Moterų iš garsių paveikslų likimai

Simoneta Vespuči (1)

Sandras Botičelis (Sandro Botticelli), „Veneros gimimas“, 1482-1486 m.

Garsiajame Botičelio paveiksle vaizduojama Simoneta Vespuči (Simonetta Vespucci), Renesanso laikų Florencijos pirmoji gražuolė. Simoneta gimė turtingoje šeimoje, 16-os ištekėjo už Marko Vespučio (Amerigo Vespučio, Amerikos atradėjo, kurio vardu pavadintas žemynas, giminaičio). Po vestuvių jaunavedžiai įsikūrė Florencijoje, buvo priimti Lorenco Medičio, tais laikais garsėjusio prašmatniomis puotomis ir priėmimais, rūmuose.

Gražią, bet labai kuklią ir geraširdę Simonetą greitai pamilo Florencijos vyrai. Jai meilintis bandė ir pats Florencijos valdytojas Lorencas, bet aktyviausiai jos palankumo siekė jo brolis Džulijanas.

Simonetos grožis įkvėpė daugybę to meto dailininkų, tarp kurių buvo Sandras Botičelis. Teigiama, kad po jų susitikimo visų S.Botičelio Madonų ir Venerų modelis buvo būtent Simoneta. Sulaukusi 23-ejų Simoneta mirė nuo džiovos, nors ją uoliai gydė geriausi rūmų gydytojai. Po to dailininkas savo mūzą tapė tik iš atminties, o senatvėje išreiškė pageidavimą būti palaidotas šalia jos. Tai ir buvo įvykdyta.

Zinaida Jusupova (2)

Valentinas Serovas, „Kunigaikštienės Zinaidos Jusupovos portretas“, 1902 m.

Pasakiškai turtinga paveldėtoja, paskutinė iš Jusupovų giminės kunigaikštytė (vėliau kunigaikštienė) Zinaida buvo nepaprastai graži. Nepaisant to, kad jos palankumo be kitų siekė ir karūnuoti asmenys, ištekėti ji norėjo iš meilės.

Savo troškimą ji įgyvendino: jos santuoka buvo laiminga, joje gimė du sūnūs. Z.Jusupova daug laiko ir jėgų skyrė labdaringai veiklai, o po revoliucijos ją tęsė ir emigracijoje. Jos mylimas vyresnysis sūnus žuvo dvikovoje, kai kunigaikštienei buvo 47 metai, ir ji sunkiai pakėlė šią netektį.

Prasidėjus neramumams, Jusupovai paliko Peterburgą ir apsigyveno Romoje, o mirus vyrui kunigaikštienė persikėlė pas sūnų į Paryžių, kur ir praleido likusias gyvenimo dienas.

Liza del Džokonda (3)

Leonardas Da Vinčis, „Mona Liza“, 1503-1519 m.

Vienas žinomiausių ir paslaptingiausių visų laikų portretų - didžiojo Leonardo tapyta garsioji Mona Liza. Tarp daugybės versijų, kam yra skirta jos garsioji šypsena, 2005 m. oficialiai buvo patvirtinta ši: drobėje vaizduojama Liza del Džokonda (Lisa del Giocondo), šilko pirklio iš Florencijos Frančesko del Džokondo žmona.

Portretas galėjo būti užsakytas minint sūnaus gimimą ir namo pirkimą. Liza su vyru užaugino penkis vaikus ir tikėtina, kad jos santuoka buvo grįsta meile. Kai vyras mirė nuo maro, o Lizą irgi pakirto ši baisi liga, viena iš dukterų nepabijojo priglausti mamą pas save ir ją išslaugė. Mona Liza pasveiko ir gyveno su dukromis. Mirė būdama 63-ejų.

Džovanina ir Amacilija Pačini (4)

Karlas Briulovas, „Raitelė“, 1832 m.

K.Briulovo „Raitelė“ - puikus paradinis portretas, kuriame viskas yra prabangu - ryškios spalvos, drapiruotės, modelių grožis. Portrete vaizduojamos dvi merginos Pačini pavarde: vyresnioji Džovanina sėdi ant žirgo, jaunėlė Amacilija stebi ją iš prieangio. Karlui Briulovui, savo ilgamečiam mylimajam, portretą užsakė jų įmotė, grafienė Julija Samoilova, viena gražiausių Rusijos moterų ir didžiulio turto paveldėtoja. Paaugusioms dukterims grafienė garantavo didžiulį kraitį. Bet išėjo taip, kad į senatvę ji nusigyveno, ir tada įdukros Džovanina ir Amacilija per teismą iš grafienės išsireikalavo žadėtus pinigus ir turtą.

Čečilija Galerani (5)

Leonardas da Vinčis (Leonardo Da Vinci), „Dama su šermuonėliu“, 1489-1490 m.

Čečilija Galerani (Cecilia Galerani) buvo kilusi iš kilmingos italų šeimos ir vos 10 metų jau buvo sužadėta. Tačiau mergaitei sulaukus 14-os, sužadėtuvės dėl neaiškių priežasčių buvo nutrauktos, o Čečilija išsiųsta į vienuolyną, kur susipažino (o gal visa tai buvo specialiai suorganizuota) su Milano hercogu Ludoviku Sforca.

Įsiplieskė romanas, Čečilija pastojo, ir hercogas įkurdino ją savo pilyje, bet čia atėjo laikas sudaryti dinastinę santuoką su kita moterimi, kuriai, aišku, nepatiko, kad jų namuose gyvena vyro meilužė. Č.Galerani pagimdžius, hercogas pasiėmė sūnų, o ją ištekino už nusigyvenusio grafo. Šioje santuokoje Čečilija pagimdė keturis vaikus, įsteigė vos ne pirmąjį Europoje literatūros saloną, viešėdavo hercogo pilyje ir mielai žaisdavo su jo vaiku, pagimdytu naujos meilužės. Vėliau Čečilijos vyras žuvo, prasidėjo karas, ji neteko savo turto ir prisiglaudė hercogo žmonos sesers namuose - štai tokius puikius santykius ji įsigudrino palaikyti su įvairiais žmonėmis. Po karo Č.Galerani susigrąžino savo dvarą ir jame gyveno iki mirties, sulaukus 63 metų.

Žana Samari (6)

Pieras Ogiustas Renuaras (Pierre-Auguste Renoir), „Aktorės Žanos Samari portretas“, 1877 m.

Nors aktorė Žana Samari (Jeanne Samary) ir netapo scenos žvaigžde (ji daugiausia vaidindavo tarnaites), jai pasisekė kitaip: kurį laiką ji gyveno netoli P.O.Renuaro dirbtuvių, ir šis 1877-1878 m. nutapė keturis jos portretus, taip ją išgarsindamas daug labiau negu ji būtų galėjusi išgarsėti vaidindama.

Žana vaidino „Comedie Francaise“ teatro spektakliuose nuo 18 metų, 25-erių ištekėjo ir susilaukė trijų vaikų, paskui net parašė knygelę vaikams. Bet gyveno ši žavi dama, deja, neilgai: 33-ejų susirgo vidurių šiltine ir mirė.

Vera Mamontova (7)

V.Serovas, „Mergaitė su persikais“, 1887 m.

Portreto meistro V.Serovo garsiausias darbas buvo nutapytas turtingo pramonininko Savos Mamontovo sodyboje. Du mėnesius kasdien dailininkui pozavo jo dukra, 12-metė Vera.

Mergaitė užaugo ir virto žavia mergina, ištekėjo už A.Samarino iš žinomos dvarininkų giminės. Po vestuvinės kelionės po Italiją šeima įsikūrė Bogorodsko mieste, kur vienas po kito gimė trys vaikai. Bet 1907 m. gruodį Vera netikėtai mirė nuo plaučių uždegimo. Jai buvo vos 32 metai, o jos vyras daugiau taip ir nevedė.

Marija Lopuchina (8)

Vladimiras Borovikovskis, „M.Lopuchinos portretas“, 1797 m.

V.Borovikovskis nutapė daugybę rusų aristokračių portretų, bet šis užburia labiausiai. Marija Lopuchina, grafų Tolstojų giminės atstovė, čia pavaizduota jaunutė, 18 metų. Portretą netrukus po vestuvių užsakė jos vyras S.Lopuchinas.

Laisvumas ir šiek tiek arogantiškas žvilgsnis atrodo esantys arba įprasta poza tokiame sentimentalizmo epochos portrete, arba melancholiško ir poetiško būdo požymis. Šios paslaptingos merginos likimas buvo liūdnas: praėjus vos 6 metams po portreto sukūrimo Mariją pasiglemžė džiova.