1 nuotr.

Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė. Raimundo Noviko nuotr.

K.Kairiūkštytė gimė 1924 m. rugpjūčio 15 d. ūkininkų Ievos Garmutės ir Juozo Kairiūkščio šeimoje Piliuonos kaime, Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje. Be Kazytės, šeimoje augo 5 metais jaunesni dvynukai - brolis Vytautas ir sesuo Janina. Kazytė 1935 m. baigė Piliuonos pradžios mokyklos keturis skyrius, o 1938 m. - šeštą skyrių Aukštosios Panemunės reformuotoje pradinėje mokykloje. 1938-1940 m. mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. 1940 m. rudenį mergaitė, dėdės šeimos pakviesta, persikėlė į Vilnių ir mokėsi kunigaikštienės Birutės mergaičių gimnazijoje. Jos direktorė buvo garsi istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899-1997). Lietuvių kalbos mokytoja buvo rašytoja Petronėlė Orintaitė (1905-1999), ne tik žiniomis, bet ir savo asmenybe imponavusi moksleivėms. K.Kairiūkštytė gimnaziją baigė 1944 m. Tų metų vasarą į Lietuvą antrą kartą įžengė sovietiniai okupantai. Nuo fugasinių bombų sudegė Kairiūkščių sodyba, šeima liko be pastogės. Norėdama padėti artimiesiems, Kazimiera metus mokytojavo Piliuonos pradinėje mokykloje.

Mergina gimnazijoje labai domėjosi istorija ir literatūra, bet buvo apsisprendusi studijuoti teisę. 1945 m. ji įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą manydama, kad šios studijos bus bendram išsilavinimui, o paskui ji studijuos teisę. Mergina greitai suprato, kad sovietinėje sistemoje jokių teisės normų nesilaikoma. K.Kairiūkštytė liko Istorijos-filologijos fakultete ir pasirinko muziejininkės specializaciją, nes 1947 m. profesoriaus Pauliaus Galaunės (1890-1988) iniciatyva buvo įkurta Muzeologijos katedra, jis tapo šios katedros vedėju. 1947-1949 m. katedra parengė ir išleido vienintelę muziejininkų laidą. Pagrindines muziejininkystės disciplinas universitete skaitė profesorius P.Galaunė. Būsimieji muziejininkai klausėsi paskaitų garsių, dar neištremtų į lagerį profesorių filosofų - Levo Karsavino (1882-1952), Vosyliaus Sezemano (1884-1963), istoriko Igno Jonyno (1884-1954). Kazimierai ypatingą poveikį padarė prancūzų kalbos dėstytoja vienuolė Eleonora Karvelytė. Ji paskatino domėtis Blezo Paskalio (1623-1662), Fransua Fenelono (1651-1715), Žano de la Briujero (1645-1696) raštais, Viktoro Hugo (1802-1885) poezija. Su E.Karvelyte bendravimas nenutrūko ir tada, kai dėstytoja už religines pažiūras buvo pašalinta iš universiteto.

Praktinius užsiėmimus vedė Akvilė Mikėnaitė (1912-2004). Ji universiteto patalpose 1947 m. parengė pirmą kuklutę liaudies meno ekspoziciją, mokė studentus, kaip tvarkyti eksponatus, užrašyti jų metrikas. 1948 m. vėl pradėta rinkti liaudies meno eksponatus, nes dėl karo ir pokario suirutės šis darbas buvo nutrūkęs.

Dar studijuodama K.Kairiūkštytė pradėjo dirbti muziejuje. Diplominiam darbui ji pasirinko temą apie lietuvių liaudies juostas. Apgynusi diplominį darbą, išlaikiusi valstybinius egzaminus, 1950 m. Kazimiera pagal paskyrimą pradėjo dirbti LTSR Mokslų akademijos Istorijos instituto Etnografijos sektoriuje jaunesniąja moksline bendradarbe. Jos pasirinkta tyrinėjimų sritis buvo lietuvių tautiniai drabužiai. Darbas muziejuje truko neilgai.

Lietuvoje padėtis buvo labai įtempta. Partizaninis judėjimas silpo, nes prieš partizanus buvo sutelktos galingos prievartos jėgos. K.Kairiūkštytės sesuo Janina buvo partizanų rėmėja, ji pakliuvo į enkavėdistų akiratį, buvo suimta. Kratos metu rasti seseriai rašyti patriotinio nusiteikimo Kazimieros laiškai buvo pagrindiniai įkalčiai. Per tardymą mergina neslėpė savo pažiūrų, sutiko su visais kaltinimais, nieko neneigė. Atsimindama tą laikotarpį, Kazimiera sakė, kad pagrindinis jos tikslas buvo išgelbėti seserį. Ypatingojo tribunolo nutartimi K.Kairiūkštytė buvo nuteista 25 metams, o jos sesuo Janina - 10 metų. Kai teismo proceso pabaigoje teisiamosioms buvo suteiktas paskutinis žodis, K.Kairiūkštytė Ypatingojo tribunolo nariams ryžtingai pasakė: „Aš noriu, kad Lietuva būtų laisva.“

Iš Vilniaus mergina buvo išvežta į šiaurę ir įkalinta Archangelsko srityje esančiame Jercevo moterų lageryje. Demaskavus Stalino asmenybės kultą 1956 m. politinių kalinių bylos buvo peržiūrėtos. K.Kairiūkštytei leista grįžti į Lietuvą, bet reabilituota ji buvo tik 1991 m. Galimybės grįžti į ankstesniąją darbovietę - Istorijos institutą - su politinės kalinės „dėme“ nebuvo jokios. Keletą mėnesių pailsėjusi tėviškėje, Kazimiera pradėjo dirbti M.K.Čiurlionio muziejuje - Vaizduojamosios dailės skyriuje, kuriam vadovavo Valerija Čiurlionytė-Karužienė (1886-1982). Šiame skyriuje K.Kairiūkštytė dirbo mokslo darbuotoja 1957-1959 m. 1959 m. iš darbo muziejuje kaip politiškai nepatikima buvo atleista. Muziejaus direktorius dailininkas Petras Stauskas (1919-2003), globojęs politiškai persekiojamus asmenis (vienu metu muziejuje dirbo daugiau kaip dešimt iš lagerių ar tremties grįžusių asmenų), padėjo K.Kairiūkštytei įsidarbinti LTSR valstybinėje respublikinėje bibliotekoje, bet ryšiai su muziejumi nenutrūko. 1955 m. leidykla pasiūlė profesoriui P.Galaunei leisti lietuvių liaudies meno albumą. Kadangi Lietuvos muziejuose liaudies meno eksponatų buvo sukaupta labai daug, nuspręsta leisti albumų seriją. Profesorius pakvietė Kazimierą talkininkauti - sudaryti eksponatų metriką. 1956-1968 m. išėjo 6 liaudies meno albumų tomai.

1961 m., kai ideologiniai varžtai apsilpo, K.Kairiūkštytė įsidarbino M.K.Čiurlionio muziejaus Liaudies meno skyriuje vyresniąja mokslo darbuotoja. 1965-1974 m., 1979-1983 m. ji buvo šio skyriaus vedėja, vėliau skyriaus konsultante. Ji organizavo ekspedicijas, rašė jų dienoraščius, kartu su bendradarbėmis rinko liaudies meno eksponatus. Melioracija, kolūkinių gyvenviečių statyba galutinai naikino senąjį lietuvišką kaimą, ekspedicijų metu pavyko surinkti ir išsaugoti nuo sunaikinimo daug liaudies meno vertybių. Būdama plataus kultūrinio akiračio, mokanti kelias užsienio kalbas ir turėdama solidžią darbo patirtį, Kazimiera dalijosi ja su kolegomis, skaitė pranešimus muziejininkystės klausimais ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Rusijoje.

Kazimiera 1960 m. vasarį įstojo į pogrindyje veikusią Lietuvos skaučių seserijos organizaciją, atgavus Nepriklausomybę tęsė savo veiklą Kauno „Aušros“ vyresniųjų skaučių draugovėje.

1967 m. K.Kairiūkštytė ištekėjo už profesoriaus Pauliaus Galaunės. Labai daug nuveikęs Lietuvos kultūrai, profesorius P.Galaunė (tarpukariu jis įkūrė M.K.Čiurlionio dailės galeriją, jai vadovavo, rengė lietuvių liaudies meno parodas užsienyje, publikavo menotyros straipsnius, buvo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius, profesoriavo Vytauto Didžiojo, Vilniaus universitete, Dailės institute) kaip politiškai nepatikimas buvo atleistas iš darbo.

Savo apsisprendimą santuokai moteris taip apibūdino: „Mus suartino vienodas požiūris į kultūros dalykus, specialybė. Ant mano pečių gulę buitiniai rūpesčiai nebuvo sunkūs. Kiekvienas žmogus turi savo siekius. Aš savo gyvenimo prasmę mačiau padėti vyrui, o kartu tarnauti savo krašto kultūrai. [...] Esu laiminga, kad galėjau jam padėti kaip artimas žmogus. Jis man buvo svarbus plačiu kultūriniu akiračiu, inteligencija. Tai buvo žmogus, kuris niekada nėjo į kompromisą su savo sąžine ir išliko garbingas. Kai jam siūlė arba talkininkauti tuometinei valdžiai, arba vykti į Sibirą pas baltąsias meškas, jis pasirinko pastarąjį kelią. Kai paklausiau, kodėl, atsakė, kad jam kitaip elgtis neleido sąžinė. Ar reikia didesnio liudijimo apie žmogaus sąžiningumą?“

K.Galaunienė sudarė P.Galaunės raštų bibliografiją „P.Galaunė. Dailės ir kultūros baruose“ (1970 m.), 1994 m. parengė rankraštinę knygą apie profesoriaus biblioteką, aprašė rankraščius. Talkininkavo savo studijų draugei menotyrininkei Zitai Žemaitytei, parašiusiai išsamią monografiją apie P.Galaunę.

Po P.Galaunės mirties 1988 m. Kazimiera tvirtai pasiryžo įkurti Adelės ir Pauliaus Galaunių memorialinį muziejų prieš Antrąjį pasaulinį karą sutuoktinių pasistatytame name Kaune, Vydūno alėjoje, ir išsaugoti vienoje vietoje visą turtingą kultūrinį palikimą - didelę biblioteką su bibliofiliniais leidiniais, grafikos darbų, ekslibrisų, liaudies meno kolekcijas ir kt. Be to, šis namas buvo tarpukario Lietuvos kultūros elito susibūrimo vieta.

Pasiekti, kad būtų įkurtas memorialinis muziejus, reikėjo labai daug energijos ir jėgų. Adelės ir Pauliaus Galaunių namai-muziejus, kaip M.K.Čiurlionio muziejaus padalinys, buvo atidaryti 1996 m. gruodžio 14 d. ir tapo žinomu, miestiečių lankomu Kauno kultūrinio gyvenimo židiniu. Juose vykdavo ir vyksta mokslinės konferencijos, muzikinės popietės, skaitomos paskaitos kultūrine tematika, skaučių seserijos susirinkimai. Iki 2009 m. rugsėjo 14 d., kai atsisveikino su darbu muziejuje, visus lankytojus pasitikdavo visada besišypsanti, spinduliuojanti taurumu ir vidine šviesa šių namų įkūrėja ir globėja K.Galaunienė. Ir dabar, kiek leidžia jėgos, ji tvarko medžiagą, susijusią su A. ir P.Galaunių namų archyvu. Ji yra M.K.Čiurlionio draugijos Kauno skyriaus, Lietuvos meno istorikų draugijos narė.

1997 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai K.Galaunienė apdovanota Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Pasidalink: