respublika.lt

Moteris tautiniais rūbais ir balta skarele

Molėtų krašto šviesuolės Aleksandros Ivonytės 100-mečiui

(0)
Publikuota: 2020 rugsėjo 27 18:56:11, Jolanta MATKEVIČIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Didžiausio džiaugsmo diena Aleksandros gyvenime buvo, kai 1992 metų vidury jai buvo įteiktas Lietuvos valstybės pasas. Asmeninio albumo nuotr.

Ji buvo eiliuotoja širdimi. Išsiauginusi ir išsaugojusi savy džiaugsmą rašyti. „Rašau, nes nerašyti negaliu. Tai mano gyvenimas, mano džiaugsmas ir kančia..." - rašė ji įvade vienintelės savo knygos. „(...) Tarp ūkanų ir saulės", išleistos 2000-aisiais, padedant geriems žmonėms. „...Taip ir gaubia mamą ši juoda skara... / Iš tremties sugrįžta mylima dukra./ Grįžta ji suvargus, pabalus jos galva./ Ir apriša ji mamą jau balta skarele."

 


Kartais užtenka vieno, kad ir paties mažiausio, rankos paspaudimo, žvilgsnio ar žodžio, kad tas žmogus ar jo poelgis paveiktų daugelio gyvenimus ar net įsitikinimus. Tokiu žmogumi, drįstu teigti, buvo Aleksandra Ivonytė, moteris su balta skarele... Nežinau, kiek jos gyvenimui turėjo (ir ar turėjo) įtakos Julija Žymantienė, arba tiesiog rašytoja Žemaitė, ryšėjusi tai baltą, tai languotą skarelę, kurios 100-ąsias mirties metines minėsime kitąmet, o mūsų Aleksandrai 100 būtų sukakę šį rugsėjį. Gal, kad abi visuomenės veikėjos, abi literatės, abi ryšėjusios skareles, išplaukė šis vaizdinys... Tačiau skarelė Aleksandros gyvenime nebuvo tik paprasčiausias galvos apdangalas, atsiradęs dėl įpročio tremtyje kuo nors apsigaubti galvą, kad nesušaltų. Tai buvo neišsipildžiusios, tragiškos meilės ženklas, lydėjęs ją visą gyvenimą. Tuo pat metu ir gimtinės simbolis, ryšys su namais ir artimaisiais. Juk motina, laukdama dukters, devynerius metus ryšėjo juodą skarą... Pagaliau ir vienatvės, bet ne vienišumo, simbolis, kai, nebelikus artimųjų, ji tapo nuolatiniu jos gyvenimo draugu. O pats aiškiausias būdas baltos skarelės ryšėjimui buvo tai, jog Aleksandra Atgimimo laikais viešumoje pasirodydavo su tautiniais rūbais, o prie jų labiausiai tiko balta skarelė...

Regis, tiek daug gyvenime patyrusi vargo ir kančių, ji sugebėjo būti gyvybinga, o jos minčių užtekdavo ir jaunam, ir senam. Gal todėl, kad gimusi gražiame Mitkėnėlių vienkiemyje, netoli Suginčių, ir paveldėjusi iš savo motinos Onos Ligionytės ir jos giminės skardų balsą, ką bedarydavo, vis dainuodavo. O su daina ir gyvenimas atrodo šviesesnis... Mokėsi Skudutiškio padalinio Mažeikių pradžios mokykloje, galvojo būti gydytoja, o gal artiste... Būdama keturiolikos pradėjo draugauti su popieriumi, užrašinėdama įvairias mintis, rašė ir dienoraštį, o 1943 m. parašė ir dviejų veiksmų komediją „Marytės likimas", kurią ir vaidino Mitkėnėliuose, o, pasak kūrinio autorės, žiūrovų tikrai netrūko...

Aleksandra buvo gabi ir darbšti mergina, turėjusi jaunystės svajonių, bet jas pasiglemžusi tremtis. Patyčios, skurdas ir žeminimas, patirtas jau pirmomis suėmimo akimirkomis, turbūt dar labiau užgrūdino jaunos merginos charakterį, neleido palūžti ir pasiduoti. O tai, kad augo darbščioje ūkininkų ir tikinčiųjų šeimoje, Aleksandrai padėjo ištverti Sibiro kančias, kur Irkutsko srityje, Kuituino rajone, Ujano kaime net dangus buvo toks šaltas, svetimas, ir saulėlydžiai kitokie...

Lietuva tremtinių nelaukė ir nepriėmė, bet jai padėjo geri žmonės - Adelė ir Jonas Bimbiriai, o ji savo gyvenimą pašventė Lietuvai ir Tėvynei, su pasiaukojimu slaugė ir prižiūrėjo iki pat mirties kun. kanauninką Kazimierą Miknevičių. Ir tai buvo svarbiausias jos gyvenimo momentas - 20 tarnystės metų. „Būdavo, nei girdi, nei supranta, ką kalbi, tik šaukia, kaip vaikas: „Mamyte, mamyte"... Turėjau budėt dieną, naktį... Tuo metu gal taip ir neatrodė, nebuvo kada susimąstyti, bet dabar suprantu, kad čia ir buvo tikrasis mano gyvenimas, pilnas pasiaukojimo", - sakė Aleksandra, pati gulėdama ligoninės palatoje...

A.Ivonytė mokėjo užjausti, suprasti ir atleisti ne tik priešams, bet ir bloga jai linkintiems. Tokių per tris dešimtmečius ji buvo sutikusi daug, o svarbiausia, kad jie buvo savi, lietuviai... Lyg jos stiprybė būtų slypėjusi dainoje, literatūroje, tikėjime. Ji buvo drąsi moteris, nebijojusi pasakyti garsiai savo minčių. Todėl ir buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėja, pirmojo istorinio Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dalyvė, pavasarininkų veiklos propaguotoja ir gaivintoja. Jos dėka ir atgimė Pavasarininkų kalnas Molėtuose, jos dėka atsirado ir kryžius nukankintiems molėtiškiams - rezistentams, ji daug medžiagos perdavė tremtinių enciklopedijai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

Kai 2000-ųjų metų vasario
16-ąją A.Ivonytei buvo suteiktas Molėtų garbės pilietės vardas, ji kukliai ištarė, kad „yra ir „ženklesnių molėtiškių", tačiau, kaip taikliai pastebėjo jos bičiulė, skirtingo charakterio ir gyvenimo patirties moteris, mokytoja ir literatė Aldona Urbonienė, gal ir yra, bet tokių, kuriems Lietuva tuoj po Dievo - Molėtuose tik viena.

Įkūrus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Molėtų skyrių, A.Ivonytė tapo pirmąja jo nare, o didžiausio džiaugsmo diena Aleksandros gyvenime buvo, kai 1992 metų vidury jai buvo įteiktas Lietuvos valstybės pasas. Pirmą kartą ji lietuvišką pasą laikė būdama 17 metų, kurį Kuktiškių valsčiuje jai buvo įteikę anais, Nepriklausomos Lietuvos, laikais...

Būdama 88-erių, ji sulaukė Baltijos Asamblėjos padėkos už pagalbą ir išskirtinius nuopelnus Baltijos keliui, jo 20-mečio proga.

Nuopelnai ir titulai įpareigoja patį žmogų, o kai jo nebelieka, ar mes, suteikusieji titulus ir nominacijas, nepamirštame to žmogaus?

Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka būtų surengusi literatūrinius skaitymus ir paminėjimą ant Pavasarininkų kalno, bet dėl koronaviruso apsiribojo tik spaudinių parodėle ir žvakele ant kapo.

1989 metų vasarą „Gimtojo krašto" leidinyje pasirodė L. Aleksiejūno straipsnis „Revoliucijos muziejus šaukiasi revoliucijos", kuriame rašoma, jog pora kvadratinių metrų ploto yra skirta ir muziejaus naujienai, kad 1941-1952 m. iš Lietuvos deportuota 37 362 šeimos. Ir po vienintele personalija - Aleksandros Ivonytės iš Kuktiškių valsčiaus pavarde, eksponuojami 4 jos daiktai, naudoti tremtyje: žibalinė lempa, šakutė, dubenėlis ir skarelė...

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s