Nepriklausomybės kovų užgrūdintas Tautos sūnus

Jis pasižymėjo mūšiuose su raudonarmiečiais, bermontininkais, baltalenkiais. Apdovanotas Vyčio kryžiumi. Aktyviai dalyvavo valstybiniame perversme 1926 metų gruodį. 1930 metais baigė Čekoslovakijos karo akademiją. 1937 metais tapo generalinio štabo pulkininku. Gerai valdė plunksną: rašė straipsnius į žurnalus ir laikraščius karinėmis temomis.

A.Šova gimė 1902 m. sausio 25 d. Taujėnų valsčiaus Laviškių kaime, Ukmergės apskrityje, smulkių žemdirbių šeimoje (turėjusių 12 ha žemės). Antaniukas, 1914 metais baigęs Taujėnų pradžios mokyklą, toliau mokėsi Kauno „Saulės" gimnazijoje ir iš penktos klasės 1919 metų sausį stojo savanoriu į antrajį pėstininkų pulką. Tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje dalyvavo paskutinėje operacijoje prieš raudonąją armiją ir kiek vėliau - prieš Bermonto Avalovo baltagvardiečius kaip kulkosvaidžių kuopos vadas. 1920 metais kovojo su baltalenkiais. Kautynėse buvo sužeistas.

Nuo 1923 m. spalio 19 d. jis - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio penktojo pėstininkų pulko aštuntosios kuopos vado pavaduotojas. A.Šovai 1924 m. sausio 15 d. suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Antrajame ir penktajame pėstininkų pulkuose ėjo poskyrio vado, vyresniojo vado, kulkosvaidžių ir šaulių kuopos vado pareigas.

Savo gyvenimą susiejęs su karine tarnyba, A.Šova nesibodėjo ir politikos. 1926 metų gruodžio pabaigoje, tarnaudamas antrajame pėstininkų pulke Šančiuose, Kaune, dalyvavo valstybės perversme. Buvo vienas iš pulko karininkų, išvedusių karius iš kareivinių į miestą. Jis buvo tvirtai įsitikinęs perversmo reikalingumu. Po sukilimo priklausė karinei tarybai, buvo sekretorius teismo posėdyje, kuriame nuteisti sušaudyti keturi komunistai: K.Požėla, J.Greifenbergeris, H.Giedrys ir R.Čarnas, apkaltinti komunistinio perversmo organizavimu. 1928 metais išlaikęs konkurso egzaminus į Prahos generalinio štabo akademiją, buvo pasiųstas ten mokytis. 1930 metais ją baigė ir stažavosi penktojoje Čekoslovakijos divizijoje.

Po akademijos Aukštojoje karo mokykloje jis skaitė paskaitas apie generalinio štabo taktiką ir tarnybą. Kartu dirbo žurnalistu, rašė straipsnius karinėmis, politikos temomis „Kardui", „Mūsų žinynui", „Kariui", „Trimitui", „Vairui", „Lietuvos aidui", „Židiniui". Politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms nepriklausė.

1936 metais paskirtas kariuomenės štabo 3-iojo skyriaus viršininku, 1937-aisiais A.Šova bene pirmasis iš savo bendraamžių tapo generalinio štabo pulkininku.

1940-aisiais SSRS okupavus Lietuvą, jis buvo paskirtas SSRS kariuomenės 29-ojo teritorinio šaulių korpuso štabo rikiuotės skyriaus viršininku, tačiau tai truko neilgai. 1941-aisiais NKVD jį suėmė ir įkalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Lietuvos centriniame valstybiniame archyve apie A.Šovą rašoma: „A.Šova - geras lietuvis, patriotas, kaip ir daugumas mylėjo Lietuvą. Tikėjo laisva Lietuvos valstybe ir sąžiningai dirbo jos labui. Jaudinosi dėl nesėkmių... Savanoris visam gyvenimui: 1936 m. atestacijoje jis apibūdinamas kaip drausmingas, sumanus, gerai orientuojasi situacijose, logiškai mąstąs, taktiškas, mandagus, tvarkingas. Doras, sąžiningas, teisingas, griežtas, energingas, karštas (kai kada neišlaiko takto), atviras, linksmas. Sveikata vidutinė, bet darbui nekliudė. Valstybiškai ir tautiškai nusiteikęs. Išsilavinęs, daug skaito, seka spaudą, užsienio literatūrą ir mokslo pažangą. Įgytas žinias pritaiko tarnybai. Tarnybos pareigų supratimas: drausmingas, turi autoritetą, savarankiškas, iniciatyvus, turi savo nuomonę, drąsiai reiškia mintis ir nebijo atsakomybės, visada punktualus, darbštus. Sugeba vadovauti daliniui bei auklėti ir skatinti savo pavaldinius".

Kariškio sūnaus Algirdo Šovos parengtoje knygoje „Savanoris visam gyvenimui" surinkti generalinio štabo pulkininko A.Šovos atsiminimai ir pamąstymai. Knygoje vaizdingai ir detaliai aprašyti mūšiai su lenkais ir bermontininkais, paminėti dėdės kunigo Klemenso Šovos nuveikti darbai, 1926 metų valstybės perversmo aplinkybės ir priežastys.

Dokumentiškai aprašyta, kaip pulk. A.Šova pateko į Baltarusiją kilus Antrajam pasauliniam karui. Kartu su grupe aukštų karininkų jis buvo išvežtas iš Kauno į Červenės kalėjimą. A.Šova knygoje rašo: „Červenėje, kalėjimo kieme, mus visus vėl išrikiavo ir dalį mūsiškių nuvedė prie tvarto sienos. Grandinė enkavėdistų mus apsupo. Pirmutinė mintis buvo ta, kad čia ir būsime sušaudyti. Tuo pat metu buvo didelė suirutė tarp pačių enkavėdistų. Jie bėgiojo viens prie kito nusilpę ir visai be jėgų. Galvojome, kad tuoj pradės šaudyti. Po kelių minučių atėjo karininkas ir liepė greitai žygiuoti. Nežinau, kaip tai atsitiko, kad aš pasilikau voros gale, buvo naktis ir buvome apsupti NKVD. Maždaug už kokių 2 km, miške, išgirdau šūvius. Šaudė dešinėje ir kairėje. Šūviai vis tankėjo ir buvo vis arčiau ir arčiau. Netrukus pasipylė ištisinis šaudymas, ant kelio gulėjo dejuodami žmonės, o NKVD skaldė jiems galvas. Likusiems gyviems liepė sustoti po du. Kai kas iš mūsiškių tamsoje apsimetė mirę ir iškentė daužymą. NKVD pradėjo šaudyti į stovinčius. Aš buvau gerokai nusilpęs ir mane bėgdami nustūmė į griovį. Ant manęs užgriuvo nušautieji, kurie nedejavo, kai daužė ir spardė. Taip buvo tikrinama, ar tikrai jie negyvi. Visa laimė, kad tuo metu ant manęs gulėjo negyvi žmonės. Apsimečiau ir aš negyvu. Labai bijojau tik vieno dalyko, jeigu nuaus mano gerus aulinius batus, vis tiek išsiduosiu, kad esu gyvas. Priėjęs enkavėdistas dar paspyrė mane sakydamas: „Tas svolačius jau nustipęs". Aš nekrustelėjau - gulėjau kaip negyvas. Kiek vėliau atsikvošėjus buvo tik viena mintis, tik vienas noras - dar nors vieną kartą išvysti tekančią saulę ir aš to maldavau Viešpaties.

Tuo metu kaliniai dviem bangom dar bando kilti, bet NKVD automatai padaro savo darbą. Šaudymas aptyla, po kiek laiko ir visai tylu, tik sunkiai sužeisti kriokia, dejuoja, vaitoja. Po kelių minučių girdžiu gražia lietuvių kalba žodžius: „Lietuva, tu brangi, graži ir didinga mano tėvyne". Kalba nutyla ir daugiau nebegirdėti nei žodžių, nei judesių. Tai buvo vienas iš mūsiškių - mjr. Daudžvardas. Noriu pasakyti, kad iš 2-ojo pulko trys pulkininkai Červenėje buvo pasmerkti sušaudyti, bet likimas lėmė išsigelbėti plk. J.Petruičiui, plk. J.Tumui ir man, plk. Antanui Šovai. Visi trys sugrįžome į Lietuvą gyvi".

A.Šova buvo vienas iš generolo Povilo Plechavičiaus organizuotos 1944 m. vasario 16 d. Vietinės rinktinės vadų. Kai rinktinės vadus vokiečiai suėmė, tarp jų ir plk. A.Šovą, jis ir vėl sugebėjo pabėgti, pakeitė savo pavardę - tapo Antanu Laukaičiu. Artėjant frontui, prie Klaipėdos, perėjo į Prūsiją, atsidūrė karo pabėgėlių stovykloje. Vėliau išvyko į JAV. Visur reiškėsi kaip gabus, mąstantis, valstybinio lygio strategas. A.Šova mirė Jungtinėse Valstijose 1994 m. sausio 24 d. Palaidotas Švč.Marijos „Crown Point" kapinėse, Indianoje, JAV.

Jis buvo apdovanotas trečiojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu, Lietuvos kūrėjo savanorio, Latvijos Nepriklausomybės 10 metų ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais, Vytauto Didžiojo ketvirtojo laipsnio ordinu.