Nepriklausomybės punktyras Felicijos Bortkevičienės biografijoje

Felicija Povickaitė gimė 1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje (dabar - Krekenavos seniūnija). Tėvai - Juozas ir Antanina Ona Povickai - buvo neturtingi bajorai.

Motinos giminė smarkiai nukentėjo carinei Rusijai numalšinus 1863 m. sukilimą: jos tėvas - daktaras Hilaras Feliksas Liudkevičius su dviem sūnumis buvo ištremti į Sibirą, dvaras konfiskuotas ir parduotas, o dėdė Eliziejus Liudkevičius - garsus sukilėlių būrio vadas - buvo nušautas kazokų. Sukilime taip pat dalyvavęs tėvo pusbrolis Siesickis buvo ištremtas į Sibirą.

Tėvai savęs nelaikė lenkais, o lenkiškai kalbančiais lietuviais bajorais. Ir dukras, ir sūnų Joną supažindino su romantine Teodoro Narbuto ir Juozapo Kraševskio Lietuvos istorijos versija. Skaitydama literatūrą apie 1863 metų sukilimą, Felicija domėjosi ne vien mūšių aprašymais, bet ir sukilimo organizavimo dalykais, finansiniais šaltiniais, jų ryšiais su užsieniu. Su tais veiklos aspektais bus glaudžiai susijęs visas tolesnis jos gyvenimas.

Neilgai trukus po Felicijos gimimo tėvai persikėlė į Ukmergės apskritį, ten nuomojosi grafui Kosakovskiui priklausiusį Antakalnio dvarą. Ekonomu dvare dirbo dar vienas 1863 m. sukilimo dalyvis, smulkus bajoras, vėliau valdžios įrašytas į valstiečius Bortkevičius, kurio sūnus Jonas, anksčiau Povickienės mokytas skaityti, iš Vilniaus realinės gimnazijos parvažiuodamas atostogų parveždavo draudžiamos literatūros ir dvaro paneles skatino lietuviškam susipratimui.

Pasirengusi namuose (beje, jos tėvas bendravo su slaptų lietuviškų mokyklų steigėju ir daraktorių rengėju kunigu Jonu Katele), Felicija išsyk įstojo į Kauno gimnazijos ketvirtąją klasę, tačiau už 1889 m. įvesto reikalavimo melstis cerkvėje nepaisymą buvo pašalinta ir vargais negalais, sutikusi su reikalavimu, kad neorganizuos jokių protestų bei nedalyvaus juose, įstojo į Vilniaus gimnaziją ir 1890 m. mokslus baigė. Vėliau Varšuvoje lankė nelegalius aukštuosius kursus, studijavo literatūrą, istoriją ir kalbas, tačiau po metų, policijai suėmus kursų vedėjus, turėjo grįžti namo ir pagelbėti tvarkytis ūkyje bei tarnyboje banke vis labiau sveikatos netenkančiam tėvui.

1898 m. Felicija prieš giminių valią ištekėjo už minėtojo vaikystės draugo, Peterburge inžinieriaus mokslus jau baigusio Jono Bortkevičiaus, ir persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo tada jų namai tapo viešojo Vilniaus lietuvių gyvenimo centru. Felicija buvo pirmoji moteris, lygiomis teisėmis įėjusi į „Dvylikos apaštalų“ lietuvių inteligentų būrelį, lankėsi teisininko Tado Vrublevskio organizuojamuose pobūviuose. Bortkevičių namuose buvo daug diskutuojama iš varpininkų išaugusios Lietuvos demokratų partijos (LDP) programos klausimais.

Tiek politinius, tiek kultūrinius procesus Lietuvoje smarkiai suaktyvino spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimas. Ji rūpinosi perkelti į Lietuvą iki tol Mažojoje Lietuvoje leidžiamą spaudą, 1905 m. tapo „Lietuvos ūkininko“ atsakingąja redaktore ir tikruoju savaitraščio leidimo centru. F.Bortkevičienė daug prisidėjo rengiant Didįjį Vilniaus seimą.

1909 m. sausį mirė jos vyras Jonas Bortkevičius.

F.Bortkevičienė tais metais pradėjo leisti „Lietuvos žinias“ ir, anot redakcijoje Bonifratrų gatvėje dažnai besilankiusio Zigmo Toliušio, „buvo visa atsidavusi tam vienam darbui, kuriam pašventė visą savo laiką, jėgas, sielą“. Reikia pridurti: ir asmeninius finansus - 5000 rublių, tais laikais didelius pinigus, beveik visą po vyro mirties likusį turtą.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė daugelio metų Bortkevičienės ir jos draugų darbą. Laikraščių leidyba buvo sustabdyta, daugeliui vilniečių teko trauktis Rusijon. F.Bortkevičienė Prūsų lietuvių belaisvių (rusų invazijos metu ištremtų iš Mažosios Lietuvos) globos komiteto pavedimu rūpinosi ištremtaisiais, pusę metų keliavo po Sibirą ir Rytų Rusiją, aplankė daug vietų, stengėsi padėti daugeliui žmonių.

Grįžusi į Lietuvą, F.Bortkevičienė vėl ėmėsi spaudos leidimo. Darbą Kaune teko pradėti iš naujo. Trūko pinigų, seni draugai, bendradarbiai buvo išblaškyti. Anot Z.Toliušio, „liko tik senos idėjos bei tradicijos, seni laikraščių vardai ir prieškariniais laikais įgytas žmonių pasitikėjimas“. Įkurta „Varpo“ bendrovė įsigijo nuosavą spaustuvę ir netrukus atnaujino „Lietuvos ūkininko“ leidimą.

1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą F.Bortkevičienė, atsakinga už partijos finansinę veiklą ir agitacinę medžiagą, balotiravosi tiek Valstiečių sąjungos, tiek Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ( LSLDP) sąrašuose. Pirmojoje Marijampolės apygardoje ji įrašyta antrąja po Kazio Griniaus. Šioje apygardoje ir buvo išrinkta, tačiau iš pradžių mandato atsisakė, siekdama tęsti spaudos organizavimo darbą. Į Steigiamąjį Seimą valstiečių liaudininkų bloko vadovų sprendimu ji atėjo 1921 m. pradžioje, po to, kai žuvos Juozas Lukoševičius.

Valstiečių liaudininkų bloko posėdžiuose ji dalyvavo beveik visada, tačiau kalbėdavo retokai, vien principiniais klausimais. Tarp tokių 1921 m. pabaigoje-1922 m. pradžioje iškilo dvi didžiausias Lietuvos politines jėgas labiausiai skiriantys pasaulėžiūros principais pagrįsti Žemės reformos ir Konstitucijos nuostatų aspektai. Tarsi pamiršusi, kaip kadaise Vilniuje atkakliai kovojo už lietuviškas pamaldas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, ji dabar aistringai reikalauja bažnyčioms ir vienuolynams negrąžinti caro valdžios konfiskuotų žemių, visai neatlyginti dvarininkams už reformos tikslams paimamus dvarus.

Ir būdama Steigiamojo Seimo nare F.Bortkevičienė daugiausia laiko skyrė partinei veiklai, „Lietuvos žinioms“, kurių leidyba atnaujinta nuo 1922 m., ir „Lietuvos ūkininkui“, pasirašydavo atsakingąja redaktore, teisėsi dėl šiems leidiniams nuolat skiriamų baudų, keliamų bylų. F.Bortkevičienė buvo aktyvi rinkimų į kitus tris Seimus dalyvė, spaudoje skelbė Rinkimų įstatymo pažeidimų faktus, protestavo prieš piliečių laisvių suvaržymus.

III Seime renkant prezidentą, F.Bortkevičienė ir G.Petkevičaitė-Bitė buvo pasiūlytos kandidatėmis į šį postą. Tai pirmas atvejis Europos moterų judėjimo istorijoje. Tiesa, jos gavo tik po vieną balsą, o prezidentu buvo išrinktas liaudininkas Kazys Grinius.

1922 m. nebalsavę už Konstituciją, dabar liaudininkai tapo smarkiais jos šalininkais. Deja, skubotomis, nepakankamai į partijų santykį ir visuomenės nuotaikas atsižvelgiančiomis reformomis koalicija išbalansavo trapią politinių jėgų pusiausvyrą. Todėl 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, atvedęs į valdžią tautininkus, o į prezidento postą - Antaną Smetoną, daugumai liaudininkų, tarp jų ir F.Bortkevičienei, nebuvo netikėtas. Liaudininkai perversmui nesipriešino, jausdami Lenkijos pavojų ir laikydami valstybės likimą svarbesniu, nei tam tikrų politinių jėgų buvimas valdžioje.

F.Bortkevičienė ne tik gelbėjo nuo mirties buvusių koalicijos partnerių organizuoto kontrperversmo vadą Juozą Pajaujį, kitus politikus, patekusius į autoritarinio režimo nemalonę, bet netrukus atstatė ir voldemarininkų 1927 m. kovo 11 d. susprogdintą „Varpo“ spaustuvę. Spaustuvės kieme esančiame mažame namelyje įsikūrusi F.Bortkevičienė išgyveno iki pat savo mirties. Jos svečiai prisimindavo didelį Jono Bortkevičiaus portretą, kabėjusį kukliame jos salonėlyje.

Autoritarizmo metais laikraščių leidimas keliskart buvo sustabdytas, cenzūra negailestingai braukė net švelniai valdžią kritikuojančius tekstus. Kita vertus, 4-ojo dešimtmečio viduryje patirtis ir realybės jausmas pačiai F.Bortkevičienei neleido būti apžavėtai tarp kairiųjų paplitusių kultūrbolševizmo idėjų. „Lietuvos žiniose“ straipsnius ir apybraižas kartkartėmis spausdinantis Justas Paleckis šiame leidinyje jautėsi nesavas. Pirmosios sovietų bei nacių okupacijos metais F.Bortkevičienė ir vėl tapo nuolatine žmonių gelbėtoja.

Ji daugeliui padėjo išvengti arešto ir net ištrūkti iš gestapo gniaužtų, išgelbėjo keletą žydų tautybės vaikų.

Po reokupacijos sovietų valdžia nacionalizavo „Varpo“ spaustuvę, uždarė laikraščius. Bortkevičienė liko be darbo, o svarbiausia, kad netekusi veiklos spaudoje, organizacijose, neteko ir gyvenimo prasmės. Neturėjo pragyvenimo lėšų, nes pensija buvo paskirta, kai jos jau nebebuvo tarp gyvųjų. NKVD ją sekė, ne kartą tardė, stengėsi sudaryti bylą. Valdžia bijojo net mirusios - saugojo salę, neleido rinktis žmonėms, įsakė palaidoti be jokių iškilmių ir palydų. Vienos žymiausių Lietuvos moterų palaikai paprastu sunkvežimiu buvo išvežti į Troškūnus ir palaidoti šalia sesers.

Parengta pagal „Nepriklausomybės sąsiuvinius“