Mokytojos duoną iškeitusi į kūrybos pasaulį

Tie kūriniai - 1934 m. Panevėžyje išleisti „Atversti lapai", pirmasis lietuvių literatūros romanas mokyklų gyvenimo tema, ir Antrojo pasaulinio karo metais, mokytojaujant Alytuje, sukurtas, vėliau pačios rašytojos sudarytas eilėraščių rinkinys „Paukščiai vėtroje", ne vieną dešimtmetį saugotas tik Literatūros ir meno archyvo fonduose. 2018 m. minėtosios knygos buvo išleistos, todėl yra prieinamos ir platesniam skaitytojų ratui.

Pasitikdami garbingą rašytojos B.Buivydaitės jubiliejų, kviečiame susipažinti su vienu kitu mažiau žinomu jos gyvenimo faktu. Juo labiau kad tai būta tvirto charakterio, orios, tiesios laikysenos kūrėjos. Kas, kad mažo ūgio - dvasios tvirtumui tai nesvarbu. Ji nepasidavė įvairiems XX a. politinių permainų vėjams, visada žinojo, ko nori, ir to siekė. O svarbiausia - sugebėjo išlikti savimi. Nesvarbu, kad kartais žengdavo žingsnį, kurį kiti, kraipydami galvas, teįvertindavo trumpai: „Ar ji galvoja, ką daro?.."

Pavyzdžiui, taip buvo, kai aktyvi, už kultūrinę veiklą Panevėžio visuomenės gerai žinoma mokytojų seminarijos mokytoja, pasibaigus 1927-1928 mokslo metams, ima ir atsisako stabilių pajamų garanto - savo pareigų. Priežastis - kelių darbų, kaip vėliau rašys, vienu metu gerai dirbti nemoka, tad renkasi svarbesnį, kuris yra arčiau širdies ir leidžia daryti tik tą, kas patinka. Juo
B.Buivydaitei tampa gerus dvejus metus truksiantis kultūrinis organizacinis darbas, rengiant pirmąjį Lietuvoje moterų kūrybos almanachą „Aukštyn".

Almanacho pradžioje esančiame „Redaktorės žodyje" nusakytas leidinio tikslas - tai moterų rašytojų „širdies, skausmų ir džiaugsmų" vainikas, skirtas Vytautui Didžiajam pagerbti, tiksliau - jo 500-osioms mirties metinėms paminėti. Juk 1930-ieji Lietuvos gyvenime buvo išskirtiniai tautinio ir kultūrinio sąjūdžio metai, galima sakyti, intelektualine ir netgi socialine prasme suvieniję visą Tautą. Apie šį Didįjį Lietuvos kunigaikštį ir jo indėlį į Lietuvos valstybės istoriją per gerai organizuotą, kaip šių dienų kalba sakytume, socialinę akciją, žinojo nuo privalomai pradžios mokyklą pradėjusio lankyti pradinuko iki šviesesnio, savo žemę ūkely dirbančio senolio ar rūpestingosios namų šeimininkės. Neliko tam abejingi ir literatai.

Kai 1921 m. Kazys Binkis išleido parengtą almanachą „Vainikai", iš 14 autorių vienintelė moteris buvo B.Buivydaitė. Dėl to kun. Aleksandras Jakštas-Dambrauskas anuometinėje spaudoje šyptelėjo - 13 vyrų su savo kūrybiniu žodžiu, matyt, pabijojo eiti į gyvenimą, todėl pasikvietė jaunutę Tyrų Dukterį. Bet ji to buvo verta.

Po 1918 m. vasaros pradžios, kai sugrįžo iš Voronežo ir įgijo mokytojos darbo (Skuodas, Veiveriai, Panevėžys) patirties, B.Buivydaitė vis tvirčiau ir drąsiau rašėsi į tuometinį literatūrinį Lietuvos gyvenimą. Kūrybą, be antologijos „Dainava" 1920 m. ir minėtųjų „Vainikų", spausdino „Ateitis", „Skaitymai", „Židinys" ir kt. leidiniai. Neeiliniu faktu biografijoje ir lietuvių literatūros istorijoje liko 1921-ieji, kai dienos šviesą Tyrų Dukters slapyvardžiu išvydo „Vasaros šnekos". Tai buvo pirmasis moters lietuvės eilėraščių rinkinys, visuomenei parodęs, kad kūrybinis nerimas ir kitokios saviraiškos ieškojimai yra ne tik vyrus aplankanti būsena...

Verta atkreipti dėmesį, kad jau greit būsiančius 2021-uosius kultūriniame Lietuvos gyvenime turėtume minėti kaip naujos modernios kartos ir laisvos, pasitikinčios moters kūrybinio starto su „Vasaros šnekomis" šimtmetį. Nesvarbu, kad minėtasis Aleksandras Jakštas-Dambrauskas (suprantama - juk jis dvasininkas) vienoje recenzijoje atsidus, jog šiame rinkinyje vasariškų bučkių gal ir per daug, geriau ji rašytų ką vaikams. Kritika visada reikalinga. Bet jos bus truputį ir kitokios - „Vasaros šnekas" priekabusis Balys Sruoga įvertins gana objektyviai ir, sakytume, palankiai. Jo nuomone, Tyrų Dukters lyrikai būdingas svajingumas ir meilės motyvas, o „be galo paprasta" kalba, tarytum „gegužės upelis plaukia". Plaukia ir skaitytojui sako, kad vis dėlto „Tyrų Duktė turi neabejojamo talento ir kartais gali pasiekti kiek stipresnio įkvėpimo..." (Balys Sruoga. Godos mergautinės. Tyrų Dukters „Vasaros šnekos" / Verpetai ir užuvėjos. Vilnius: Vaga, 1990, p. 109, 113).

Po metų kitų, kalbininkui Juozui Balčikoniui Švietimo ministerijoje pritarus ir mokytojui Petrui Būtėnui idėją, kad naujoji kolegė bus ne kas kitas, o jau žinoma rašytoja, palaikant, nuo 1925 m. rugpjūčio atvykusi mokytojauti į Panevėžio mokytojų seminariją, B.Buivydaitė nepamirš anoje Aleksandro Jakšto-Dambrausko recenzijoje išsakyto palinkėjimo rašyti vaikams (beje, būsimąją rašytoją, kaip ateitininkę ir uolią Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės mokinę, J.Balčikonis ir P.Būtėnas gerai pažino Voronežo laikotarpiu, 1915-1918 m.).

Tuometinio Panevėžio aplinkoje, ypač bendradarbiaudama su nuo Troškūnų pusės kilusiu muziku Mykolu Karka (taigi, kraštiečiai - anykštėnai!), ji puikiai jausis, ir vakarais, po mokytojystės darbų, mintyse vis dažniau besisukantis Pegasas padės užgimti pjesei „Mėlynas drugelis", libretui „Šviesutė", savo žiedus išskleis „Stebuklingoji radasta" bei kiti kūriniai. Kurį laiką dirbdama ir seminarijos bibliotekoje, B.Buivydaitė nuoširdžiai stengsis, kad būsimieji mokytojai tikrai pamiltų knygą. Pasak apie 1996-2000 m. kalbintų kelių, dar ją atsiminusių, amžininkų, naujos neduodavo tol, kol neįsitikindavo, kad moksleivis anksčiau pasiimtąją tikrai perskaitė. Jei kuri knygos vieta būdavusi nesuprantama, mielai pasikalbėdavo, paaiškindavo.

Beje, tarp šitų, į biblioteką vis dažniau užsukančių ir nuo 1925-ųjų rudens lietuvių kalbos vienerius mokslo metus B.Buivydaitės mokytų jaunuolių buvo ir vėliau nepralenkta lietuvių poezijos žvaigžde tapęs poetas Henrikas Radauskas. Jį nuo 1926 m. rudens iki seminarijos baigimo 1929 m. lietuvių kalbos mokė kalbininkas P.Būtėnas, o kurso auklėtojas buvo B.Buivydaitės vyras istorikas Juozas Mičiulis (abu Panevėžyje susituokė 1927 m. birželio 21 d.). Būtent šių savo mokytojų, neeilinių Panevėžio asmenybių, dėka H.Radauskas visą gyvenimą nešiosis nepaprastą meilę gimtajam žodžiui ir ji pulsuote pulsuos iš kiekvieno eilėraščio.

Taigi - su tokia Panevėžio mokytojos kūrėjos ir jaunų, literatūrai gabių talentų globėjos patirtimi bei su sėkmingai sudarytu ir redaguotu pirmuoju Lietuvos moterų kūrybos almanachu „Aukštyn" B.Buivydaitė pasitiko minėtus 1930 m. Bibliografijos retenybe šiandien tapusi knyga yra vertinga dar keliais aspektais. Ją rengusią B.Buivydaitę nuoširdžiai palaikė ir, reikalui esant, patarimų negailėjo dar nuo Kaune „Saulės" draugijos surengtuose buhalterių kursuose 1911-1912 m. pažinta lietuvių kalbos mokytoja, rašytoja Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė.

Žinoma, solidumo teikė ir specialiai šiam almanachui rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės parašytas įvadas „Lietuvos moterų kūriniai". Jame itin ryški džiugesio gaida, kad laisvoj 1930-ųjų Lietuvoj jau visi yra „lygūs tėvynės motinos vaikai", todėl ir „jauna laisvųjų moterų karta" dabar, lyg peteliškė, iš vikšro išsiritusi, „plesdena saulėje savo gražiai išmargintais sparneliais".

Bet ta Bitės palaikoma jauna moterų karta, susitikusi almanacho „Aukštyn" puslapiuose, verta ypatingos pagarbos. Juk dažnai būna, kad novatoriškų idėjų nestokojantis jaunimas su ironija žiūri į tuos, kurie yra gerokai vyresni. Lietuvos istorijai ir kultūriniam visuomeniniam gyvenimui neeiliniais 1930 m., pasirinkusi idėją moteris reprezentuoti istorine, kūrybos kelio pradžios seka, Buivydaitė sėkmingai supažindina su įvairių žanrų pačių autorių pateiktais tekstais. Prieš juos kiekviena moteris kūrėja pateikia glaustą, dažnai vaizdingai, meniškai įtaigiai parašytą autobiografiją. Tokiu būdu almanachas tampa dar svarbesniu, išliekamąją istorinę vertę turinčiu, šaltiniu, ir galimybe geriau pažinti vienos ar kitos autorės požiūrį į savo kūrybą.

Tikriausiai šio almanacho sėkmė turėjo įtakos ir kitam, tuo metu Lietuvos visuomenę, ypač mokytojus, nustebinusiam Bronės Buivydaitės žingsniui, kai 1934 m. pareiškė atsisakanti mokytojos duonos, nes tolesniu savo gyvenimo keliu renkasi... kūrybą. Ir juo, nors labai nelengvai, bet oriai ir garbingai, ėjo ne vieną dešimtmetį.