Nacionalinė vertybė: vyskupas Motiejus Valančius

Išvažiavo laimingas

Kretingos rajone, Nasrėnuose, įkurto Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorius Algirdas Čėsna, nors ir prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, atvyko atsiimti statulėlės į „Respublikos“ nacionalinių vertybių 2011“ apdovanojimus. Kategorijoje „Žmogus - istorinė asmenybė“ laureatu buvo paskelbtas žemaičių vyskupas, švietėjas ir rašytojas Motiejus Valančius. Iš Vilniuje vykusio apdovanojimų renginio A.Čėsna namo parsivežė ne tik statulėlę „Šakelę“, bet ir labai daug šiltų įspūdžių.

„Esu labai pamalonintas ir jaučiuosi dėkingas tiems, kurie daug prisidėjo prie M.Valančiaus asmenybės įvertinimo. Man labai padėjo Kretingos rajono vicemeras V.Ročys, kuris padėjo suorganizuoti mano kelionę autobusiuku. Dar man buvo staigmena, kad tą vakarą apdovanojimuose sutikau savo seną pažįstamą, su kuriuo labai seniai matėmės - tik gaila, kad nebuvo laiko ilgiau su juo pasikalbėti. O pati ceremonija... Kadangi aš pirmoje eilėje sėdėjau ir viską labai gerai mačiau, likau sužavėtas tokio aukšto lygio renginio ir tokių svarbių apdovanojimų. Aš, kaip toliau gyvenantis, atvažiavau laimingas, o namo išvažiavau dar laimingesnis. Juk ne kiekvieną dieną vyksta tokie reikšmingi apdovanojimai, kupini nuoširdumo ir jaukumo“, - savo įspūdžiais dalijasi A.Čėsna.

Muziejuje A.Čėsna dirba jau daugybę metų - skaičiuoja, kad maždaug dvidešimt trejus. Prie neįgaliojo vežimėlio prirakintam vyrui stipriai talkina žmona Violeta, kuri, kaip pasigyrė vyras, šiemet Klaipėdoje baigs kultūros vadybos studijas. „Aš - muziejaus direktorius, o žmona yra prižiūrėtoja, dar turime buhalterę, bet ji dirba tik 0,25 etato - galite įsivaizduoti esant šių laikų pragyvenimo lygiui. Bet sukamės, verčiamės, kaip tik sugebame, ir neabejojame savo darbo svarba. O visiems ir visada kažko vis trūks. Juk per daug niekada nebūna“, - entuziazmo nepraranda vyras.

Lietuvių tautos gelbėtojas

Iš „Respublikos“ nacionalinių vertybių“ renginio parsivežę statulėlę iš karto padėjo į muziejaus ekspoziciją, kad visi norintys galėtų ja pasigrožėti. „M.Valančius pripažintas nacionaline vertybe - tai yra labai puiku, - sako A.Čėsna. - Kai anais laikais prasidėjo spaudos draudimo laikotarpis, M.Valančius, galima sakyti, davė pradžią knygnešystei atsirasti. Net specialiai rašė knygeles, kad žmonės pagaliau susivoktų. Kaip vyskupas jis turėjo paaiškinti, koks nutautėjimo pavojus slypi uždraudus spaudą. Protu nesuvokiamas dalykas, kai anais laikais viešosiose vietose - prie bažnyčių ir turguje - buvo net skelbimai prikabinti, kad griežtai draudžiama kalbėti lietuviškai. Ir tas draudimas buvo didžiulis. M.Valančius išgelbėjo tautą nuo nutautinimo, padėjo išlikti lietuvių tapatybei. Jeigu šios asmenybės nebūtų buvę, nežinau, ar XIX a. būtų įvykęs tautinis atgimimas. Tikriausiai nebebūtų kam prikelti mūsų Lietuvos. Ir svarbiausia, kad M.Valančius tai darė ne todėl, kad jam paminklus statytų. Kaip jis pats sakė: „Tai Dievo dovana, palaima, o mes visi kiti tik vykdėme Aukščiausiojo valią“. Taip ir turėjo daryti. Kadangi jis buvo vyskupas, visi svertai buvo jo rankose, o žmonės jį priėmė kaip saviškį. Žmonės miniomis važiuodavo pas jį pasiguosti ar paprašyti užtarimo“.

Ką galime pamatyti Motiejaus Valančiaus muziejuje, jeigu ten dar nesame buvę? Prie įvažiavimo į sodybą stovi 1972 metais tautodailininko Vytauto Majoro sukurta skulptūra „Palangos Juzė“, dar sodyba yra pasipuošusi keliomis Kretingos rajono tautodailininkų sukurtomis monumentaliomis ąžuolinėmis medžio skulptūromis. Priešais muziejų, kitoje kelio pusėje, yra pasodintas M.Valančiaus ąžuolynas su 200 ąžuoliukų. Prieš pat muziejų stovi balto akmens žemaičių vyskupo M.Valančiaus paminklas (autorius Kęstutis Balčiūnas).

Tuo tarpu 1969 metais įkurto muziejaus ekspozicijoje pateikta medžiaga apie vyskupo gyvenimą ir įvairiapusę veiklą, jo nuveiktus labai svarbius darbus. Ekspozicijoje galima pamatyti M.Valančiaus knygelių, jo asmeninių daiktų: išdėti stalo įrankiai, stovi sofa, kuria jis naudojosi gyvendamas Varniuose, skrynia, kurią jis padovanojo knygnešiui Pranciškui Straupui. Ir, žinoma, sodyboje galima pamatyti M.Valančiaus XVIII a. klėtį - liaudies architektūros paminklą bei visokių kitokių daiktų. „Gal mūsų žmonės nelabai domisi, bet užsieniečiams labai patinka visi etnografiniai ekspozicijos daiktai. Taip pat turiu sukaupęs ir turtingus fondus - apie 40 filmuotos medžiagos apie muziejuje vykstančius renginius. Atrodo, toks nedidelis muziejus, tačiau jame vyksta labai daug įdomių renginių“, - džiaugiasi muziejaus direktorius.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"