respublika.lt

O.Renuaras. Skausmas praėjo, grožis likonuotraukos (1)

2019 gruodžio mėn. 13 d. 21:22:04
Milda KUNSKAITĖ

1874 m. Paryžiuje įvyko renginys, pradėjęs naują tapybos erą. Radikalių dailininkų grupė, nusivylusi Prancūzijos meno pasaulio viršūnėlių konservatyvumu, surengė nepriklausomą parodą, dabar žinomą kaip pirmoji impresionistų paroda. Tada, šalia Klodo Monė (Claude Monet) ir Edgaro Dega (Edgar Degas), paveikslus išstatė ir Ogiustas Renuaras. Dauguma darbų buvo nuožmiai sukritikuoti, tačiau O.Renuaro „Ložę“ publika priėmė palankiai.

×
nuotr. 6 nuotr.
Ogiustas Renuaras.

 

Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir) gimė 1841 m. vasaro 25-ąją pietvakarių Prancūzijoje esančiame Limože. Dailininkas buvo šeštasis vaikas iš septynių neturtingo siuvėjo Leonardo ir jo žmonos Margaritos atžalų. Nors šeima vos sudurdavo galą su galu, tėvams užteko laiko, kad kiekvieną iš savo vaikų apgaubtų meile, dėmesiu ir švelnumu. Vaikystėje Pjeras buvo nervingas ir įspūdžiams imlus vaikas, bet tėvai į jo keistenybes žiūrėjo atlaidžiai. Tėvas atleisdavo sūnui, kai Ogiustas nugvelbdavo jo pieštukus ir kreideles, o mama - už piešinius ant namo sienų. 1844 m. Renuarai persikėlė į Paryžių. Čia Ogiustas įstojo į Šv.Eustachijaus bažnyčios chorą. Choro vadovas Šarlis Guno (Charles Gounod), išgirdęs Ogiusto dainavimą, porą savaičių įtikinėjo tėvus sūnų leisti mokytis muzikos. Tačiau tapyba nugalėjo. Kad padėtų šeimai, 13-metis Ogiustas pradėjo dirbti porceliano dirbinių fabrike, kur išmoko piešti, dekoruodamas lėkštes, puodelius ir vazas, o vakarais lankė dailės mokyklą. Kai 1858 m. firma bankrutavo, jaunasis O.Renuaras, ieškodamas kitų pajamų šaltinių, ėmėsi dekoruoti kavinių sienas, žaliuzes ir tentus, o 19-metis gavo leidimą kopijuoti paveikslus Luvre. Iki 1861-ųjų jam pavyko susitaupyti pakankamai pinigų mokytis tapybos Š.Glero (Charles Gleyre) studijoje, kuri tuo metu buvo Paryžiaus aukštosios dailės mokyklos filialas. 1862 m. jis įstojo ir į pagrindinę mokyklą. Jo mokytojas šveicaras Š.Gleras laikėsi akademinės dailės tradicijos. Pagal ją kūrinių tema būtinai turi būti istoriniai arba mitologiniai motyvai, o vyraujantys tonai - tamsūs. Tokius kūrinius Salono žiuri priimdavo į kasmetinę oficialią parodą, kuri suteikdavo galimybę pasireikšti pradedantiesiems dailininkams. O kol O.Renuaras mokėsi akademijoje, Prancūzijos meno pasaulyje įvyko perversmas.

Gyvenimo atspindžiai


Barbizono mokyklos dailininkai savo drobėse vis dažniau vaizduodavo kasdieninio gyvenimo scenas, jas perteikdami šviesos ir šešėlių žaismu. Garsusis realistas Gustavas Kurbė (Gustave Courbet) garsiai pareiškė, kad tapytojo uždavinys - vaizduoti tikrovę, o ne akademiniu stiliumi tapyti idealizuotas scenas. O.Renuaras, kaip ir jo bendrakursiai Klodas Monė ir Alfredas Sislėjus (Alfred Sisley), juto ore tvyrančias revoliucingas nuotaikas. Kartą bičiuliai, norėdami išreikšti savo požiūrį, per užsiėmimams skirtą laiką be Š.Glero leidimo išėjo į gatvę ir ėmė lauke piešti visa, kas juos supo. Pradedantiesiems dailininkams labiausiai patiko dirbti Fontenblo miške - ši vieta 20 metų įkvėpdavo impresionistus tapyti šedevrus. Ten O.Renuaras susipažino su G.Kurbė, kurio įtaka yra pastebima 1866 m. paveiksle „Motušės Antoni užeigoje“. Drobė, kurioje vaizduojama neidealizuota, kasdieninio gyvenimo scena tapo Ogiusto pasipriešinimo klasikinės tapybos tradicijai simboliu.

Impresionistų kūrybinės brandos metas atėjo prasidėjus XIX a. 8-ajam dešimtmečiui. Vaisingiausi šie metai buvo ir O.Renuaro kūrybiniame gyvenime. „Apnuogintoji saulėje“, „Naujasis tiltas“, „Raiteliai Bulonės miške“, „Ložė“, „Moters galva“, „Didieji bulvarai“, „Pasivaikščiojimas“, „Sūpynės“, „Žanos Samari portretas“, „Pusryčiai valčių iškyloje“, „Ponia Šarpantjė su vaikais“, „Šokis mieste“, „Puodelis šokolado“, „Skėčiai“, „Terasoje“, „Didžiosios mauduolės“, „Irkluotojų pusryčiai“ - tai toli gražu ne visas šedevrų, Ogiusto sukurtų tuo laikotarpiu, sąrašas. Stebina ne tik darbų kiekis, bet ir nuostabi žanrų įvairovė. Čia ir peizažai, ir natiurmortai, aktai, portretai, buitinės scenos. O.Renuarui visi jie - vienos grandinės grandys, gyvo, nerimastingo gyvenimo srauto atspindys. Jo teptukas, nė kiek nenusidėdamas tiesai, niekuo neišsiskiriančią kambarinę stebėtinai lengvai paversdavo bangose gimusia grožio deive. Ši savybė O.Renuaro kūryboje išryškėjo beveik nuo pirmųjų jo žingsnių mene. O.Renuarą traukė ne išorinis grožis, o natūralumas. Kad jį perteiktų, kūrėjas atsisakė tradicinės kompozicijos, darbui suteikdamas momentinės nuotraukos įspūdį. Vietoj herojiškų ir tragiškų siužetų jis rinkosi paprastus kasdieninius džiaugsmus ir pramogas. Jam patiko piešti šokančius žmones, vaikus, gėles, bet labiausiai jį žavėjo jaunos, putlios, gražios moterys. O.Renuaras yra pagrįstai laikomas vienu didžiausių aktų meistrų, jis mėgo ir mokėjo tapyti apnuogintą kūną. Kaip pats juokavo: „Dirbu su apnuoginta natūra tol, kol pajuntu norą įgnybti drobę.“

Moterys - įkvėpimo šaltinis

O.Renuaras mylėjo moteris, o jos atsakydavo jam tuo pačiu. Jei imtume vardinti dailininko mylimąsias su trumpomis jų biografijomis, sąrašas virstų storu tomu. Pozuotojos, dirbusios su dailininku, tvirtindavo, kad Ogiustas niekada neves. Garsioji portreto meistro mūza, aktorė Žana Samari (Jeanne Samary) sakė, kad Ogiustas teptuko prisilietimais prie drobės susisaisto santuokos ryšiais su moterimis, kurias tapo.

XIX a. paskutiniojo deš. viduryje prasidėjo naujas O.Renuaro gyvenimo etapas. Buvusi Ogiusto mylimoji Liza Treo ištekėjo ir dailininką paliko. O.Renuaras po truputį ėmė prarasti susidomėjimą impresionizmu, grįždamas prie klasikinės tapymo manieros. Būtent šiuo laikotarpiu meistras sutiko Aliną Šarigo (Aline Charigot), kuri vėliau tapo jo žmona. Nežiūrint amžiaus skirtumo (Alina buvo 20 metų jaunesnė už vyrą) abipusės Alinos ir O.Renuaro traukos nebuvo įmanoma nepastebėti. Gražiai nuaugusi mergina, pasak dailininko, buvo labai „jauki“, jam norėjosi ją nuolatos glostyti, kaip kačiuką. Tapyba ji nesidomėjo, bet žiūrėdama, kaip Ogiustas darbuojasi teptuku, jautė keistai jaudinamą gyvenimo pilnatvės jausmą. Alina, nusimaniusi apie gerą maistą ir vyną, tapo puikia dailininko gyvenimo drauge (nors oficialiai jie susituokė tik po 5 metų, jau gimus pirmajam sūnui Žanui). Ji niekada nemėgino brautis į vyro bičiulių draugiją, savo požiūrį į mylimąjį ir jo draugus išreikšdama per valgio gaminimą. Kai jie gyveno Monmartre, O.Renuaro namai, nors ir nelabai turtingi, garsėjo vaišingumu. Tapusi dailininko žmona, Alina sugebėjo palengvinti jo gyvenimą, atribodama jį nuo visko, kas būtų galėję trukdyti jam dirbti. O.Renuaro žmona greitai pelnė visų pagarbą: net moterų nemėgstantis E.Dega, kartą ją pamatęs parodoje, pasakė, kad Alina yra panaši į karalienę, aplankiusią keliaujančius akrobatus. Tiesa, yra žinoma, kad jau vedęs A.Šarigo, dailininkas dažnai palaikydavo intymius santykius su savo pozuotojomis. Tiesa, visos tos kūniškos intrigėlės ir romantiški įsimylėjimai nekėlė pavojaus madam Renuar padėčiai, juk ji buvo jo vaikų mama (jie susilaukė trijų sūnų), namų šeimininkė ir ta, kuri niekada nė per žingsnį nesitraukdavo nuo vyro, kai jis sirgdavo. 1897 m. dėl komplikacijų po rankos lūžio tapytojo sveikata smarkiai pašlijo. Jis sirgo reumatizmu, bet toliau kūrė naujus šedevrus net būdamas prikaustytas prie invalido vežimėlio. Anri Matisas (Henri Matisse), dažnai lankydavęs pusiau paralyžiuotą O.Renuarą jo studijoje, kartą nesusilaikęs paklausė, kam jis taip atkakliai dirba, kankinamas nuolatinių skausmų. Ogiustas, nė sekundės nesudvejojęs, atsakė, kad skausmas, kurį jis jaučia, praeis, o jo sukurtas grožis liks.

Gyvenimo džiaugsmo šlovintojas

Per beveik 60 kūrybinio gyvenimo metų O. Renuaras sukūrė apie 6 tūkstančius paveikslų, tai yra vidutiniškai 2 paveikslus per savaitę. Kūrybinio kelio pradžioje O.Renuaras dažnai negalėdavo sau leisti nusipirkti dažų, štai kodėl brandžiame amžiuje, uždirbdamas pakankamai, jis iki užsimiršimo mėgaudavosi jais, jų spalvomis ir net kvapu. Džiaugsmas, kurį dailininkas patirdavo tapydamas, jam buvo vienas didžiausių gyvenimo malonumų ir tai negalėjo neatsiliepti jo paveikslų nuotaikoms. „Esu įsitikinęs, kad paveikslas turi būti malonus akiai, linksmas, patrauklus, taip - patrauklus! Pasaulyje ir taip per daug liūdnų dalykų ir neverta jų skaičių didinti savo paveikslais...“

Pirmasis pasaulinis karas sugriovė įprastą dailininko gyvenimo tvarką. Pergyvenimai dėl sūnų, išėjusių į frontą, pakirto dailininko žmonos sveikatą. Likęs našlys, kamuojamas ligų ir alkio, Ogiustas vis tiek neatsisakė meno, kurio netemdė aplinkinės tikrovės sunkumai.

Jau sulaukęs pasaulinės šlovės, garsusis impresionistas mirė nuo plaučių uždegimo 1919 m. gruodžio 3-ąją, spėjęs užbaigti savo paskutinį darbą „Natiurmortas su aguonomis“.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GRAIKIJOJE: Graikijoje nustatytų užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius per parą padidėjo 196 ir pasiekė 5 942, mirė vienas infekuotasis.
  • ATAKAVO: antradienį Turkijos bepilotė skraidyklė per klaidą atakavo Irako pasieniečių koloną Irako šiaurėje, į šiaurės rytus nuo Erbilio.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kaip vertinate S.Tichanovskajos atvykimą į Lietuvą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur dažniausiai perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+13+15 C

+10 +13 C

 

+10 +12 C

 +22 +24 C

+20+23 C

 

+20 +22 C

3-4 m/s

3 m/s

 

1-2 m/s

       

Nuorodos