų streike metams buvo pašalintas iš universiteto. Paskatintas giminaičio Martyno Yčo, studijas tęsė Tomsko universitete. 1912 metais įgijo juristo specialybę. Tų metų rudenį grįžo į Lietuvą, Kauną. Gyveno drauge su M.Yču nuomojamame bute. Dirbo Kauno apygardos teismo sekretoriaus padėjėju, sekretoriumi kriminaliniame ir civiliniame skyriuje. 1912 metais, prasidėjus rinkimams į IV Valstybės Dūmą, įsitraukė į agitacinę veiklą, palaikė M.Yčo kandidatūrą, organizavo susitikimus su visuomene. (M.Yčas laimėjo rinkimus ir tapo IV Dūmos nariu.)

J.Aukštuolis persikėlė į Panevėžį. Dirbo tardytoju. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo atšauktas į Kauną ir netrukus su grupe kolegų pasitraukė į Maskvą, dirbo teisininku. Tai buvo 1915 metai. Rusijos valstybinėje tarnyboje dirbo 2 metus 11 mėnesių ir 5 dienas. Paskatintas M.Yčo, J.Aukštuolis tarnybą metė ir įsitraukė į visuomeninį darbą - tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto nariu. Šio komiteto pirmininku buvo M.Yčas. Jonas rūpinosi šalpos gavimu, bendradarbiavo „Lietuvių balse“.

Teko J.Aukštuoliui gyventi pavolgio miestuose, kur daugiausia buvo susitelkusių lietuvių pabėgėlių. Jis turėjo 88 įgaliotinius, kurie drauge steigė dirbtuves, mokyklas, organizavo labdarą. Buvo gauta labdara iš Rusijos caraitės Tatjanos komiteto fondo. Caras ir carienė skyrė po 450 000 rublių iš savo asmeninių lėšų, o Tatjanos fondas 1915 metais skyrė 1 400 000 rublių Lietuvių draugijos centro komitetui.

Išsisklaidžiusius po visą Rusiją lietuvius pabėgėlius (buvo per 200 000 pabėgėlių ir tremtinių) reikėjo telkti, teikti jiems pagalbą ir kt. Tam reikėjo ne tik lėšų, bet ir atsakingų pareigūnų, kurie ieškotų būdų susisiekti su vokiečių okupuotos Lietuvos organizacijomis. M.Yčas, Stasys Šilingas siūlė: tik per Švediją, Daniją būtų galima rasti kelius į Lietuvą. Buvo pasirinkta Švedija. 1915 metų spalio mėnesį buvo įkurtas Švedų ir lietuvių šelpimo komitetas. M.Yčas ir S.Šilingas pirmiausia norėjo matyti šiame komitete savo žmogų, evangeliką reformatą, juristą J.Aukštuolį. Komiteto pirmininku buvo išrinktas Stokholmo meras Karlas Albertas Lindhagenas (Carl Albert Lindhagen), sekretoriumi - dr. Verneris Sodebergas (Werner Sodeberg), vedėju - J.Aukštuolis. Prasidėjo įtemptas ir atsakingas darbas. J.Aukštuolis užmezgė ryšius su švedų Raudonojo Kryžiaus valdyba, rengė labdaros vakarus ir surinktas lėšas skyrė nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 metų gruodžio 18 dieną Stokholme buvo įsteigtas Lietuvių spaudos biuras, jo nariai rengė spaudos apžvalgas URM ir Skandinavijos šalyse skleidė informaciją apie Lietuvą. Spaudos biurui vadovavo J.Aukštuolis.

Švedijai pripažinus Lietuvos valstybę de facto, 1919 metų sausio 12 dieną J.Aukštuolį užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, švedų valdžiai leidus, paskyrė Lietuvos atstovu prie Švedijos karališkosios valdžios. Jam buvo iškeltos užduotys siekti, kad Švedija ir kitos Skandinavijos valstybės pasisakytų už greitesnį Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, kad Lietuva būtų priimta į Tautų Sąjungą, kad Švedija Lietuvą pripažintų de jure ir ji darytų spaudimą Švedijoje reziduojantiems kitų valstybių atstovams dėl Lietuvos pripažinimo.

Prof. Remigijus Motuza rašo, kad J.Aukštuolis turėjo nemažą organizacinio ir informacinio, kultūrinio darbo patirtį Švedijoje. J.Aukštuolis organizavo laiškų, prekių ir pinigų persiuntimą iš JAV ir Rusijos į Lietuvą, rūpinosi, kad Stokholme būtų paskirtas prekybos atašė, organizavo vizitus pas aukštus Švedijos valdžios atstovus, dienraščių redaktorius, verslininkus ir t.t. 1919 metais Švedijoje su vizitu ryšiams su Lietuva užmegzti lankėsi Lietuvos valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona, finansų ministras M.Yčas, pasiuntiniai Jurgis Savickis, Vytautas Jonas Gylys, Ignas Jurkūnas-Šeinius. Susitikimo metu dalyvavo Švedijos dienraščių redaktoriai, žurnalistai. A.Smetona dienraščio „Svensk Tidsskrift“ redaktoriui įteikė straipsnį apie Lietuvą.

Dėl minėtų renginių ir susitikimų Lietuvos atstovas Švedijoje J.Aukštuolis tapo žinomas šalyje. Apie jį rašė Švedijos spauda, publikavo jo straipsnius bei nuotraukas.