7 nuotr.Praėjo metai, kai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnas Žygimantas Kaminskas, nepaisydamas pavojaus savo gyvybei, išgelbėjo Baltijos jūroje skendusius 10 metų berniuką ir keturis suaugusius, kurių du buvo jo paties kolegos gelbėtojai, išplaukę į jūrą padėti srovės nuneštiems žmonėms. Už kilnų poelgį būsimą karininką įvertino gelbėtojai, kariuomenės vadovybė apdovanojo jį „Lietuvos karžygio“ statulėle. O šiemet valstybei švenčiant savo gimtadienį, Žygimantas pagerbtas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Įsirėžė į atmintį
Žygimantą norėjome pakalbinti jau anksčiau, bet vadai patarė jo neblaškyti. Liepą kariūnas buvo užimtas egzaminais, pratybomis, dalyvavo šaulių stovykloje. Prasidėjus atostogoms, jaunuolį susiradome gimtuosiuose namuose Mažųjų Būdežerių kaime, netoli Vilkaviškio. Besišypsantis, tylus ir kuklus.
Ar kuklumas netrukdo, ruošiantis tokioms atsakingoms pareigoms, netyčia išsprūsta klausimas. „Gal kaip tik kuklesniam geriau. Būni savo vietoje, neišsišoki“, - nesutrinka kariūnas.
Po keturių darbo vasarų gelbėtoju Žygimantas šios vasaros likutį praleis gimtuosiuose namuose. Padės ūkininkaujantiems tėčiui ir seneliui, remontuos motociklą, bendraus su daugiau nei perpus jaunesniu broliuku, skaitys, sportuos, ilsėsis. Ši vasara būsimajam ketvirto kurso kursantui paskutinė laisva. Ateinančią, išlaikęs egzaminus, iškeliaus tiesiai į paskirtą darbo vietą. Todėl jis apsisprendė šią vasarą nebevažiuoti padėti draugams gelbėtojams Šventojoje, kur praėjusias keturias dirbo.
Kaip pasitiko žinią apie apdovanojimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi? Didžiavosi? „Visai ne. Tai įvyko, padariau ką galėjau“, - šypteli. Pamiršo? „Ne, to neįmanoma pamiršti. Laikas aštrius kampus apgludina, detalės apibluko, bet viskas liko gyva“, - sako.
Ašaros, kurių negėda
Praėjusių metų rugpjūčio 7-ąją Žygimantui dirbti nereikėjo. Bet prie jūros jis atėjo, šnekučiavosi su pažįstamu vandens dviračių nuomotoju, kuriam laisvalaikiu padėdavo. Jūra šiaušė keteras, geltona vėliava skelbė, kad maudytis pavojinga, siaučia srovės, bet poilsiautojai šokinėjo per bangas, žaidė.
„Pamačiau, kad pakrante lekia gelbėtojų visureigis, važiavo vadas ir pavaduotojas. Tapo aišku, kad kažkas vyksta, tad griebęs nuomotojų motociklą pasileidau į jūrą. Labai toli nuo kranto pamačiau su bangomis besigalynėjančius vaiką ir moterį. Priplaukęs griebiau vaiką, nes jis dar buvo gyvybingas, o moteris nebereagavo. Parvežiau berniuką į krantą ir grįžau ieškoti moters, bet jos nebesimatė.
Tuomet išgirdau draugus gelbėtojus šaukiant į pagalbą jiems. Jie jau buvo atplaukę padėti kitiems dviem skęstantiems poilsiautojams. Visų jų jėgos silpo. Vienas gelbėtojas laikė vieną skęstantį, parvežiau į krantą juos ir vėl grįžau paimti antrojo gelbėtojo su jo gelbėjamuoju. Pats nukritau nuo motociklo, vieną akimirką pagalvojau, kad ir man gali baigtis blogai“, - pasakojo jaunuolis. Lėkdamas į krantą viena ranka laikė motociklo vairą, kita - bičiulį, o jis - gelbėjamąjį. Bet ant kranto atsikvėpti nebuvo kada. Poilsiautojai ėmė šaukti, kad jūroje dar žmogus yra.
Su vos spėjusiu kvapą atgauti gelbėtoju Žygimantas vėl išvairavo į jūrą. Bangos mėtė tą pačią gyvybės ženklų neberodančią moterį, kurios anksčiau jis bandė ieškoti. Krante atgaivinti skenduolės nebepavyko. Tą kartą santūrusis gelbėtojas apsiverkė. Tų ašarų niekada nebūsią gėda.
Jūra tyko aukų
Pasak Žygimanto, jūros niekada nereikia pervertinti, ji niekada nėra saugi. Duobės išmuštos gali būti ir prie kranto. O jei žmogus dar papuola toje vietoje į srovę, srovė beregint įtraukia. Vienintelė gudrybė tokioje situacijoje, jei sieki dugną, eiti į šoną, kol išeisi iš duobės kur sekliau arba plaukti tolyn, kol ištrūksi iš srovės, jei bangos nedidelės.
Jo manymu, panašiai atsitiko ir nuskendusiai moteriai bei išgelbėtam jos berniukui. Jie maudėsi, pakliuvo į srovę, ji nunešė gilyn į jūrą. Skęstančiųjų niekas nuo kranto nematė.
Dirbant gelbėtoju yra buvę visko. Daugiausia baigdavosi laimingai. Išgelbėtų dešimtys, bet vienas kartas įstrigo juoda dėme.
Prieš pusantrų metų ties Monciškėmis audringoje jūroje vienu metu skendo daug žmonių. Juos pavyko išgelbėti, tik penkiolikamečio berniuko ne. Gelbėtojai kūną aptiko toli jūroje po penkių dienų. „Motociklais šukavome jūrą visas tas dienas anksti rytais ir vėlai vakarais, kad negąsdintumėme žmonių. Tokie įvykiai nepasimiršta“, - sakė gelbėtojas.
Sprendimai priklauso pačiam
Gelbėtoju Žygimantas tapo baigęs 11-ą klasę. Tėtis pasiūlė. Plaukti jis mokėjo gerai, vasaromis pas senelį kaime prie Šešupės buvo išmokęs, ryžto įgijo dalyvaudamas jaunųjų šaulių veikloje. Bet didžiausias pareigingumo pavyzdys jam buvo šeima. Tėtis Rimantas, dabar jau į atsargą išėjęs ilgametis policijos pareigūnas, bei mama Jūratė, dirbanti pataisos namuose prižiūrėtoja.
Gelbėtoju tapęs ne dėl uždarbio, kuris net nėra didelis. Norėjosi save išbandyti. „Aš buvau tas, kuris eina į vandenį, dažniausiai gaivindavo tie, kurie laukia krante. Per ketverius metus teko sutikti įvairių vadų. Atsakingų ir mažiau atsakingų, bet kai eini į jūrą, tavo veiksmai nuo vadų nebepriklauso. Sprendimus turi priimti pats“, - sako Žygimantas.
Kada gelbėtojai nedrįsta rizikuoti? Pasak Žygimanto, nuo trijų bangavimo balų gelbėtojai gali atsisakyti plaukti gelbėti, bet paprastai neatsisako, net jei keturi balai.
Kokių savybių reikia norint juo tapti? „Būti sportiškam, aštraus proto, valdyti paniką. Apie save tokiose situacijose negalvoji. Turi žaibiškai spręsti ir veikti. Per tą laiką, kol dirbau gelbėtoju, neteko sutikti nė vieno, kuris supanikuotų ir pabėgtų“, - teigia jaunuolis. Gelbėtojo patirtis jam davusi daug. Pirmiausia, išmokė valdyti situacijas. Gelbėtojas negali pasimesti, turi reaguoti greitai ir tinkamai, daryti, ką gali geriausia.
Patriotizmas - požiūris į Tėvynę
Gelbėtojo darbas ir pasirinktas kariškio kelias nesisieja. Stoti į Karo akademiją buvo apsisprendęs anksčiau. Abu tėvai palaikė tą mintį. Vis dėlto iš pradžių svarstęs, ar rinktis policininko kelią, kaip tėtis, ar karo tarnybą. Geras startas prieš kariuomenę buvusi šaulių mokykla.
Neišduosime, į kokį batalioną Žygimantas norėtų pakliūti po metų, baigęs studijas. Tačiau priežastį, kodėl, surizikuosime atskleisti. „Ten geresnės galimybės tobulėti“, - šypsosi. Kiek norėtų kilti? „Iki aukštumų“. Tik aukštumose savęs neįsivaizduojantis. O gal iš kuklumo neišsiduoda.
Pasak Žygimanto, tapti kariu gal ne kiekvienas jaunuolis gali, bet kiekvienas turėtų pereiti privalomąją pradinę karo tarnybą. Būna ir tokių, kurie sumoka baudą ir išsisuka. To niekaip nesusiesi su patriotizmu. Patriotizmas, anot Žygimanto, yra meilė Tėvynei. Jei kas blogai, privalai imti iš savęs tiek, kad galėtum pakeisti. Dirbti dėl Tėvynės ir nesiskųsti.
„Patriotizmas yra požiūris, kaip tu elgsiesi, jei ateitų išbandymų valanda. Stosi Tėvynę ginti, ar tiesiog pabėgsi“, - sako už drąsą įvertintas kariūnas Ž.Kaminskas.
