respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Neblėstančios asmenybės spalvosnuotraukos

2019 rugpjūčio mėn. 26 d. 08:52:23
Danutė AUGUTIENĖ, parengta pagal „Šiaulių kraštą“

Romualdą Rutkauską - inžinierių, literatą, kraštotyrininką, esperantininką - galime vadinti šiauliečiu. Nors gimė Rytų Aukštaitijoje, Gelvonuose, bet mūsų mieste jis praleido žymiai daugiau metų nei gimtinėje. Į Šiaulius jis atvyko baigęs Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultetą, įsidarbino Zoninėje mechanikos valdyboje ir liko tarp šiauliškių iki šių dienų. Esame įsitikinę, kad Romualdą galima vadinti ne eiliniu gyventoju, o asmenybe.

×
nuotr. 2 nuotr.
Giedriaus Baranausko nuotr.

 

Beje, kartu pasvarstykime - o kas yra asmenybė? Mums padėti gali ir žodynas: tai ,,žmogus su ryškiais (papr. teigiamais) vidiniais bruožais“. Visi, kuriems teko su Romu bendrauti (kraštotyrininkai, literatai, esperantininkai), pripažins, kad teigiamybių jis nestokoja. O mūsų poetas Justinas Marcinkevičius asmenybės sąvoką dar giliau nušviečia: ,,Asmenybė yra visuomeninė vertybė, per ją visuomenė realizuoja laisvės principą... Asmenybę ugdo ne kalbos apie ją, o praktinė žmonių veikla. Turbūt pagrindinis yra darbo vaidmuo. Darbas - laisvai, su malonumu atliekamas“.

Romui visa, kas susiję su darbu, be galo svarbu. Jis pats dirbo karštai, puldavo kitiems padėti ir mokėjo vertinti dirbantį. Tai galima išskaityti iš jo leidinio ,,Ten, kur Žemda“. Šioje knygoje jis pateikia ne tik istorinius duomenis apie savo pagrindinę ir vienintelę darbovietę, bet ir nusilenkia žmonėms, kartu dirbusiems: mini jų pareigas ir darbo metus, pateikia jų portretus, vaizdingai piešia sunkumus - ,,...nepatogios darbo sąlygos karštyje ir dulkėse, žiemos žvarbume ir slidume pavasario, rudens purvyne, lietuje ir vėjy, nuolatiniame alkoholio traukos lauke išbaidydavo statybininkus“...

Keturios dešimtys metų darbo įmonėje, laimei, leido jam pažinti būrį tikrų savo profesijos meistrų, ištikimiausių įmonės patriotų, kurie ,,tuščioje vietoje gimdė seniausią žmonijos stebuklą - statybą, virstančią būstu, gamykla, naujomis darbo vietomis“.

Dėmesį prikausto ir kitos jo mintys, ypač apie laiką, paskirtą kiekvienam iš mūsų: ,,Žmogui, vieninteliam žemėje, dovanota teisė - skaičiuoti jam skirtas dienas, mėnesius, metus... Bandau suvokti, kad laikas - šventas, ir niekam nevalia iš jo šaipytis. Net satyrikui...“ Prieš laiko šventenybę Romualdas klaupiasi kasdienine veikla, kurios turi labai daug. Ir dar - jam skirto laiko nenaikina, negadina, nesargdina (negeria, nerūko), sumaniai jį taupo: jo kišenėje kasdien įkištas lapelis su užduotimi - išmokti naujus žodžius arba jam patikusį eilėraštį. Kai reikės laukti, jis mokysis, kartos dešimtimis kartų, kol į atminties dėžutę įrašys!

Pradžia - Gelvonuose

Tikriausiai daug kam įdomu, kaip Romualdas rado savo kelią, kas vedė jį? Daug kas - Lietuva, gimtinė, knygos, žmonės. Gelvonai - nedidelis miestelis, įsikūręs tarp Kernavės ir Pabaisko, atmintino garsiuoju mūšiu tarp pretendentų į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sostą - Švitrigailos ir Žygimanto. Laimėjus Žygimantui, buvo suduotas skaudus smūgis Livonijos ordinui. Istorija, kraštotyra Romualdą domino nuo jaunumės, dėmesys šiems dalykams nenuslūgo iki šiol.

Pirmyn stūmė ir mokykla - knygos, kurias rado mokykloje, ir pozityvūs, demokratiški mokytojai. Apie Gelvonų vidurinės mokyklos pedagogus yra pasakęs daug gerų žodžių: ,,...po mokyklos visą savo likusį amžių nešiojamės mums mielų, širdingų mokytojų paveikslus it palaiminimą brandai ir atsakomybei“. Tarp tokių pedagogų jis mini ir Praną Augutį, mokiusį jį lietuvių kalbos ir literatūros dvejus metus. Mokytojas buvo jaunas, ką tik baigęs Klaipėdos mokytojų institutą.

Iš mokytojo daug ką nauja apie savo mažą miestelį sužinojo. Pasirodo, čia gyvenęs Antanas Baranauskas, ,,Anykščių šilelio“ autorius! Ištrauką iš poemos jie mokysis atmintinai! Vadinasi, reikia domėtis, ieškoti! Mokytojas išmokė eilėraščius skaityti raiškiai, su intonacija, gyvai - jausmus išjausti, vaizdus įsivaizduoti. Romui patiko tokia užduotis: prisirinkdavo penketų iš atmintinai užduotų eilių. Poeziją skaityti mėgo, patikusį eilėraštį nejučia išmokdavo atmintinai.

Savo Mokytoją Romualdas išlydėjo į kelionę už Saulės, prie jo kapo pasakė daug jautrių žodžių. Jam paskyrė apybraižą ,,Mokytojas su charizmos ženklu“. Ši apybraiža, kaip ir kitos, parašyta puikiai derinant kraštotyrininko kruopštumą su beletristiniais gebėjimais. Tai ryšku ne vien iš apybraižos antraštės, bet ir iš skyrių pavadinimų! Pavyzdžiui, ,,Kur ir akmenys žemaičiuoja“ arba ,,Meškerės pavėsyje“... Kiek jais prasmių atskleista, kiek asociacijų išvingiuota!

Taiklaus žodžio meistras

Taiklios yra ir kitų apybraižų antraštės. Darbą apie Šiaulių universiteto profesorių, kalbininką Vytautą Sirtautą pavadino „Kalbos ir atminties titaną prisimenant“. Centrinis žodis čia „titanas“. Tai ne hiperbolė, o realius pasiekimus ženklinantis žodis. V. Sirtautas išleido 20 mokslo knygų, parašė net 180 straipsnių įvairiomis svarbiomis mokslo temomis. Domėjosi protinio darbo racionalizacija ir pasiekė stulbinančių asmeninių rezultatų. Iš vienu sykiu paeiliui pasakytų 20 žodžių jis galėjo atsiminti net 19. Netrumpą eilėraštį išmokdavo per dvi minutes. Profesorius yra vienas didžiausių Europos poliglotų - skaitomą tekstą galėjo suvokti net trisdešimčia kalbų.

Memorialinė apybraiža „Žaliažvaigždžio Mikelio spalvos“ skirta šviesuoliui - kraštotyros šventajam, muziejininkystės aistruoliui Vincui Vaitekūnui atminti. Pusę savo gyvenimo jis tyrinėjo Šiaurės Lietuvos apylinkes: ieškojo eksponatų, užrašinėjo, fotografavo. Pasirodo, jis pirmasis užrašė populiarią visoje Lietuvoje žemaičių dainą ,,Pempel, pempel“!. O antrą pusę gyvenimo praleido ,,Aušros“ muziejuje. Kai tik įkėlė kojas į šią garbingą įstaigą, taip ir ,,įklimpo“. Visam laikui!

Aleksandrijoje, netoli Šiaulių, šlama ąžuolynas. Pirmąjį ąžuolą V.Vaitekūnas čia pasodino 1962-aisiais, paskutinį - 1987-ųjų birželio 7-ąją.Tai buvo priešpaskutinė šviesuolio gyvenimo diena.

Minėtos trys apybraižos plačios, išsamios. Parašė visą pluoštą trumpesnių apie darbo draugus, tremtinius.

Už visus minėtus ir nepaminėtus darbus Romas Rutkauskas apdovanotas Mikelio prizu - kraštotyros garbės ženklu. Apdovanojimo jis nesureikšmina, save vadina smulkiuoju kraštotyrininku, krašto raštininku, tačiau pripažįsta: ,,Mes visi liejome vandenį ant kultūros malūno, kad šis nepaliautų suktis“.

Romas - vienas iš veikliausių Šiaulių krašto literatų, ne vieną dešimtmetį priklausąs Šiaulių literatų susivienijimui. Didelis kūrėjo turtas - kalba. Romualdas šį turtą ėmė krauti nuo mažens. Gerai įsiklausė į senelių ir tėvų kalbos intonacijas, įsidėmėjo gimtosios dzūkų tarmės ypatumus, žodžius graibė iš užmaršties gelmių, gelbėjo nuo svetimųjų įtakos, sukūrė ne vieną naujažodį.

Literatas R.Rutkauskas, be abejo, turi satyriko talentą. Yra susipažinęs su įvairiomis satyros formomis. O jo eilėraščiai turi tautosakinių ir kraštotyrinių ženklų: gimę iš patarlių (,,Nekask kitam duobės“, ,,Neperšokęs griovio, nesakyk op”) ar susiję su sodiečio darbu (kūle, talkomis). Yra mėginęs gilintis į gyvenimo prasmės klausimus. Sukūrė nemažai aforizmų.

Tapo novelės herojumi

Stasys Bulzgis, ilgametis literatų susivienijimo vadovas, yra išleidęs knygą ,,Vidurnakčio novelės“. Vieną novelę - ,,Lemties kūdikį” - paskyrė R.Rutkauskui. Joje atkreipiamas dėmesys į herojaus (R.Rutkausko) dvasios stiprybę. Dar visai jaunas, neturėdamas nė trisdešimties, po skaudžios avarijos darbe neteko dešinės rankos, o kairioji po nesėkmingos operacijos vaikystėje nebuvo tvirta. Likęs viena ranka, jis vis dėlto rado savyje jėgų prisikelti prasmingam gyvenimui: sugrįžo į darbą įmonėje, tęsė pamėgtas veiklas. Išmoko meistriškai vairuoti automobilį, privertė ranką rašyti, žaisti tenisą. Kokia didi stiprybė slypi kiekviename jo parašytame žodyje, kiekviename skubriame žingsnyje mūsų miesto gatvėmis. Mes turime herojų savajame mieste!

R.Rutkauskui, švenčiančiam garbingą jubiliejų, Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filialas surengė nuotaikingai iškilmingą popietę.

Į šventę susirinko daug garbingų šiauliečių - literatų, kraštotyrininkų, esperantininkų, buvusių bendradarbių ir studijų bičiulių ir Lieporių bendruomenės narių.

Šiaulių savivaldybės tarybos narys S.Stasiūnas šventės dalyviams netikėtai pateikė staigmeną - perskaitė prašymą jubiliatui sutikti jį, kaip veiklią, spalvingą, stiprios dvasios asmenybę, siūlyti kandidatu į 2019 m. Šiaulių garbės piliečių rinkimus. Susirinkusieji pasiūlymui pritarė ir tai patvirtino savo parašais.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NUSILEIDO: 2020 metų Europos futbolo čempionato atrankos Europos zonos B grupės rungtynėse pirmadienį Lietuvos rinktinė Vilniuje 1:2 (0:0) pralaimėjo Serbijos komandai.
  • 160 000: tiek civilių dėl Turkijos karinių veiksmų Sirijoje buvo priversti bėgti, skelbia JT.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar teisinga, kad prekybos centrai savo mokesčius permeta ant vartotojų?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +12 C

 +8 +10 C

 

+10 +13 C

+16 +18 C

+13 +15 C

 

 +17 +19 C

0-5 m/s

0-4 m/s

 

0-5 m/s