G.Klimtas neturėjo tiesioginių sekėjų, jo darbai yra labai asmeniški ir išskirtiniai. Didysis modernistas paliko puikų palikimą - 230 paveikslų, kurie ir dabar daro didelę įtaką jaunajai dailininkų kartai ir traukia ne tik meno žinovus... Neatsitiktinai G.Klimto kūrinys „Moters portretas" buvo tapęs vagių taikiniu ir vienu labiausiai ieškomų paveikslų. Jis rastas tik praėjus 23 metams po pagrobimo.

G.Klimto vėlyvojo kūrybos laikotarpio darbas paslaptingai dingo 1997 m. iš Šiaurės Italijos Pjačencos miesto meno galerijos. „Moters portretą" dailininkas sukūrė 1916-1917 m., jame vaizduojama jauna moteris tamsiais plaukais ir rausvais skruostais žaliame fone, nutapyta gyvu ekspresionistiniu stiliumi. Neįprastą stilių sąlygojo paties dailininko biografijos ypatumai. Jo gyvenimas buvo kupinas skaudžių pergyvenimų dėl sūnaus, mylimosios ir netikėtos tėvo ir brolio mirties. G.Klimto gyvenime nebuvo vietos ramybei, o tai išryškėjo ir jo kūryboje. G.Klimtas sukūrė daugybę moterų portretų: ir priklausančių visuomenės grietinėlei, ir jaunų merginų iš žemųjų visuomenės sluoksnių. Šis paveikslas buvo moterų portretų serijos, kurią G.Klimtas tapė paskutiniaisiais gyvenimo metais, dalis, kai kurie iš jų taip ir liko neužbaigti.

Portretas, kurį 1925 m. įsigijo Pjačensos miesto meno galerija „Galleria Ricci Oddi", be žinios dingo 1997 m. vasarį ruošiantis parodai, kurios „žvaigžde" ir turėjo tapti G.Klimto kūrinys. Jo rėmas buvo aptiktas išmestas ant stogo. Pastangos rasti drobę, vertinamą 66 mln. dolerių, buvo bevaisės. Šis G.Klimto paveikslas buvo pernelyg garsus, kad kas nors bandytų jį parduoti juodojoje rinkoje, tikriausiai jis buvo pavogtas „pagal užsakymą". Bet likimas nusišypsojo G.Klimto gerbėjams: 2019 m. gruodį paveikslą rado sodininkas, susiruošęs apkarpyti galerijos sieną apraizgiusią gebenę. Sienos įduboje jis pastebėjo maišą, kuriame ir buvo dingęs paveikslas.

Kuo ypatingas šis „Moters portretas"? Likus 10 mėnesių iki jo pagrobimo, meno fakulteto studentė Klaudija Maga (Claudia Maga) padarė stebėtiną atradimą: pasirodė, kad portretas buvo nutapytas ant kito G.Klimto paveikslo „Jaunos merginos portretas" (su skrybėle ir šaliku), kuris dingo 1917 m. Tada, 8-ame dešimtmetyje, K.Maga padidino atvaizdus ir uždėjo juos vieną ant kito: kūno padėtis ir bendri bruožai visiškai sutapo. Studentė pasidalijo savo atradimu su galerijos direktoriumi Fernandu Ariziu (Fernando Arisi), o šis pasitelkė ekspertus, kurie ištyrė paveikslą rentgenu. Studentės prielaida pasirodė esanti teisinga. Originalus paveikslas buvo skirtas jaunai merginai iš Vienos, kurią G.Klimtas buvo įsimylėjęs. Bet jai netikėtai mirus dailininkas nutarė portretą užtapyti, kad greičiau pamirštų savo skausmą.

Paveiksle vyrauja mėlyni ir žali atspalviai, moteris vaizduojama truputį palinkusi į priekį, taip pabrėžiant figūros grakštumą. G.Klimto „firminis" akcentas - rausvi herojų skruostai (ši detalė suteikia gyvumo ir ryškumo blankių tonų paveikslams). Gražiai išlinkę moters antakiai tarsi įrėmina akis, šiek tiek pravertos lūpos nudažytos ryškiai raudonai, pro jas spindi balti dantys. Koketiškumo herojei suteikia juodas apgamėlis po akimi. Moteris vilki margintą baltą suknelę su aukšta apykakle. Suknelės gėlės dera prie jos lūpdažių spalvos ir pabrėžia jos išraiškingų akių spalvą. Taip G.Klimtui pavyko sukurti neprilygstamą moters portretą, slepiantį kitą jo mylimosios atvaizdą.