1 nuotr.„Vakaro žinios“ rašė, kad Vilniaus politikos analizės institutas ėmėsi sudarinėti gerovės indeksą, rodantį, kurios savivaldybės užtikrina geriausias gyvenimo sąlygas. Šiame sąraše paskutiniai - tolimiausi šalies pakraščiai, provincija. Kitaip tariant, vieta, kur nėra didelių prekybos centrų, kur trūksta darbo. Asfalto čia tiek, kiek atlieka nuo miestų, iš kur netekę vilties išvažiuoja jauni žmonės. O likę čia miestiečių pašiepiamai vadinami „kaimu“.
Ar iš provincijos kilęs žmogus turi jaustis nurašytas? VU profesorė, advokatė, meno kūrėja Liudvika MEŠKAUSKAITĖ, kilusi iš gerovės ekspertų nureitinguotos Kalvarijos, sako, kad jai ne gėda, jog užaugo provincijoje - ji tuo didžiuojasi.
Ne turtai iš žmogaus daro žmogų
„Taip, aš gimiau provincijos miestelyje ir tikrai pagal rodiklius Kalvarijos kraštas niekada nebuvo itin geroje pozicijoje. XX amžiaus pradžioje, kai buvo nutiestas geležinkelis, Kalvarija klestėjo. Vėliau ji labai nusmuko ir po nepriklausomybės nebeatsigavo. Pati pastebiu, kad tas kraštas yra kažkiek apleistas, nėra jokios pramonės. Kai aš augau ir mokiausi, Kalvarijoje buvo „Orijos“ fabrikas, pieninė, plytinė - žmonės turėjo ką veikti. Dabar tas sąstingis labai jaučiasi. Kaip žmogus išgyvena, priklauso nuo žmogaus vidinių resursų. Mano senelis buvo bajoras. Jie buvo kultūringi, išsilavinę žmonės. Kartais man atrodo, kad iš jų paveldėjau kažkokią dalelę šviesos siekimo. Bet mano tėvai gyveno labai nepasiturimai. Močiutė pabėgo nuo tremties, bet visą jų turtą nacionalizavo. Tarybiniais laikais visa mūsų keturių asmenų šeima, močiutė, aš ir mano tėvai gyvenome 18 kvadratinių metrų butelyje, o tas butelis buvo dalis mūsų buvusio namo. Į kitą namo dalį buvo įkeltos penkios svetimos šeimos. Buvo tokie laikai. Galite suprasti, kaip sunku buvo seneliams, bet mes labai gerai su kaimynais sugyvenome“, - mena L.Meškauskaitė. Pasak jos, gyvendamas provincijoje žmogus gali viską nukreipti ne į negatyvą - neigti, pyktis, o gali į tai, kas jam duota, žvelgti pozityviai, stengtis ieškoti šviesos.
„Net ir tais gūdžiais tarybiniais laikais stengiausi gerai mokytis, skaičiau daug knygų, lankiau daug būrelių. Aš prisimenu savo mokytojus su didžiausia nostalgija. Kokie jie buvo autoritetai, kokie inteligentai! Taip, augau tarybinėje sistemoje, bet joje buvo ir gerų dalykų, nes paprastas, nepasiturinčių šeimų vaikas galėjo mokytis, šviestis, kilti. Ir tą dariau. Vien tik per savo pastangas įstojau į universitetą. O ką pasiekiau, pasiekiau pati, ne per gimines, pažįstamus, vyrus (juokiasi), o per savo darbą“, - prisimena kalvarijietė. Jos manymu, provincija yra dėkinga vieta, todėl kad žmogus ten gali išbandyti savo jėgas.
Ten, kur dar rusena šiluma
„Studijuodama aš neturėjau gražių rūbų, bet tai netrukdė skaityti knygų, domėtis. Todėl į provinciją aš žiūriu plačiai - viena vertus - sunku, o kita - provincija tai yra vieta, kur dar galima surasti nuoširdumo, pirmapradžius jausmus, kurių mieste jau nebejusti“, - teigia L.Meškauskaitė.
Praėjusį savaitgalį Marijampolės „Zonta“ klubo labdaros vakarą, skirtą talentingoms jaunoms marijampolietėms paremti, ji pristatė pačios tapyto šilko kolekciją, kurią sukūrė kartu su dizaineriu J.Statkevičiumi. Pamačius, kaip pražydo menininkų drabužiais aprengtos merginos, net kilusi mintis viską išdalinti. Taip buvę tikra ir šilta. „Atėjo paprastos, kuklutės mergaičiukės, o kai jas išpuošėme, jos tiesiog akyse pražydo. Jos gal visą gyvenimą atsimins, kad buvo pasipuošusios Juozo Statkevičiaus sumodeliuota suknele, kad joms plojo, kad jos buvo to vakaro karalienės“, - sakė kraštietė. Anot L.Meškauskaitės, renginiai provincijoje būna nuoširdūs.
Provincija yra galvoje
O kiek yra niekinamai sakančių, ką tu čia, kaimas, runkelis. Iš karto pasijunti, kad esi menkesnis, prikandi lūpą ir mintyse keiki likimą, už tai, kad lėmė gimti provincijoje. Iš kur tas nihilistinis požiūris į kaimą, provinciją? „Tuos dalykus aš atsimenu dar iš tų laikų, kai atvažiavau į sostinę ir įstojau į Vilniaus universiteto teisės fakultetą. „Rusų“ laikais į teisę buvo išskirtinai sunku patekti, o advokatų buvo ar tik ne du šimtai Lietuvoje. Ir mokėsi teisės, galima sakyti, tik išskirtinę padėtį visuomenėje užimančių tėvų vaikai, ministrų vaikai. Tarp tų visų vilniečių aš buvau kaimo mergelė, bet aš galėjau pasakyti, kad visa, ką geriausia, gražiausia, aš turiu, atsinešiau iš provincijos. Aišku, iš savo senelių, tėvų. Jeigu dar galima ką nors tikro ir gražaus surasti, tai tik provincijoje.
Dabar manipuliatorių laikai. Kas turi smegenų, mato, kaip viskas dabar vyksta. Kartais ta provincija yra mumyse. Provincijos dideliame mieste gali būti daugiau, negu mažame kaime“, - teigia Kalvarijos negalinti pamiršti teisininkė.
