V.Petrulis, gimė 1890 m. vasario 23 d. pasiturinčio darbštaus, šviesaus Vabalninko valsčiaus Kateliškių kaimo ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 30 ha žemės.

1900-aisiais V.Petrulis baigė pradžios mokyklą. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, iš kurios paskutinės klasės buvo pašalintas. Vieni autoriai teigia, kad jis pašalintas už revoliucinę veiklą, kiti - už anticarines nuotaikas. Po to V.Petrulis mokytojavo, o gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu.

Mokslai Rusijoje, karjera Lietuvoje

Maskvos komerciniame institute jis pasirinko tais laikais tarp lietuvių mažai populiarią ekonomisto profesiją. Baigęs institutą, V.Petrulis dirbo Maskvoje, Peterburge, Voroneže. Voroneže jis darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, prie jos išlaikomos gimnazijos organizavo buhalterinės apskaitos kursus. Jis priklausė Santaros partijai, buvo išrinktas į jos CK, tapo jo iždininku.

Sėkmingai išvengęs bolševikų arešto, 1918 m. vasarą V.Petrulis grįžo į Lietuvą, trumpai dirbo ,,Lietuvos aido" žurnalistu. Tačiau greitai jis buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą ir paskirtas į jos Finansų komisiją, kuri domėjosi ir bankų steigimo reikalais.

1918-ųjų rudenį pradėjęs dirbti Vyriausybės kanceliarijoje, 1919 m. kovo 12 - balandžio 12 d. V.Petrulis jau dirbo Finansų ministerijos valdytoju.

1919 m. gruodžio 12 d. V.Petrulis drauge su M.Yču ir A.Prūsu buvo išrinkti pirmojo nacionalinio banko - Lietuvos prekybos ir pramonės banko valdybos nariais. Greta to V. Petrulis dirbo ir Lietuvos Valstybės Tarybos sekretoriumi. Jis įėjo į Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo redakcinę komisiją, o 1920 m. buvo pasiųstas į Klaipėdą organizuoti Lietuvos prekybos ir pramonės banko skyrių. Šiam skyriui vadovavo iki 1922 metų vidurio, kada E.Galvanausko buvo pakviestas finansų ministro poste pakeisti J.Dobkevičių. Vėliau E.Galvanauskas atsilieps apie V.Petrulį, kaip apie vieną geriausių Ministrų kabineto narį.

Rūpinosi litu

V.Petruliui tapus finansų ministru, šios žinybos veikla pastebimai pagyvėjo, o savų pinigų įvedimo darbai tiesiog virte virė: buvo sudaromos sutartys su užsienio spaustuvėmis (A.Hasės, O.Elsnerio) dėl lietuviškųjų banknotų spausdinimo, sparčiai organizuojamas Lietuvos bankas, platinamos jo akcijos, įvedamas sąskaitinis litas, parengiamos auksinų keitimo į litus taisyklės, pertvarkomi mokesčiai ir kt. Tik dėl šio aktyvumo, nepraėjus nė pustrečio mėnesio nuo to laiko, kai V.Petrulis tapo ministru, litas pradėjo savo gyvenimą.

Ne be pagrindo to meto amžininkai (ir ne tik) V.Petrulį laikė lito ,,tėvu". Iš tiesų V.Jurgutis pradėjo vadovauti Lietuvos bankui, kai daugelis jo organizavimo darbų buvo atlikti, litai pagaminti. Auksinų keitimo į litus santykį nustatinėjo Finansų ministerija, šių pinigų keitimo operacijas atlikinėjo jai pavaldžios iždinės. Taip pat Finansų ministerija, pasitelkusi Krašto apsaugos ministerijos pajėgas, griežtai kovojo su prekių kainų kėlėjais ir spekuliantais. Spekuliantai šios kovos buvo taip įerzinti, kad vėliau dalis jų, atsidūrusių Palestinoje, savo šunis vadindavo V.Petrulio vardu.

Negalima visiškai atmesti užuominų, jog V.Petrulio ,,nuskriausti" spekuliantai jam suorganizavo bylą. O lito ,,tėvų" klausimą reikėtų spręsti taip: E.Galvanauskas padėjo lito teisinius pamatus, V.Petrulis ,,pagimdė" litą, o V.Jurgutis buvo lito globėjas, augintojas. Tegul nebaimina mūsų patarlė apie tai, kad kiekviena sėkmė turi daug tėvų.

Emigracijoje leistoje enciklopedijoje pabrėžta, kad V.Petrulis parodė didelę drąsą ir ryžtą nugalėti kliūtis savai valiutai įvesti. Žinoma, jis ir labai rizikavo užsakydamas spausdinti laikinuosius banknotus, kad būtų pagreitintas lito įvedimas, nutarus nelaukti, kol A.Hasės firma išspausdins nuolatinius banknotus. Opozicija ar piktavaliai veikėjai galėjo bet kada V.Petrulį apkaltinti valstybės pinigų švaistymu, bloga banknotų apsauga. Toks ministro ryžtingumas sumažino Lietuvos patiriamus nuostolius dėl auksinų infliacijos, padėjo stabilizuoti ūkį ir finansus.

Jo iniciatyva buvo įsteigta svarbi institucija - Kauno birža. V.Petrulis savo įsakymais daug padėjo sustiprėti lito pozicijoms apyvartoje. 1923 metais jis uždraudė mokesčius, rinkliavas priiminėti ne litais, liepė bankams užsienio pinigų perlaidas išmokėti litais.

V.Petrulis vadovavo net penkių ministrų kabinetų finansams, o nuo 1925 m. vasario 4 d. iki rugsėjo 25 d. - ir vienuoliktajam Ministrų kabinetui. Daugiausia jo pastangomis buvo liberalizuotas ūkio reguliavimas, panaikinus išvežimo licencijas, sudarytos prielaidos Lietuvos gaminių eksportui didinti, protekcionuojama vidaus gamyba, tobulinami muitai.

Nuopelnai monetų istorijai

V.Petrulis nusipelnė ir Lietuvos monetų istorijai. Jam vadovaujant Finansų ministerijai, buvo organizuotas tarptautinis konkursas lietuviškoms monetoms nukaldinti. 1925-ųjų vasarį monetos pasirodė apyvartoje, sumodernindamos pinigų apyvartą, labai palengvindamos ir supaprastindamos įmonių, bankų, gyventojų atsiskaitymus. Keblumus, nesant monetų, taip aprašė A.Prūsas: ,,Oi, vargas buvo su tais centais (popieriniais - V.T.), kada didesnes pinigų sumas reikėdavo išmokėti bankams ir stambioms firmoms, tai sunkvežimiais ir vežimais sukrautus į skrynias centus jie gabendavosi". Be to, monetų apyvarta palengvino Lietuvos bankui palaikyti lito padengimą auksu užsienio valiuta, nes joms (monetoms) toks padengimas nebuvo reikalingas.

V.Petrulis rizikavo ir šį sykį, sutikdamas su anglų firmų pasiūlymu sumažinti sidabro monetų prabą iki 50 procentų ir taip atpiginti jų gamybą. Opozicija apkaltino monetų gamybos organizatorius neteisingu konkurso nugalėtojų išaiškinimu, nesąžiningumu. Šiai istorijai ištirti sudaryta speciali komisija paneigė piktavališkumą. Tačiau įtarumo šešėlis buvo mestas.

V.Petrulis nuo Ūkininkų sąjungos buvo išrinktas į antrąjį Seimą, o nuo 1925 metų tapo ir jo Prezidiumo nariu.

Karjerą sužlugdė derybos

V.Petrulio politinę karjerą sužlugdė slaptos derybos su Lenkija, dėl kurių 1925-ųjų rugsėjį turėjo atsistatydinti iš ministro pirmininko posto. Tos derybos prasidėjo Lenkijos iniciatyva, didžiosioms valstybėms spaudžiant, esant Lietuvos interesui plėtoti prekybą per Klaipėdos uostą ir įveikti šio miesto pramonės sąstingį. Tačiau deryboms griežtai pasipriešino opozicija (liaudininkai ir tautininkai), laikydama jas nereikalingomis, politiškai žalingomis. Valstiečių liaudininkų laikraštis „Lietuvos žinios" spausdino karikatūras, kuriomis buvo pašieptos derybos su Lenkija, V.Petrulio politika jose.

Pagal M.Yčą (Kopenhagos derybų delegacijos narį), galimybė pasiekti kompromisą su lenkais buvo reali, nes jų reikalavimai buvo kuklūs. Tačiau V.Petrulio Vyriausybė netenkino nei opozicijos, nei pozicijos, todėl ji buvo priversta atsistatydinti.

Be to, V.Petrulis buvo apkaltintas tikrais ir pramanytais nusikaltimais (žalos valstybės iždui padarymu, indėlio atsiėmimu iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko, prieš jam žlungant, palūkanų už Finansų ministerijos suteiktą Tautiniam lietuvių bankui paskolą pasisavinimą, kyšininkavimą ir kt). Po ilgų teisminių nagrinėjimų 1932 m. gegužės 27 d. Vyriausiasis tribunolas skyrė V.Petruliui dvejus metus kalėjimo. Iškalėjęs 1,5 mėnesio, pagal malonės prašymą buvo paleistas. Nuo tada (1926-ųjų) jis nusišalino nuo politinės veiklos ir ūkininkavo pavyzdingai tvarkomame 103 ha Julijanavos dvare, kuris specializavosi pienininkystėje.

V.Petrulis buvo kviečiamas dėstyti Žemės ūkio akademijoje, bet pasiūlymo atsisakė. 1937 m. paėjo įkurti Eksporto prekybos bendrovę, buvo jos pirmininku. Sovietinės okupacijos išvakarėse V.Petrulis valdžios buvo prisimintas ir pakviestas padėti parengti naujo Pramonės banko įstatus bei statutą, paskirtas į Ūkio tarybą.

Nepaprastus V.Petrulio administracinius sugebėjimus liudija buvusieji Finansų ministerijos tarnautojai, šiaip jį pažinojusieji. Vienos tarnautojos atsiliepimą apie V.Petrulį užrašė E.Galvanauskas: ,,Jis buvo nepaprasto administracinio talento, griežtas, bet teisingas. Jis skyrė esminius reikalus nuo antraeilių ir niekada nepražuvo smulkmenose. Savo ministerijos darbą nepaprastai gerai žinojo <...>".

Kai kas V.Petrulį prisimena kaip nepopuliarų Finansų ministerijoje. Tuo stebėtis netenka - jo pastangomis ryžtingai buvo šalinami žalingi iš carinės Rusijos administracijos paveldėti kyšininkavimo, biurokratizmo papročiai, diegiama lietuvių kalba. 1925 m. jo įsakymu tarnautojai per trumpą laiką turėjo išmokti lietuvių kalbą.

NKVD auka

1940 m. liepos 29 d. A.Sniečkaus pasirašytu arešto orderiu V.Petrulis buvo suimtas, jo dvare įsikurdino okupacinės kariuomenės dalinys. Pasak V.Sidzikausko, „komunistai nustatė, kad, 1924 m. kaip Seimo pirmininkas pavaduodamas į užsienį išvykusį prezidentą A.Stulginskį, jis atmetė komunisto, nužudžiusio II pėstininkų pulko sargybinį, malonės prašymą". 1941 m. gruodžio 31 d. V.Petrulis buvo apkaltintas priklausymu ,,kontrrevoliucinei" Ūkininkų sąjungai ir tuo, kad, keletą metų būdamas ,,kontrrevoliucinės" Lietuvos vyriausybės nariu, aktyviai kovojo už revoliucinio judėjimo nuslopinimą ir komunistų partijos likvidavimą. Ypatingasis pasitarimas skyrė V.Petruliui aštuonerių metų bausmę, ją atlikti buvo išsiųstas į Uchtos lagerį Komijoje. Tačiau 1941 m. rugsėjo 6 d. jis vėl buvo suimtas, „tardomas" ir pasmerktas sušaudyti. 1941 m. gruodžio 3 d. Uchtoje ar jos apylinkėse V.Petrulis sušaudytas. Jis - viena pirmųjų NKVD aukų.

Parengta pagal „XX amžių".