respublika.lt

Neįkainojamas muziejininko Vinco Ruzgo palikimas

(0)
Publikuota: 2020 kovo 02 07:00:44, Jūratė Tamulytė-Jagminienė, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
×
nuotr. 2 nuotr.
Vincas Ruzgas. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų

Šiais metais minime pedagogo, muziejininko, bibliotekininko, gamtininko, visuomenės veikėjo, vadovėlių autoriaus Vinco Ruzgo (1890-1972) 130-ąsias gimimo metines. Šio žymaus visuomenės veikėjo indėlis į tarpukario Lietuvos švietimą yra didžiulis: Pedagoginio muziejaus įkūrėjas ir ilgametis jo direktorius, Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos įkūrėjas ir pirmasis direktorius, pirmųjų lietuviškų gamtos pažinimo vadovėlių autorius ir populiarintojas.

 

V. Ruzgas buvo V. Kudirkos bibliotekininkų, kraštotyrininkų, Lietuvos vaiko, Lietuvos kultūros, Lietuvos mokytojų profsąjungos, Pabaltijo mokytojų profesinės sąjungos ir kitų organizacijų narys, neretai steigėjas ar vadovas (profsąjungų), mokytojų pedagoginių kursų organizatorius, straipsnių spaudoje autorius.

Pradžia


1921 m. rudenį V. Ruzgas, baigęs tris Peterburgo A.Gerceno pedagoginio instituto kursus, grįžo į tėvynę - taip traukė jau nepriklausoma Lietuva. Ilgai nedvejodamas, jis aktyviai įsijungė į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, įstojo į Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą. Tais pačiais metais V. Ruzgas buvo pakviestas dirbti į privačią Šaulių sąjungos pradžios mokyklą. Tuo metu mokyklų materialinė bazė buvo menka. Bendraudamas su Kauno mokytojais, V.Ruzgas greitai suprato, kad mokyklos, ypač pradinės, vaizdinių mokymo priemonių turi labai mažai arba iš viso neturi. Kai kurie kūrybingi mokytojai jas pasidarydavo patys, todėl natūralu, kad kilo idėja rengti jų parodas. Kadangi studijuodamas A.Gerceno pedagoginiame institute V. Ruzgas lankė mokymo priemonių gamybos kursus, jis ir tapo tos idėjos propaguotoju, organizatoriumi ir vykdytoju. Buvo nutarta 1922 m. žiemos atostogų metu organizuoti mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių darbų parodą. Ji buvo atidaryta pradinės mokyklos patalpose Prezidento gatvėje. Parodoje, kuri veikė 1922 m. sausio 5-15 d., dalyvavo ne tik Kauno, bet ir Kupiškio, Šiaulių, Panevėžio bei kitų respublikos miestų mokytojai. Paroda turėjo didžiulį pasisekimą, todėl buvo nutarta jos pagrindu organizuoti nuolatinę mokytojų vaizdinių mokymo priemonių ekspoziciją. Parodos atidaryme dalyvavęs miesto burmistras Jonas Vileišis tuoj pat pasirašė įsakymą dėl V. Ruzgo paskyrimo būsimo muziejaus direktoriumi ir jo žiniai paskyrė kuklius 3 kambarius Laisvės al. 12.

Į muziejaus atidarymo darbą aktyviai įsijungė artimiausi V. Ruzgo bendraminčiai: Antanas ir Juozas Vokietaičiai, Juozas Damijonaitis, Antanas Busilas, prof. Jonas Vabalas-Gudaitis, prof. Antanas Purėnas ir kiti. Ši iniciatyvinė grupė pasiskirstė į 2 dalis: vieni rūpinosi ūkiniais būsimo muziejaus reikalais, kiti kūrė ekspozicijos planą ir rinko eksponatus. Berengiant ekspoziciją, kilo ir buvo įgyvendinta dar viena idėja - mokytojų biblioteka.

Daugialypė muziejaus veikla

Oficialus muziejaus atidarymas įvyko 1922 m. lapkričio 18 d. Iškilmėse dalyvavo daug garsių to meto Kauno inteligentų. Visi kalbėjusieji džiaugėsi įkurtu Pedagoginiu muziejumi ir skaitykla.

Jau 1923 m. muziejus buvo perkeltas į erdvesnes, uždaryto restorano, patalpas Prezidento g. 2. Tačiau ir šios patalpos muziejaus netenkino. 1925 m. pradžioje miesto valdžia išnuomojo Pedagoginiam muziejui ir centrinės bibliotekos skaityklai jau tinkamesnes, erdvesnes, labiau muziejaus reikmėms pritaikytas, patalpas Laisvės al. 24.

Praėjus vos metams nuo muziejaus įkūrimo, V.Ruzgo pastangomis muziejus jau turėjo šešis skyrius: Pedagogikos, Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos ir fiziologijos, Kraštotyros, geografijos, istorijos, Matematikos, Darbinio mokymo ir grafikos, Rankdarbių. Jau vien muziejaus skyrių pavadinimai rodo gamtamokslinę kraštotyrinę linkmę.

Vartydami V.Ruzgo atsiminimų rankraščius, randame, kad 1937-1940 m. veikė dar ir Egiptologijos skyrius, kuriame buvo eksponuojami doc. Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės deponuota Amono Ra šokėjos, gimusios 945 m. pr. Kr., mumija, kaukės ir kiti eksponatai. 1940 m. šie eksponatai perduoti saugoti M.K. Čiurlionio dailės muziejui.

Taip pat muziejuje buvo ir gyvosios gamtos kampelis, kuriame buvo auginamos retos kambarinės gėlės, šilkaverpiai, terariumuose - voveraitės, vėžiai, ropliai, akvariumuose - kelių rūšių žuvys ir kiti gyvūnai.

Pažymėtina, kad muziejus veikė kaip lektoriumas, kuriame paskaitas skaitė to meto žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, pedagogai: Kazys Grinius, J.Vileišis, Kazys Sleževičius J.Vabalas-Gudaitis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas A.Purėnas, Vladas Lašas, Vincas Čepinskis, A.Busilas, A.Vokietaitis, pats V.Ruzgas ir dar daug tuometinio Kauno inteligentijos elito atstovų.

Dar viena muziejaus veiklos darbo forma - parodų rengimas. V.Ruzgo iniciatyva Ugniagesių rūmuose (1930 m. muziejus ir skaitykla buvo perkelti vėl į kitas patalpas - Ugniagesių rūmus) buvo surengtos 3 užsienio šalių vaikų literatūros parodos: čekų, latvių, rusų. V. Ruzgui itin rūpėjo lietuvių vaikų literatūra. Jis skatino atsigręžti į mūsų tautos istorinę senovę, o Vinco Krėvės asmeniškai prašė rašyti vaikų vaizduotę lavinančias ir patriotinius jausmus ugdančias knygeles.

V.Ruzgo muziejus kas antri metai organizuodavo mokytojų ir mokinių darbų parodas, kurių tikslas - pasidalinti patirtimi. 1934 m. lapkričio mėn. surengta Raudonojo Kryžiaus organizacijos mokytojų ir mokinių darbų paroda. Pedagoginis muziejus ketvirtąjį dešimtmetį tapo Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo centru, sukaupęs apie 100 šią veiklą atspindinčių albumų iš viso pasaulio ir Lietuvos.

Pedagoginiame muziejuje (tiesa, su pertraukomis) veikė vaizdinių mokymo priemonių gamybos dirbtuvės. Vykdavo pratybos, per kurias buvo gaminami herbariumai bei kitos vaizdinės mokymo priemonės gamtos mokslo pamokoms. Visų šių darbų mokytojus ir mokinius dažniausiai mokydavo pats V.Ruzgas.

Nenuilstančio muziejininko V.Ruzgo pastangomis muziejuje susiformavo nauja darbo kryptis - mokomosios ekskursijos. Pats V.Ruzgas su vaikais keliaudavo gamtininko keliais, paskui viską apibendrindavo, aprašydavo ir išleisdavo ta tema mokomąją medžiagą, kuri taip ir vadindavosi „Mokomosios ekskursijos“. Vėliau tos dalykinės gamtinės mokomosios ekskursijos išaugo į mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie vykdavo visoje Lietuvoje.

Dar vienas didelis V.Ruzgo nuopelnas kultūriniam Lietuvos gyvenimui - jo iniciatyva įvykęs pirmasis Lietuvos muziejininkų suvažiavimas. Jame buvo priimtas memorandumas, kurio vienas iš svarbiausių punktų buvo reikalavimas atgaivinti Valstybės archeologijos komisijos veiklą, išleisti paminklų apsaugos įstatymą.

Negalima neprisiminti, kad vadovaudamas muziejui ir bibliotekai V.Ruzgas patyrė ir didelių išgyvenimų. „Kai burmistro pareigas ėjo Merkys, tai jo pavaduotojas pulk. Rusteika 1936 m. pareikalavo vieną pagrindinę salę ištuštinti ir perduoti miesto lombardui. Duodamas tokį parėdimą, Rusteika motyvavo tuo, kad lombardas duoda savivaldybei pelną, o muziejus tik nuostolį“, - atsiminimuose rašė V. Ruzgas. Miesto savivaldybei atsisakius remti Pedagoginį muziejų ir mokytojų biblioteką, direktorius dirbo be atlyginimo. Vėliau LR Švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamento direktoriui ir bičiuliui J.Vokietaičiui išrūpinus menką atlyginimą, V.Ruzgas tęsė darbą.

Mokytojams ir moksleiviams

Savo gyvenimą paaukojęs mokytojų ir mokinių reikalams, iškilusis pedagogas parašė daug vadovėlių, įvairių straipsnių, recenzijų gamtos mokslo, pedagogikos klausimais. Minėtinos šios knygos: „Bibliotekoms vadovėlis“ (1937), „Gamtos metodikos pagrindai“ (1930), „Gamtos vadovėlis“ (1938), „Kartono ir knygrišyklos darbų vadovėlis“ (1926), „Kraštotyra ir mokykla“ (1934), „Medžio ir metalo darbai“ (1930), „Mokomosios ekskursijos“ (1927), „Švietimo darbas ir mokytojai Lietuvoje 1918-1928 m.“ (1928), „Tėvynės pažinimo vadovėlis“ (1939), „Vaikų auklėjimas“ (1935), „Mokytojų kalendorius“ (1928/1929, 1931/1932), „Kaip augalai rinkti, gerbarai ir kolekcijas daryti“ (1925) ir dar daug kitų. Kai kuriuos vadovėlius ir straipsnius V.Ruzgas pasirašinėdavo Alaušo (tėviškės ežero) slapyvardžiu.

Vokiečių okupacijos metais muziejus buvo uždarytas, o jo eksponatai išslapstyti. Dalis eksponatų ir visas archyvas žuvo. Po karo muziejus ilgą laiką veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto liaudies švietimo skyriaus. 1958 m. Pedagoginis muziejus reorganizuotas į Respublikinį pedagoginį muziejų (dirbo 6 žmonės). Jam grąžintos dar prieš karą buvusios patalpos (Laisvės al. 24), įrengiama pirmoji stacionari ekspozicija. Direktoriumi ir toliau dirbo V. Ruzgas.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar laikotės advento tradicijų?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurioje Baltijos valstybėje gyventi geriausia?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

0 +3 C

-2 +2 C

-5 0 C

-1 +3 C

-3 0 C

+1 +2 C

0-5 m/s

0-6 m/s

0-6 m/s