respublika.lt

Mokytojas, kurio vardu kraštiečiai pavadino gatvę (10)

2020 gruodžio mėn. 26 d. 06:00:41
Jolanta MATKEVIČIENĖ

Ar daug Lietuva turi mokytojų, kurių vardais būtų pavadintos gatvės? Molėtų rajone, Skudutiškyje, yra tokia gatvė, pavadinta mokytojo Antano Kryžanausko vardu.

×
nuotr. 1 nuotr.
Krasnojarsko lageris, 1955 metai. Ona Gražytė-Kryžanauskienė ir Antanas Kryžanauskas, susitikę po 12 atskirai praleistų metų tremtyje. Skudutiškio bibliotekos archyvo nuotr.


„Toli nuo didelių kelių, toli nuo didesnių miestų. Aukštaitijos kalvose pasiklydęs mažas Skudutiškio miestelis. Savo žemomis, susiglaudusiomis trobelėmis jis panašus į sugulusių paežery pilkų avelių būrį, kurias saugoja ant kalvos pasilipusi, iškerojusiais klevais ir liepomis apsikaišiusi vienabokštė medinė bažnyčia. Čia mano gimtinė. Čia aš augau, daug metų piemenavau, vaiku būdamas bijojau žydų, o tapęs jaunuoliu labai draugavau su vienmečiais žydeliais ir net buvau įsimylėjęs gražią žydaitę Sarą. Iš čia išėjau į žmones - tapau mokytoju. Dirbau daugelyje mokyklų, bet vėl, kaip sūnus palaidūnas, po keleto metų grįžau ir nutariau nebesiskirti su gimtuoju kampeliu. Visas žinias, mokslą atiduoti jiems, mano vaikystės ir jaunystės draugams ir jų vaikams. Ir štai jau ketvirti metai su žmona, irgi mokytoja, dirbame Skudutiškio pradžios mokykloje", - taip savitu stiliumi pradeda Antanas Kryžanauskas savo knygą „Už ką?", parašytą slapčiomis, jau grįžus iš tremties. Tačiau šito fakto tikriausiai būtų mažoka, kad miestelyje atsirastų kraštiečio gatvė.

Prieš trejetą metų pasirodžiusioje antroje Almos Šlamaitės knygoje „Molėtų krašto šviesuoliai" greta perpasakotų įvykių iš A.Kryžanausko knygos yra ir nemažai faktų, išduodančių mokytojo asmenybę. Jis buvo ne tik politinis kalinys, tarpukario Lietuvos mokytojas, Šaulių sąjungos narys, bet ir dramaturgas, memoristas.

Nors mokyklos nebėra...

Įdomu, kad šį kraštietį Molėtų kraštui jau atgimusioje Lietuvoje naujai „atrado" tuometinė Skudutiškio mokyklos direktorė Roma Žvinienė. Jos iniciatyva buvo pradėta rinkti kraštotyros medžiaga apie šį žmogų. Tai liudija 1991 metų gegužės pradžioje jai rašytas A.Kryžanausko laiškas. „Maloniai nustebino mus Jūsų laiškas, nes iki šiol Skudutiškis, mano miela tėvynė, mūsų gyvenimu nesidomėjo. Džiugu, kad Molėtų kultūros ir švietimo skyrius imasi tokio kilnaus ir reikalingo darbo - parengti mokytojų - tremtinių albumą." Jis kukliai užsimena apie knygos rankraštį ir rašo, kad jo siųsti negali, bet jei ką sudomintų Skudutiškio istorija ir legendos, kviečia užsukti į namus Vilainiuose, Kėdainių rajone. Taip pat prideda trumpus aprašus apie save ir žmoną. „Labai norėčiau, - rašė, - dar kartą prieš mirtį pamatyti Skudutiškį, bet savo „karietos" neturime, visuomeniniu transportu naudotis neleidžia sveikata. Tad teks tenkintis sapnais, kuriuose dažnai matau anąjį, 1941 m. paliktą, Skudutiškį".

Kiekviena išgyventa diena jam prilygo brangiausiam vėrinio perlui, ypač kai kalba pasisukdavo apie gimtinę. Vargu, ar jam pasisekė spėti įgyvendinti priešmirtinį norą, nes 1992 metų birželio 18 d. mokytojas Antanas Kryžanauskas mirė ir buvo palaidotas Anykščiuose. Mes, molėtiškiai, kaip ir daugeliu atvejų, savo kraštiečiais dalinamės su anykštėnais...

Reabilituotas jis buvo1989 metais. Tais pačiais metais tuometinis žurnalas „Pergalė" pradėjo spausdinti A.Kryžanausko atsiminimus, o po jo mirties žmona savo ir giminių lėšomis 1995 metais išleido brangaus žmogaus knygą „Už ką?" Po metų Rašytojų klube vykusiame knygos pristatyme dalyvavę rašytojai Algimantas Baltakis, Juozas Aputis ir kiti ne tik aptarė knygos pasirodymo aplinkybes, bet ir pastebėjo, kad ji skiriasi nuo kitų panašaus pobūdžio leidinių.

Mažą pluoštelį medžiagos - segtuvą apie mokytoją A.Kryžanauską, - saugo Skudutiškio biblioteka, nes, pasak bibliotekininkės Irenos Cibulskienės, uždarius Skudutiškio mokyklą, visa kraštotyrinė medžiaga buvo perduota bibliotekai. O A.Kryžanausko gatvė kaip tik galėjo nuvesti iki mokyklos ir bibliotekos - simbolizuojančių mokytojo darbo vietą ir informacijos apie jį patį šaltinį. Šiandien ši gatvė tapo tik istorinio fakto žyminiu, nes mokyklos jau nebeliko, o biblioteka persikėlė į mažesnes patalpas. Vis dėlto, turėdami mokytojo gatvę Skudutiškyje, galime pasidžiaugti ir jo paliktomis įžvalgomis apie pirmuosius kultūrininkus gretimame Kaniūkų kaime.

Kaniūkų vaga kultūros dirvonuose

Vastapo ežero rytiniame krante, palei kelią Alanta-Utena, išsidėstęs Kaniūkų kaimas. Jo pavadinimas lietuviškai būtų „arklininkai", o arklių prižiūrėtojai baltarusių kalba buvo vadinami „kaniukais". Ir iš tiesų, važiuojant šiuo keliu, dar galima pamatyti žolę rupšnojantį ar žmogui darbus bepadedantį nudirbti arklį...

Iš visų aplinkinių kaimų, kaip teigia A.Kryžanauskas, Kaniūkai išsiskyrė tuo, kad čia buvo pradžios mokykla. Ir nors pirmasis mokytojas buvęs rusas, pats gerai nemokėjęs lietuvių kalbos, nebendravęs su vietiniais žmonėmis, tačiau mokinius išmokęs skaityti, rašyti lietuviškai ir rusiškai. 1913-1914 mokslo metų pabaigoje mokytojas įrengęs sceną - tokį paaukštinimą, kur pirmąjį koncertą atlikę mokyklos mokiniai, o tai davę impulsą tolimesnei kultūrinio gyvenimo plėtrai Kaniūkuose, ir net Teatro atsiradimui.

1915-1916 mokslo metais mokykla neveikė, nes nebuvo mokytojo, o kai vėlų rudenį į Kaniūkus atvyko naujas mokytojas, jau lietuvis - Juozas Gineitis, kilęs iš Tauragnų, tai mokė ir vokiečių kalbos. Mokykla buvo įsikūrusi kaimo vidury, karo pradžioje į Rusiją išvykusio Michailo Kalpakovo name: viename gale buvo mokytojo butas, kitame gale - klasė. Per pertraukas mokytojas vis muzikuodavo, o tai mokiniams buvo labai smalsu.

Kaimui pradėjo rūpėti kultūros dalykai, kuriuos didžiąja dalimi atnešė pradėję grįžti iš Rusijos buvę kareiviai, miestų darbininkai - pasaulio pamatę žmonės. Tačiau ir vietiniai Kaniūkų gyventojai buvo nepėsti. Jie pradėjo rinkti eksponatus muziejui.

Prie kaimo buvo prisišliejęs nedidelis Kaniūkų dvaras. Jo savininkas Stanislovas Paplonskas, kaip teigia mokytojas A.Kryžanauskas, ūkiu nesirūpino, o tik gabalais pardavinėjo dvaro žemę kaimo ūkininkams. Pats lėbavo, raitas šlaistėsi po apylinkės dvarus, o ponia Paplonskienė, - rami, graži moteris, užsidariusi rūmuose, skaitė knygas ir žaidė su vieninteliu sūneliu Vaciuku. Kadangi grįžus iš Rusijos M.Kalpakovo šeimai mokykla turėjo išsikelti iš jų namo, tai, dvaro poniai sutikus, mokykla buvo įkurdinta dvare. Ponia leido naudotis ir dvaro biblioteka, lietuviškas knygas net padovanojo „Vilties" draugijos bibliotekėlei. Ji ne tik parinko veikalą „Genovaitė" pirmajam kaniūkiečių vaidinimui, bet ir daugeliui pasirodymų skolindavo drabužius.

Pirmasis vaidinimas įvyko 1918 metų gegužės pabaigoje. „Ant aukšto ir plataus dvaro svirnų prieklėčio iš margų lovatiesių ir staltiesių padaryta scena ir uždanga. Aikštė prieš sceną aptverta eglutėmis ir berželiais, tai žiūrovų „salė", apšviesta ant stulpų iškeltais įvairiaspalvio popieriaus kiniškais žibintais. Tai - Vlado Kezio išmonė. Sceną apšvietė karbidinė lempa - žibalo tada nebuvo. Žiūrovams sėdėti buvo sunešti visi kaimo suolai, o garbingiems svečiams - dvaro kėdės.

Sekmadienio vakaras pasitaikė šiltas, tylus. Pirmoje eilėje sėdėjo du stori, uniformuoti vokiečiai - Alantos valsčiaus valdžia ir dvaro ponai su svečiais. „Salė" pilnutėlė sėdinčios ir stovinčios publikos", - taip apie pirmąjį vaidinimą rašė A.Kryžanauskas.

Pasisekusiu pirmuoju vaidinimu, nors ir labai džiaugėsi mokytojas M.Maleiška, bet kitą rudenį kažkodėl išvyko į Kauną buhalteriauti... Į Kaniūkus atvyko kitas jaunas mokytojas - Stasys Telksnys, turėjęs gražų balsą ir mokėjęs griežti smuiku. Jis tapo „kaniūkiečių numylėtiniu" ir per pusmetį paruošė chorą viešam pasirodymui. Liko neužmiršti ir vaidinimai. Buvo suvaidinti du veikalai: Keturakio „Amerika pirtyje" ir „Sugriuvęs gyvenimas".

Atėjus lenkams, 1919-1920 metais, Kaniūkų vyrai patys apsiginklavo ir gynėsi nuo lenkų kariuomenės, ir tik lenkus nubloškus už Giedraičių, jauni vyrai vėl sugrįžo namo. Jiems sugrįžus, Kaniūkai vėl sujudo. Išgarsėjusiam Kaniūkų teatrui jau nebetiko nei mokyklos klasė, nei ūkininko klojimas. Ir galvoti vyrai sumąstė, kaip pasistatyti „teatro rūmus". „Žiemą kaimo ūkininkaičiai iš valdžios miško prisivežė rąstų ir karčių, iš servituto krūmų - žabų. Iš rąstų patys prisipjovė lentų. Pavasarį dvaro sode išrinko gražią, lygią aikštelę, sukasė stulpus, surentė didelio pastato, tarytum klojimo, karkasą, sienas išpynė žabais, stogą apdengė šiaudais. Viduje įrengė neardomą sceną, aslą išplūkė moliu. Grindys buvo lygios, it parketas. Žiūrovams padarė suolus „ant ežiukų", kad po vaidinimo juos greit ir lengvai būtų galima perkelti į salės pakraščius „vakaruškoms", - taip apie šį statinį, kaimiečių vadinamą „šuopa", kuria buvo galima naudotis nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, savo prisiminimuose užrašė A.Kryžanauskas, pridurdamas turįs pagrindo manyti, jog tai buvo pirmieji kultūros namai Lietuvos kaime, pastatyti pačių kaimiečių išmone ir jėgomis. Toji Kaniūkų „šuopa", arba „kultūros namai", gyvavo iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pusės - iki išsikraustymo į vienkiemius. „Šuopa", pora metų pastovėjusi nenaudojama, buvo išardyta, o mediena pasidalinta.

Kaip teigia A.Kryžanauskas, kuriam, baigus keturias klases, mokytojas S. Telksnys buvo patikėjęs patį reikalingiausią suaugusiųjų teatre - suflerio darbą, Kaniūkų kaimo žmonės, patys to nežinodami, išvarė pirmąją vagą Lietuvos kultūros dirvonuose...

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (10)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. GODOS PRIE SUSKILUSIOS „GELDOS”
2. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
3. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
4. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
5. Vitas TOMKUS: JUOKAI JAU BAIGIASI, arba TEGYVULIUOJA PIDERALDEMOKRATIJA!
6. Globalistai atims mamą ir tėtį
7. Po vakcinos nuo COVID-19 - mirtis
8. N.Venckienė: Jie teisia, o aš vaidinu, kad tikiu
9. Algimantas Rusteika: Bakalaurų vyriausybė pasiilgo Rusijos
10. Po vakcinos nuo COVID-19 - mirtis
11. Globaliame pasaulyje nekorektiška vadintis lietuviu
12. Laukėt, kad Dulkys virusą patvarkytų?
13. Didina pensijas, o jos vis nekyla (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
14. Ką jie dabar pasakytų žuvusiųjų artimiesiems?
15. Prieš 30 metų dėl laisvės buvome pasiruošę viskam
16. Nesiskiepysi nuo COVID-19 - greitai lėksi iš darbo?
17. Trečias bandymas padaryti V.Landsbergį... prezidentu
18. O.Strikulienė: KAPITOLIJAUS ŠTURMĄ INICIJAVO NE TRAMPAS
19. O jeigu karas?
20. Policijos veteranai užsigeidė privilegijų
21. Vitas TOMKUS: RINKTI AR NERINKTI?
22. Vakarams bus labai blogai, Lietuvai - tik blogai
23. Zigmas Vaišvila: Siaubiamiškio pasaka Nr.2 („Siaubiamiškio pasakų kūrėjas ir jo alaviniai kareivėliai")
24. Užkalti karstai kelia dar daugiau įtarimų (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
25. Lengviau sukurti vakciną nuo Covid-19, nei ištirti bylą (su Vito TOMKAUS trigrašiu)

Dienos klausimas

Ar stebėsite išrinkto JAV prezidento Dž.Baideno inauguracijos ceremoniją?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar karantinas pakeitė Jūsų apsipirkimo įpročius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-15 -13 C

-3 +1 C

 

-2 +1 C

-3 +2 C

+2 +4 C

 

+2 +4 C

1-6 m/s

1-6 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.2132 PLN - 4.5352
RUB - 89.4400 CHF - 1.0769
GBP - 0.8910 NOK - 10.3423

Nuorodos