O.Renuaras - gyvenimo džiaugsmo šlovintojas

Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir) gimė 1841 m. vasaro 25-ąją pietvakarių Prancūzijoje esančiame Limože. Dailininkas buvo vienas iš septynių neturtingo siuvėjo Leonardo ir jo žmonos Margaritos atžalų. Nors šeima vos sudurdavo galą su galu, tėvams užteko laiko, kad kiekvieną iš savo vaikų apgaubtų meile, dėmesiu ir švelnumu. Vaikystėje Pjeras buvo nervingas ir įspūdžiams imlus vaikas, bet tėvai į jo keistenybes žiūrėjo atlaidžiai. Tėvas atleisdavo sūnui, kai Ogiustas nugvelbdavo jo pieštukus ir kreideles, o mama - už piešinius ant namo sienų. 1844 m. Renuarai persikėlė į Paryžių. Čia Ogiustas įstojo į Šv.Eustachijaus bažnyčios chorą. Choro vadovas Šarlis Guno (Charles Gounod), išgirdęs Ogiusto dainavimą, porą savaičių įtikinėjo tėvus sūnų leisti mokytis muzikos. Tačiau tapyba nugalėjo. 13 metų Ogiustas, kad padėtų šeimai, pradėjo dirbti porceliano dirbinių fabrike, kur išmoko piešti dekoruodamas lėkštes, puodelius ir vazas, o vakarais lankė dailės mokyklą. Kai 1858 m. firma bankrutavo, jaunasis O.Renuaras, ieškodamas kitų pajamų šaltinių, ėmėsi dekoruoti kavinių sienas, žaliuzes ir tentus, o 19-metis gavo leidimą kopijuoti paveikslus Luvre. Iki 1861-ųjų jam pavyko susitaupyti pakankamai pinigų mokytis tapybos

Š.Glero (Charles Gleyre) studijoje, kuri tuo metu buvo Paryžiaus aukštosios dailės mokyklos filialas. 1862 m. jis įstojo ir į pagrindinę mokyklą. Jo mokytojas šveicaras Š.Gleras laikėsi akademinės dailės tradicijos. Pagal ją kūrinių tema būtinai turėjo būti istoriniai arba mitologiniai motyvai, o vyraujantys tonai - tamsūs. Tokius kūrinius Salono žiuri priimdavo į kasmetinę oficialią parodą, kuri suteikdavo galimybę pasireikšti pradedantiesiems dailininkams. O kol O.Renuaras mokėsi akademijoje, Prancūzijos meno pasaulyje įvyko perversmas.

Gyvenimo srauto atspindžiai

Barbizono mokyklos dailininkai savo drobėse vis dažniau vaizduodavo kasdieninio gyvenimo scenas, jas perteikdami šviesos ir šešėlių žaismu. Garsusis realistas Gustavas Kurbė (Gustave Courbet) garsiai pareiškė, kad tapytojo uždavinys - vaizduoti tikrovę, o ne akademiniu stiliumi tapyti idealizuotas scenas. O.Renuaras, kaip ir jo bendrakursiai Klodas Monė (Claude Monet) ir Alfredas Sislėjus (Alfred Sisley), juto ore tvyrančias revoliucines nuotaikas. Kartą bičiuliai, norėdami išreikšti savo požiūrį, per užsiėmimams skirtą laiką be Š.Glero leidimo išėjo į gatvę ir ėmė lauke piešti visa, kas juos supo. Pradedantiesiems dailininkams labiausiai patiko dirbti Fontenblo miške - ši vieta 20 metų įkvėpdavo impresionistus tapyti šedevrus. Ten O.Renuaras susipažino su G.Kurbė, kurio įtaka yra pastebima 1866 m. paveiksle „Motušės Antoni užeigoje". Drobė, kurioje vaizduojama neidealizuota, kasdieninio gyvenimo scena, tapo Ogiusto pasipriešinimo klasikinės tapybos tradicijai simboliu.

1874 m. Paryžiuje įvyko renginys, pradėjęs naują tapybos erą. Radikalių dailininkų grupė, nusivylusi Prancūzijos meno pasaulio viršūnėlių konservatyvumu, surengė nepriklausomą parodą, dabar žinomą kaip pirmoji impresionistų paroda. Šalia Klodo Monė ir Edgaro Dega (Edgar Degas) savo paveikslus pastatė ir O.Renuaras. Kaip žinoma, dauguma darbų buvo nuožmiai sukritikuoti, tačiau O.Renuaro „Ložę" publika priėmė gana palankiai.

Impresionistų kūrybinės brandos metas atėjo prasidėjus XIX a. 8-ajam dešimtmečiui. Vaisingiausi šie metai buvo ir O.Renuaro kūrybiniame gyvenime. „Apnuogintoji saulėje", „Naujasis tiltas", „Raiteliai Bulonės miške", „Ložė", „Moters galva", „Didieji bulvarai", „Pasivaikščiojimas", „Sūpynės", „Žanos Samari portretas", „Pusryčiai valčių iškyloje", „Ponia Šarpantjė su vaikais", „Šokis mieste", „Puodelis šokolado", „Skėčiai", „Terasoje", „Didžiosios mauduolės", „Irkluotojų pusryčiai" - tai toli gražu ne visas tuo laikotarpiu Ogiusto sukurtų šedevrų sąrašas. Stebina ne tik darbų kiekis, bet ir nuostabi žanrų įvairovė. Čia ir peizažai, ir natiurmortai, aktai, portretai, buitinės scenos. O.Renuarui visi jie - vienos grandinės grandys, gyvo, nerimastingo gyvenimo srauto atspindys. Jo teptukas, nė kiek nenusidėdamas tiesai, niekuo neišsiskiriančią kambarinę stebėtinai lengvai paversdavo bangose gimusia grožio deive. Ši savybė O.Renuaro kūryboje išryškėjo beveik nuo pirmųjų jo žingsnių mene. To įrodymas - paveikslas „Maudynės Senoje". Jo siužetas - ant upės kranto besiilsintys žmonės, saulėtos dienos žavesys, sidabrinis vandens raibuliavimas ir oro skaidrumas. O.Renuarą traukė ne išorinis grožis, o natūralumas. Kad jį perteiktų, kūrėjas atsisakė tradicinės kompozicijos, darbui suteikdamas momentinės nuotraukos įspūdį. Vietoj herojiškų ir tragiškų siužetų jis rinkosi paprastus kasdieninius džiaugsmus ir pramogas. Jam patiko piešti šokančius žmones, vaikus, gėles, bet labiausiai jį žavėjo jaunos, putlios, gražios moterys. O.Renuaras yra pagrįstai laikomas vienu didžiausių aktų meistrų, jis mėgo ir mokėjo tapyti apnuogintą kūną. Kaip juokavo pats: „Dirbu su apnuoginta natūra tol, kol pajuntu norą įgnybti drobę."

O grožis liko

O.Renuaras mylėjo moteris, o jos atsakydavo jam tuo pačiu. Jei imtume vardinti dailininko mylimąsias su trumpomis jų biografijomis, sąrašas virstų storu tomu. Pozuotojos, dirbusios su dailininku, tvirtindavo, kad Ogiustas niekada neves. Garsioji portreto meistro mūza, aktorė Žana Samari (Jeanne Samary) sakė, kad Ogiustas teptuko prisilietimais prie drobės susisaisto santuokos ryšiais su moterimis, kurias tapo.

XIX a. paskutinio deš. viduryje prasidėjo naujas O.Renuaro gyvenimo etapas. Buvusi Ogiusto mylimoji Liza Treo ištekėjo ir dailininką paliko. O.Renuaras po truputį ėmė prarasti susidomėjimą impresionizmu, grįždamas prie klasikinės tapymo manieros. Būtent šiuo laikotarpiu meistras sutiko Aliną Šarigo (Aline Charigot), kuri vėliau tapo jo žmona. Nežiūrint amžiaus skirtumo (Alina buvo 20 metų jaunesnė už vyrą), abipusės Alinos ir O.Renuaro traukos nebuvo įmanoma nepastebėti. Gražiai nuaugusi mergina, pasak dailininko, buvo labai „jauki", jam norėjosi ją nuolatos glostyti kaip kačiuką. Tapyba ji nesidomėjo, bet žiūrėdama, kaip Ogiustas darbuojasi teptuku, jautė keistai jaudinamą gyvenimo pilnatvės jausmą. Alina, nusimaniusi apie gerą maistą ir vyną, tapo puikia dailininko gyvenimo drauge (nors oficialiai jie susituokė tik po 5 metų, jau gimus pirmajam sūnui Žanui). Ji niekada nemėgino brautis į vyro bičiulių draugiją, savo požiūrį į mylimąjį ir jo draugus išreikšdama per valgio gaminimą. Kai jie gyveno Monmartre, O.Renuaro namai, nors ir nelabai turtingi, garsėjo vaišingumu. Tapusi dailininko žmona, Alina sugebėjo palengvinti jo gyvenimą, atribodama jį nuo visko, kas būtų galėję trukdyti jam dirbti. O.Renuaro žmona greitai pelnė visų pagarbą: net moterų nemėgstantis E.Dega, kartą ją pamatęs parodoje, pasakė, kad Alina yra panaši į karalienę, aplankiusią keliaujančius akrobatus. Tiesa, yra žinoma, kad jau vedęs A.Šarigo, dailininkas dažnai palaikydavo intymius santykius su savo pozuotojomis. Tiesa, visos tos kūniškos intrigėlės ir romantiški įsimylėjimai nekėlė pavojaus madam Renuar padėčiai, juk ji buvo jo vaikų mama (jie susilaukė trijų sūnų), namų šeimininkė ir ta, kuri niekada nė per žingsnį nesitraukdavo nuo vyro, kai jis sirgdavo. 1897 m. dėl komplikacijų po rankos lūžio tapytojo sveikata smarkiai pašlijo. Jis sirgo reumatizmu, bet toliau kūrė naujus šedevrus net būdamas prikaustytas prie invalido vežimėlio. Anri Matisas (Henri Matisse), dažnai lankydavęs pusiau paralyžiuotą O.Renuarą jo studijoje, kartą nesusilaikęs paklausė, kam jis taip atkakliai dirba kankinamas nuolatinių skausmų. Ogiustas nė sekundės nesudvejojęs atsakė, kad skausmas, kurį jis jaučia, praeis, o jo sukurtas grožis liks.

Džiaugsmas tapyti

Per beveik 60 kūrybinio gyvenimo metų O. Renuaras sukūrė apie 6 tūkstančius paveikslų, tai yra, vidutiniškai 2 paveikslus per savaitę. Kūrybinio kelio pradžioje O.Renuaras dažnai negalėdavo sau leisti nusipirkti dažų, štai kodėl brandžiame amžiuje, uždirbdamas pakankamai, jis iki užsimiršimo mėgaudavosi jais, jų spalvomis ir net kvapu. Džiaugsmas, kurį dailininkas patirdavo tapydamas, jam buvo vienas didžiausių gyvenimo malonumų, ir tai negalėjo neatsiliepti jo paveikslų nuotaikoms. „Esu įsitikinęs, kad paveikslas turi būti malonus akiai, linksmas, patrauklus, taip patrauklus! Pasaulyje ir taip per daug liūdnų dalykų, ir neverta jų skaičių didinti savo paveikslais."

Paskutiniais gyvenimo metais O.Renuaro kūryboje vyravo tos pačios temos: maudynės, odaliskos, vaikų portretai. Dailininkui jie buvo jaunystės, grožio ir sveikatos simboliai. Daugybė dailininkų tapė vaikus, bet O.Renuarui genialiai pavykdavo perteikti vaikų skleidžiamą žavesį, nenukrypstant į graudų sentimentalumą. Provanso saulė, moters kūno patrauklumas, mielas vaiko veidelis - jie autoriaus akimis įkūnijo gyvenimo džiaugsmą, kuriam jis paskyrė savo kūrybą.

Pirmasis pasaulinis karas sugriovė įprastą dailininko gyvenimo tvarką. Pergyvenimai dėl sūnų, išėjusių į frontą, pakirto dailininko žmonos sveikatą. Likęs našlys, kamuojamas ligų ir alkio, Ogiustas vis tiek neatsisakė meno, kurio netemdė aplinkinės tikrovės sunkumai. Kai tikrovė jau nebeįkvėpė kurti, įkvėpimo jis sėmėsi sode, suvešėjusiame ant „Kolet" kalno šlaito.

Jau sulaukęs pasaulinės šlovės, garsusis impresionistas mirė nuo plaučių uždegimo 1919 m. gruodžio 3-iąją, spėjęs užbaigti savo paskutinį darbą „Natiurmortas su aguonomis". 78 metų kūrėjas iki paskutinio atodūsio liko ištikimas saulės šviesos ir žmogiškos laimės aukštintojas. Dabar šviesūs ir nuotaikingi O.Renuaro kūriniai puošia viso pasaulio muziejus.