Nemirtinga Barboros Radvilaitės istorija

Lietuviški Romeo ir Džuljeta

Balerina Beata Molytė (33 m.), šokanti Anželikos Cholinos spektaklyje „Barbora Radvilaitė“, randa nemažai sąsajų tarp savęs ir įkūnijamos herojės Barboros: „Žinojau, kad yra tokia asmenybė, nes mano kaimas irgi yra Dubingiuose prie piliakalnio, kur aš labai dažnai lankausi. Kadaise sužinojau iš mamos, kad mane netgi norėjo pavadinti Barbora, bet pavadino Beata. Tokių sutapimų yra ir daugiau: rodos, Barbora kaip ir aš yra Šaulys. Bet tokių sąsajų smarkiai nesureikšminu. Tiesa, visą laiką buvo tokia tradicija prieš pradedant spektaklį paprašyti Barboros, kad ji man leistų papasakoti žmonėms jųdviejų su Žygimantu istoriją. Pieš kurdamos vaidmenį su choreografe lankėmės ir Katedros požemiuose - ten buvo skaitomi Žygimanto Augusto laiškai Barborai - jie yra neįtikėtinai gražūs. Tai neįtikėtina, ypač šiais laikais - iš jų dvelkia toks jausmingas, toks ypatingas santykis ir subtilumas. Tie laiškai mane labai suintrigavo. Taip pat žiūrėjome lenkų filmą apie Barborą Radvilaitę - tai iš tokių detalių ir bandai sulipdyti viziją. Šį spektaklį daug kas tapatina su Romeo ir Džuljetos istorija. Tai vėlgi yra labai smagu: pagalvokime, kiek lietuvių istorijoje yra tokių meilės išgyvenimų. Jeigu žmonės labai nori tapatinti su Romeo ir Džuljeta - tegul taip ir būna“.

Su Martynu Rimeikiu šiame spektaklyje sukūrusi gražų duetą B.Molytė neabejoja įkūnijamų herojų meilės tikrumu, nes vien Žygimanto Augusto sugebėjimas pasipriešinti valdingai motinai Bonai labai daug ką sako apie jo jausmus Barborai: „Šios istorijos dramatizmas ir yra tai, kad susitiko dvi artimos sielos, dvi širdys, kurios labai viena kitą pamilo. Sugebėjimas pasipriešinti įtakingai Bonos asmenybei, manau, iš pagrindų sukrėtęs abi tautas, rodo, kad tai buvo nuoširdi meilė...“ B.Molytė prisiminė po spektaklio ištartus savo pusbrolio kunigo žodžius. „Finale, kai tu bėgai ratu, maniau, numirsi... Ten juk ta scena ir eina į tai. Ar tau tikrai taip buvo blogai? Ar tu tik vaidinai?“ - paklausė jis. Vadinasi, sugebi įtikinti, nors kalbėti negali, šaukti, rėkti negali - tai perteikti šokiu iš tikrųjų yra labai sunku. Barboros personažas man yra vienas iš sudėtingesnių“, - prisipažįsta baleto solistė.

Tautos dvasinių jėgų simbolis

Aktorė Regina Arbačiauskaitė (61 m.) Barboros Radvilaitės vaidmenį filme atliko prieš trisdešimt metų - praėjus dešimtmečiui po Jono Jurašo spektaklio „Barbora Radvilaitė“ (pagal Juozo Grušo to paties pavadinimo dramą) pastatymo Kauno dramos teatre. Tuomet kaip Barbora ryškiai sužibėjo jau anapus iškeliavusi aktorė Rūta Staliliūnaitė.

Tuomet pasiūlymą vaidinti Barborą R.Arbačiauskaitė sutiko kaip nepaprastą likimo dovaną. „J.Grušas yra rašęs, kad „įgimtas talentas, paprastai ankstyvoje jaunystėje pajunta norą pagyventi nepaprastų žmonių gyvenimą savojo sąskaita...“ Nenoriu savęs priskirti prie šių išrinktųjų, tik noriu pasakyti, kad jeigu per aktoriaus karjerą pasitaiko nors vienas nepaprastos asmenybės, ir dar istorinės, vaidmuo - tai labai nemažai. Laikotarpis, kai man buvo pasiūlytas Barboros Radvilaitės vaidmuo, buvo išskirtinis mano gyvenime. Man buvo trisdešimt. Kartu su tuometiniu akademiniu (dabar nacionalinis) teatru gyvenau naujomis viltimis, repetavome su jaunu režisieriumi Rimu Tuminu, neseniai grįžusiu į Lietuvą po studijų Maskvoje. Lietuvos televizija statė nemažai spektaklių, videofilmų...

Žinią apie Barboros Radvilaitės vaidmenį priėmiau kaip didžiausią likimo dovaną. Nors jau buvo prabėgę beveik 10 metų po garsiojo Jono Jurašo spektaklio Kauno dramos teatre, bet jis vis dar buvo gyvas visų atmintyje. Atrodė, šventvagystė liestis prie šios medžiagos... Tačiau tai, kad Lietuvos televizija ruošiasi tai daryti, kažkiek ramino, leido tikėtis ko nors naujo. Iš esmės kitko. Todėl visi drauge ieškojome būtent televizinio varianto. Susiurbiau, kiek radau tada, istorinę medžiagą, ieškojau savo Barboros. J.Grušas yra išsireiškęs, kad Barbora buvo verta aukščiausios garbės ir didžiausio įžeidimo. Rodos, visu kūnu jutau, ką ji turėjo išgyventi, kiek jai reikėjo stiprybės atlaikyti priešišką dvaro opiniją ir kartu išsikovoti teisę į meilę, išsaugoti orumą. Ne karūna buvo jos siekiamybė. Tai buvo jos erškėčių vainikas“. Sutrikau... Tik pasakiau: gyvenkite! Laimingi būkite!“ - prisimenu Barboros teksto žodžius po karūnavimo. Arba: „Dainuokit, žmonės! Šokit ir dainuokit! Malšinkit troškulį! Prarykit džiaugsmo nors trupinį! Mes su jumis! Mes - tik du. Tačiau tos pačios širdys... Ai, kokia... Nemoku karaliene būti“. J.Grušui kuriant personažus svarbiau buvo ne jų visuomeninis statusas, o siela, moralė, mąstymo būdas, santykis su teisybe... Ir man tai buvo artima. Štai „Barboros Radvilaitės“ teksto paraštėse randu ir režisieriaus Vidmanto Bačiulio įsirašytus priesakus: „Barbora Radvilaitė - tautos dvasinių jėgų, ištvermės simbolis“, - neišdildomus prisiminimus paberia R.Arbačiauskaitė.

Žemiška karaliaus mylimoji

Kaip jautėsi šiuo metu Rusijoje besifilmuojanti aktorė Severija Janušauskaitė (31 m.) žinodama, kad vos trumpam grįžusi į Lietuvą paskutinį kartą lips į sceną kaip Barbora Radvilaitė? Šį vaidmenį kažkur prieš porą metų ji sukūrė režisieriaus Jono Vaitkaus poetinėje improvizacijoje „Barbora ir Žygimantas“ pagal Jono Griniaus pjesę „Gulbės giesmė“. „Gal aš išmokau paleisti vaidmenį - 

tai ne pirmas spektaklis, kuris nustoja egzistuoji. Vienaip ar kitaip, tai buvo eskizas - toks lengvas prisilietimas prie šios istorijos“, - sako su Barbora atsisveikinusi aktorė.

Labiau prie maištingų personažų linkusiai S.Janušauskaitei buvo netikėtumas, kai sulaukė režisieriaus skambučio dėl Barboros vaidmens. „Juolab kad Barbora žinoma kaip graži moteris, o aš į save visada žiūrėdavau priekaištingai. Man atrodė, kad esminis dalykas yra tos moters tragedija. Man rūpėjo joje atrasti paprastos moters bruožų - ne simbolio, ne portreto, kurį mes matome. Man norėjosi buitiško prisilietimo prie šios gyvenimiškos moters. Tikrai nesvajojau apie šį vaidmenį, nes man visada labiau patikdavo vaidinti blogiukes. Dėl to Barborą man buvo sunku įveikti. Aš turėjau atsiverti, joje yra labai daug gėrio, šilumos, jautrumo, - teigia S.Janušauskaitė, šiais laikais dar sutinkanti į Barborą panašių moterų.

Žygimanto Augusto vaidmenį spektaklyje sukūrė aktorius ir režisierius, Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas. „Repetuodama bandžiau įsijausti į tai, jog esu įsprausta į korsetą ir pasodinta dvare ar pilyje. Tai ne šiuolaikinė moteris, kuri yra savarankiška. Ten esi priklausomas nuo daugybės istorinių, politinių dalykų. Bet Barborą aš vis tiek jaučiu kaip natūralią, pažeidžiamą moterį, kuri sudegė be išlygų atsiduodama meilės jausmui, - 

atkreipia dėmesį. - Atsimenu vietą, kur Barbora kalba, kaip ją kankindavo mergautinės svajonės. Jeigu kalbama apie meilę, vadinasi, esi naivi kaip mergaitė. Apie meilę negali kalbėti tiesiai, drąsiai, reikia labai atsargiai prie to prieiti, išlaikyti atstumą, nes paliesti pirštu yra labai daug, o paliesti ranka yra dar daugiau. Tai labai gražu... (Šypsosi.) Visai kitas pasaulis, kitos vertybės. Norėčiau, kad ir šiandien taip būtų...“

Keli biografijos faktai

Barbora Radvilaitė

1520 m. gruodžio 6 d. - 1551 m. gegužės 8 d.

LDK didikė, antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona, Lenkijos karalienė (nuo 1550 m.)

Gimė ir užaugo Vilniuje ant Neries kranto stovėjusiame dvare.

Prieš susipažįstant su Žygimantu Augustu buvo ištekėjusi už Stanislovo Goštauto, kuris po trumpos ligos netikėtai mirė.

1550 m gruodžio 7 d. buvo karūnuota. Po karūnacijos sunkiai susirgo ir numirė. Palaidota Vilniaus arkikatedroje. 

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"