1 nuotr.

Giedriaus Baranausko nuotr.

Šviesos tema - pagrindinė

Iš Mažeikių kilusiai Raimondai Skabeikaitei 28-eri, o jos biografijoje - tiek iškalbingų faktų! Būdama šešiolikos ji tapo Lietuvos nacionalinio jaunųjų dirigentų konkurso nugalėtoja. Vėliau laimėjo pirmąją vietą chorinių kūrinių konkurse „Vox Juventutis‘12“, debiutavusi su savo kompozicija „Lydint tekančią saulę“. Po metų jos kūrinys chorui „Lux Mundi“ vėl pelnė šio konkurso nugalėtojo vardą ir publikos simpatijų prizą.

Nuo 2013 metų muzikė gyvena Grace (Austrija), studijuoja Muzikos ir scenos menų universitete. Čia su pagyrimu baigė chorinio dirigavimo bakalauro studijas. Susidomėjusi orkestriniu dirigavimu, tęsė studijas, šiuo metu studijuoja orkestrinį dirigavimą magistrantūroje pas profesorių Volfgangą Diornerį (Wolfgang Dőrner). Dar ji dėsto Graco Johann-Joseph-Fux konservatorijoje, vadovauja vokaliniam ansambliui „Horus Vocals“, kuriame ir pati dainuoja. Dirigentė jau vadovavo ne vienam chorui, buvo pučiamųjų orkestro meno vadovė ir kapelmeisterė. 2019 m. debiutavo didžiausioje Graco koncertų salėje kaip dirigentė - dirigavo chorui ir orkestrui V.A.Mozarto - G.F. Hasso „Requiem KV 626“ ir „Sieben Klangräume“ nebaigtiems Mocarto „Requiem“ fragmentams.

Koncertai su „Polifonija“ - buvo jos, choro dirigentės, debiutas Lietuvoje: praėjusį rudenį dirigavo Naujosios Akmenės šv. Dvasios Atsiuntimo bažnyčioje, Šiaulių šv.apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. Programoje šalia A.Buchnerio, J.Bramso, F.Mendelsono, F.Martino kūrinių skambėjo ir R.Skabeikaitės kūrinys „Lux mundi“.

Austrijoje jaučia pagarbą

- Austrijoje esate lyg muzikos ambasadorė tarp Lietuvos ir Austrijos, organizuojate bendrus austrų ir lietuvių muzikinius projektus, su koncertais atvažiuojate į Lietuvą. Kaip sekasi?

- Viskas prasidėjo dar chorinio dirigavimo studijose. Dirigentės Mirga Gražinytė-Tyla, Giedrė Šlekytė irgi mokėsi Grace, todėl garsas apie lietuvių dirigentes jau pasklidęs. Austrai vertina mus, nes atvažiuojame su stipriu techniniu, manualiniu pasiruošimu. Kai kurie, įstoję į magistro studijas iš kitų šalių, net nepasiekia to lygio.Teoriniai dalykai - viena, bet tai, kas susiję su muzikalumu, dirigavimo technika, esame labai stipriai pasiruošę.

Turbūt dėl to aš gavau darbą Graco konservatorijoje, nors buvo labai didelis konkursas, du turai. Jie ieškojo žmogaus, kuris galėtų dirbti su chorine muzika, o Baltijos šalys turi labai stiprias chorinės muzikos tradicijas. Aš tarp visų pianistų buvau vienintelė dirigentė, sugebėjau net ant fortepijono parodyti, kaip gali skambėti choras. Chorinis mąstymo principas man nutiesė tiesų ir aiškų kelią. Ir iki šiol jaučiu didelį konservatorijos direktoriaus pasitikėjimą. Mato mano lietuvišką, o gal žemaitišką užsispyrimą - darysim tol, kol padarysim. Jeigu jau atėjote kažko išmokti, tai bandom!

Lietuviai yra labai gerbiami Austrijoje, pasitikėjimas tuo, ką darai, yra 100 procentų.

- Gal tai susiję ir su austrų muzikiniu išprusimu, juk Austrija labai asocijuojasi su muzika, koncertais?

- Su opera - taip, bet dėl muzikinio švietimo jie atsilieka. Universitete austrų yra mažiau negu 20 procentų, visi kiti - atvažiavę studentai. Austrai dabar patys erzinasi, kad reikėtų kažką keisti. Studijos Europos Sąjungos studentams yra nemokamos, bet ir tiems, kurie moka, jos kainuoja pigiau negu Lietuvoje.

- Dėl to, kad esate iš Lietuvos, turite įdėti gerokai daugiau pastangų?

- Viskas priklauso nuo to, kiek pats stengiesi išmokti bendrauti, priimti kitą kultūrą, nieko neteisti, nesmerkti. Ir Lietuvoje yra problemų, kodėl aš turiu aiškinti austrui: jūs ne taip darot! Aš galiu pakeisti! Ir naudojuosi ta proga.

Niekas neateis ir, padėjęs ant lėkštutės, nepasakys: pasiimk! Tau pačiam reikės ne vieną projektą padaryti, ne vieną kartą įrodyti savo vertę, kad kažkas pakviestų. Reikia begalinio įdirbio. Manau, kad ir Lietuvoje tas pats.

Aš visada sakiau, kad išvažiavau į Austriją ne dėl to, kad noriu pabėgti iš Lietuvos, aš noriu atvežti kažką naujo, kad muzikos švietimo situacija pagerėtų. Manau, ir chorinę muziką galima padaryti patrauklia.

- Kaip ją prisijaukinti?

- Man labai patinka, kad koncerte su „Polifonija“ yra lektorius - dr. Linas Balandis („Polifonijos“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas) kalba apie kūrinius.

Su lekciniais koncertais susidūriau gal prieš penkerius metus Veimare, kai buvau J.S.Bacho akademijoje. Mačiau, kad publika sėdi atmerktom akim, išplėstom ausim. Tai nėra tik muzikos atlikimas, sužinai, ką jautė kompozitorius, koks laikotarpis, sakralinė ar pasaulietinė muzika, ar joje yra povandeninių srovių, kurias klausydami galėtume atrasti. Man lekcijų idėja yra tobula. Tai - įžanga, kaip chorinę muziką padaryti patrauklią.

Vienoje koncertų salėje Vokietijoje buvo atlikta apklausa. Klausta, ar jūs esate baigęs muzikinį išsilavinimą - 40 ar 50 procentų atėjo į koncertą su muzikiniu išsilavinimu. O į klausimą, ar norėtumėte, kad prieš koncertą būtų paaiškinta, būtų įžanga, 80 procentų pasakė - taip.

Spalvotos partitūros
ir laisvė kalnuose

- Esate temperamentinga, ryški asmenybė. Kas jus įkvepia?

- Mano kūrybinis įkvėpimas yra skaitymas. Kai skaitau, aš jau girdžiu muziką. Jeigu tekstas stiprus man asmeniškai, aš per kelias valandas galiu parašyti kūrinį.

Visada remiuosi tekstu - nesvarbu, ar vokišką, ar itališką kūrinį diriguoju, aš turiu žinoti kiekvieną žodį, man tai suteikia žymiai daugiau prasmės ir harmonijai, ir ritmikai. Aš turiu visus muzikinius elementus ir juos galiu apjungti tekstu, galiu surasti sinonimų žodžiui ir spalvinti vieną akordą skirtingomis spalvomis.

- Vadinasi, jūsų partitūros yra spalvotos?

- Taip, spalvotos. Raudona spalva - visoms forte dinamikoms, mėlyna - piano arba diminuendo, žalia - emocijos, o geltona - tempai. Tai mano spalvų kalba.

- Anksčiau dirigentės moterys dažniausiai tik mokyklos chorui vadovaudavo, o dabar Lietuvą garsina viena už kitą ryškesnės dirigentės. Vyksta virsmas?

- Ar matėte nors vieną moterį, kuri stovėtų priešais valstybinį chorą ir vadovautų valstybiniam chorui? Iki šiol vadovauja tik vyrai.

Austrijoje aš visiškai nesijaučiu ignoruojama, ar diriguočiau simfoniniam orkestrui, ar chorui. Jeigu gerai dirbi savo darbą - dirbk, niekas netikrina, ar tu iš tiesų moteris. Absurdas!

Kartais jaučiama įtampa, bet kai pradėjau studijuoti orkestrinį dirigavimą, pasakiau sau: ne visi vyrai gali diriguoti taip, kaip aš diriguoju, tai kodėl turiu nervintis, kad esu moteris?

Kai išvažiavau mokytis į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, tiesą sakant, nežinojau, kur stoju. Buvau nusprendusi studijuoti chemiją. Bet įstojau į konservatoriją ir baigėsi mano chemija.

- Ir prasidėjo muzikos alchemija?

- Tikrai! Muzikoje reikalinga ir fizika, ir matematika, net biologija, nes reikia gerai žinoti žmogaus sandarą, anatomiją, kaip teisingai kvėpuoti. Yra visko sąryšis. Dirigavimas yra net ir astronomija! Turi gilintis, būti plataus akiračio, kad galėtum pasirinkti įdomų repertuarą.

- Jums tik 28-eri, bet jūsų kūrybinės veiklos sąrašas netelpa į kelis puslapius. Ar dar lieka laiko kam nors be muzikos?

- Austrijoje atradau kalnus. Kai lipi į kalnus, galvoji tik apie gamtą, nepajudinamą galybę ir apie laisvę viršuje. Vienintelis atsikvėpimas - viršūnėje, kai gali pasižiūrėti į viską iš viršaus, be streso, ramiai. Kiekvienoje stresinėje situacijoje mes iš karto einame į emociją, o budizmas sako: atsitrauk, pažiūrėk į save iš šono, pažiūrėk į situaciją iš visų kampų, ką gali pakeisti - keisk, ko negali - nekeisk. Būdama Austrijoje, aš keičiu ką galiu, kad pasiekčiau geriausią rezultatą.

- Ar sugrįšite į Lietuvą?

- Kai grįžtu čia, galvoju: būtų gerai, bet ar manęs reikia, ką aš veiksiu? Jeigu gaučiau pasiūlymą, kuriam sakyčiau „taip“ - grįžčiau, nes noras perduoti viską, ką gavau, yra didesnis už bet ką.

Savo meilę muzikai ir energiją duodu ir dovanoju neaprėpiamais kiekiais, man visiškai negaila, aš galiu savo širdį atiduoti, pasiaukoti, jeigu matau, kad yra svarbu. Nes muzika yra ne apie mane, o apie visus tuos, kurie sėdi už mano nugaros ir klausosi.

Parengta pagal „Šiaulių kraštą“