Operos deivės triumfas ir tragedija

Nemylima dukra

Marija Ana Sofija Kekilija Kalogeropulu gimė 1923 m. gruodžio 2-ąją Niujorke, graikų imigrantų šeimoje. Jos gimimas nieko nenudžiugino. Šeima jau turėjo dukrą ir buvo netekusi sūnaus, tad laukdamasi trečiojo vaiko, Marijos mama Evangelija svajojo pagimdyti berniuką. Bet gruodžio 2-ąją jų laukė „nemalonus siurprizas“. Pirmąsias keturias dienas motina net nenorėjo žiūrėti į naujagimę. Nieko keista, kad augusi be meilės mergaitė buvo baisiai kompleksuota. Visas dėmesys ir rūpestis atitekdavo jos vyresnei seseriai, šalia kurios būsimoji žvaigždė atrodė pilka pelytė - vaikystėje Marija buvo stora ir negraži.

Dainininkės tėvai išsiskyrė, kai jai buvo 13 metų. Tėvas liko gyventi Amerikoje, o mama su dukromis grįžo į gimtąją Graikiją. Gyveno jos vargingai, bet mažoji Marija liūdėjo ne dėl to, o dėl išsiskyrimo su tėčiu, kurio jai baisiai trūko. Nepaisant to, kad Evangelijos nebuvo galima pavadinti jautria ir rūpestinga mama, už savo karjerą operos žvaigždė turi būti dėkinga būtent jai. Nuo 5 metų Marija pradėjo mokytis skambinti fortepijonu, o nuo 8-erių - dainavimo. Būtent mama reikalavo, kad jaunesnioji dukra stotų į konservatoriją, kurioje patyrę pedagogai iškart pastebėjo jos talentą. Nuo pirmųjų studijų dienų M.Kalas darė didelį įspūdį dėstytojams - viską suprasdavo iš pusės žodžio, į klasę visada ateidavo pirma ir išeidavo paskutinė. Baigiantis pirmiesiems studijų metams ji jau mokėjo laisvai kalbėti itališkai ir prancūziškai. 1941 m. mergina debiutavo Toskos vaidmeniu to paties pavadinimo Dž.Pučinio operoje Atėnų operos teatro scenoje. Pasaulis apie ją sužinojo gerokai vėliau, po 6 metų. 1947 m. Marijai buvo pasiūlyta pasirodyti Veronoje, didžiausiame pasaulio operos teatre po atviru dangumi „Arena di Verona“. Ten dainininkės laukė triumfas: vaidmenys operose „Džokonda“ ir „Puritonai“ sukrėtė muzikinę visuomenę. Pasipylė naujų vaidmenų pasiūlymai Italijos operos teatruose.

Čia, Italijoje, ji susipažino su Džovaniu Batista Meneginiu (Giovanni Battista Meneghini), garsiu pramonininku ir aistringu operos mylėtoju. Nieko keista, kad M.Kalas jį sužavėjo nuo pirmųjų pažinties minučių, jis buvo pasirengęs jai po kojomis pakloti visą pasaulį.

Vyras ir prodiuseris

Dž.B.Meneginis buvo vyresnis už Mariją 27 metais, bet jam tai nesutrukdė vesti jaunutę dainininkę. Prie altoriaus pora žengė nepraėjus nė metams po pažinties. Verslininkas M.Kalas tapo viskuo - draugu, tėvu, vyru ir vadybininku. Dešimt metų operos žvaigždė ir turtingas pramonininkas ranka rankon žengė gyvenimo keliu. Žinoma, Dž.B.Meneginis žmoną dosniai rėmė finansiškai, o tai irgi prisidėjo prie puikios Marijos karjeros. Bet pagrindinė jos populiarumo priežastis buvo ne vyro pinigai, o tobula dainavimo technika, be to, ji „dainavo širdimi ir siela“. Marijai vienas po kito duris atvėrė visi garsiausi pasaulio operos teatrai. 1953 m. artistė pasirašė sutartį su garso įrašų studija EMI - būtent ši firma leido dainininkės atliekamų operų įrašus.

Karjeros pradžioje Marija buvo gana stambaus sudėjimo, kai kurie nedraugai ir pavyduoliai ją vadindavo „riebia“. Svoris augo dėl Marijos pomėgio skaniai pavalgyti. Mėgstamiausias Marijos skanėstas buvo ledai - būtent šiuo desertu ji visada baigdavo valgyti. Laimė, M.Kalas laiku sustojo. Jos kelias į sėkmę buvo begalinis darbas su savimi. Ji dirbo atkakliai, metodiškai, negailėdama dvasinių ir fizinių jėgų. Ją skatino tobulumo siekimas, todėl ji nepripažino jokių kompromisų - pažiūrų, įsitikinimų, poelgių, dėl to dažnai būdavo vadinama aikštinga ir nesukalbama. Išoriškai jai pavyko pasikeisti neatpažįstamai: kurdama Violetos vaidmenį savo mylimoje „Traviatoje“ mergina stipriai sulyso (jai pavyko numesti svorį nuo 92 iki 64 kg) ir virto tikra gražuole, kurios negalėjo nepastebėti garsus lovelasas Aristotelis Onasis.

Išdavikas mylimasis

Su kraštiečiu milijardieriumi Marija susipažino 6-ojo deš. pabaigoje Italijoje, vakarėlyje po „Normos“ premjeros. Praėjus pusmečiui, turtuolis pakvietė dainininkę su vyru pakeliauti jo garsiąja jachta „Kristina“. Kelionei baigiantis M.Kalas ir Dž.B.Meneginio santuokoje buvo padėtas taškas. A.Onasio nesulaikė tai, kad jis taip pat nebuvo laisvas: būtent jo žmona užtiko naujuosius meilužius ir iškart papasakojo apie jų romaną Marijos vyrui, o pati iškart, vos išlipusi į krantą, pareikalavo skyrybų. Po kruizo Marija paliko vyrą ir persikėlė į Paryžių, kad būtų arčiau mylimojo. A.Onasis išsiskyrė su žmona, tačiau Marija išsiskirti negalėjo - ji buvo susituokusi katalikų bažnyčioje, o Dž.B.Meneginis dėjo daug pastangų, kad skyrybos neįvyktų. M.Kalas pirmą kartą gyvenime pasijuto tikrai laiminga. Ji pamilo ir buvo absoliučiai tikra, kad meilė - abipusė. Pirmą kartą gyvenime ji nustojo domėtis karjera, prestižinės ir naudingos sutartys viena po kitos slydo jai iš rankų.

Dabar dainininkės mecenatu tapo A.Onasis, bet, kitaip nei buvęs M.Kalas vyras, A.Onasis buvo abejingas operai ir atvirai nuobodžiaudavo per jos spektaklius. Jis nesuprato Marijos troškimo dainuoti ir ne kartą siūlė jai baigti karjerą scenoje. Vieną dieną ji išties paliko sceną, bet ne dėl Aristotelio. Taip susiklostė aplinkybės - problemos dėl balso, nutrūkę ryšiai su „Metropolitan Opera“ ir išėjimas iš „La Scala“. Prasidėjo naujas jos gyvenimo laikotarpis - bohemiškas. Bet jis artistei laimės nesuteikė, kaip nesuteikė ir Aristotelis. Verslininkui M.Kalas buvo reikalinga dėl įvaizdžio, milijardierius neketino jos vesti ir net privertė pasidaryti abortą, kai ši pastojo. Didžioji M.Kalas manė esanti verta didžios meilės, o tapo vienu iš daugelio turtingiausio pasaulyje graiko trofėjumi. Gavęs iš Marijos viską, ko jam reikėjo, A.Onasis rado naują troškimų objektą: Žakliną Kenedi (Jacqueline Kennedy). 35-ojo JAV prezidento našlę jis vedė 1968 m. Apie jo vedybas Marija sužinojo iš laikraščių. Žinoma, ją apėmė neviltis, juk ji pati svajojo būti Žaklinos vietoje. Beje, po vestuvių verslininkas nenutraukė susitikimų su Marija, tik dabar jie vykdavo slaptai. O per savo medaus mėnesį Londone jis dainininkei skambindavo kiekvieną rytą, suteikdamas vilties, kad santykiai tęsis.

Vienatvė

Vienintelis vaistas, kuris žvaigždę galėjo išgelbėti nuo depresijos, buvo darbas. Bet tuo metu jos balsas buvo jau nebe toks, kaip anksčiau, todėl ji pradėjo ieškoti naujų saviraiškos kelių. Iš pradžių Marija nusifilmavo P.Pazolinio filme „Medėja“, paskui režisavo operos spektaklį Turine, taip pat dėstė Džulijardo mokykloje Niujorke. Deja, pasitenkinimo visa ši veikla jai neteikė. Tada M.Kalas pabandė grįžti į sceną su garsiu tenoru Džuzepe Di Stefanu (Giuseppe Di Stefano). Publika kūrybinį duetą sutiko šiltai, bet gastroliuodama Marija būdavo nepatenkinta savimi, balsas jos neklausė, o kritikai rašė nemalonius atsiliepimus. Taigi mėginimas atnaujinti karjerą jos laimingesne nepadarė ir nepadėjo užmiršti Aristotelio išdavystės. „Iš pradžių aš praradau svorį, paskui praradau balsą, o dabar praradau Onasį“, - sakė ji ją apgulusiems žurnalistams.

Paskutinį kartą į sceną M.Kalas išėjo 1974 m. Po to legendinė operos scenos dievaitė virto tikra atsiskyrėle ir praktiškai iki mirties 1977 m. nebeišeidavo iš savo buto Paryžiuje, mažai su kuo bendraudavo. Pasak vieno artimo M. Kalas draugo, tuo metu būdavo neįmanoma jai prisiskambinti ir, aišku, susitarti susitikti, ir tai atstūmė net ištikimiausius žmones. Žinoma tik tiek, kad paskutiniais gyvenimo metais artimiausios jai būtybės buvo du pudeliai. 1977 m. rugsėjo 16 d. „La Divina“ mirė savo bute - pagal oficialią versiją sustojus širdžiai. Jos kūnas buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš Egėjo jūros, kaip ji pageidavo testamente. Marijos Kalas mirtis paliko ne mažiau klausimų be atsakymų negu jos gyvenimas: jos gerbėjai įtarinėjo, kad dainininkė buvo nunuodyta, o norint paslėpti nusikaltimo pėdsakus, kūnas buvo kremuotas. Tačiau ši versija nebuvo įrodyta. Pagal Marijos vyro Dž.B.Meneginio versiją operos žvaigždė nusižudė.

Šiaip ar taip, kaip rašė  garsus to meto muzikos kritikas Pjeras Žanas Remi (Pierre Jean Remy): „Po M.Kalas opera niekada nebebus tokia, kaip anksčiau.“