Alytaus rajono Rumbonių kapinėse palaidotas žinomas Alytaus krašto žmogus, Punios šilo gyvasties puoselėtojas, daugelio pilietinių iniciatyvų įgyvendintojas, šviesaus atminimo ekonomistas, rašytojas, visuomenininkas Kazimieras Sventickas.
1 nuotr.
Alytaus krašto šviesulį, einantį 75-uosius metus, pasiglemžė koronaviruso infekcija - jis buvo gydomas Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės specializuotame COVID-19 koronaviruso infekciniame skyriuje, vėliau perkeltas į Vilniaus Santaros klinikas. Pasak artimųjų, liga nuo lapkričio 23-osios jį labai iškankino - jis užgeso gruodžio 8-ąją.
K.Sventickas gimė 1946 m. kovo 14 d. Delnicos kaime, Šeštokų seniūnijoje, Lazdijų rajone. Vaikystės metai prabėgo Tomsko srityje. 1973 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, Ekonomikos fakultetą, kvalifikacija - ekonomistas. 1988 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultete apgynė disertaciją. Savo mokslinius darbus, straipsnius, politines įžvalgas publikavo regioninėje bei respublikinėje spaudoje, daugelio knygų autorius.
Socialinių mokslų daktaras K. Sventickas labai daug jėgų ir energijos skyrė visuomeninei veiklai, buvo pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija" vadovas, vienas iš Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija" steigėjų, Alytaus Dzūkijos LIONS klubo narys, vienas iš Alytaus pilietinio judėjimo, Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos draugijos steigėjų bei vienas aktyviausių jos narių, kovojo už šios mokyklos kaip istorinio paveldo išsaugojimą. Spėjo pasidžiaugti ir daug pastangų pareikalavusio darbo rezultatu - mokykla restauruota ir prikelta naujam gyvenimui.
„K. Sventickas, daugelio mokslinių ir šviečiamųjų leidinių autorius, žadino visuomenės sąmoningumą ir padorumą, nes pats buvo aukštos moralės žmogus, siekiantis pats ir kviečiantis kitus turėti prasmingą viziją. Tačiau net ir drąsiausiose vizijose negalėjome įsivaizduoti, kad jo gyvybę pasiglemš pandemija..., - apie kolegą sakė mokslininkų draugijos „Vizija" narė prof. dr. Aldona Vilkelienė.
„Alytus be jo bus daug tuštesnis", - sakė K. Sventicką pažinojusieji bičiuliai, bendražygiai. Nes K. Sventicko gyvenimo moto buvo toks: „Laimingi, kurie geba turėti, laimingesni - kurie moka pasidalinti". K. Sventickas išties mokėjo pasidalinti. Gerumu, žiniomis, pilietine iniciatyva.
Kazimiero Sventicko brolis žinomas literatūros kritikas Valentinas Sventickas pasakojo: „Kai 1957 metais grįžome iš Sibiro į Lietuvą, šeimoje buvome 6 vaikai. Su Kazimieru lietuviškai skaityti mokėmės ganydami žąsiukus. Jis, tik pabaigęs tą privalomąjį mokslą Šeštokų vidurinėje mokykloje, nusprendė, kad reikia palengvinti tėvų gyvenimą - stojo mokytis į Žemės ūkio technikumą. Ne dėl to, kad labai to norėjo, bet dėl to, kad ten buvo ir bendrabutis, ir stipendija. Taip jis išėjo į savo savarankišką gyvenimą. Bet vėliau iš tiesų prie tų žemės reikalų prisirišo labai ir visą laiką žemė, miškai jam rūpėjo ir darbuose, ir rašymuose. Visa jo visuomeninė veikla buvo tokia išplėtota, kad net ir alytiškiai negali atsistebėti, kiek jis spėjo nuveikti ir draugijose, klubuose, ir labdarai, ir Radziukyno mokyklai, ir Punios šilui. Net neįsivaizduoju, iš kur jis imdavo kantrybės ir laiko. Jis visą laiką dėl tų dalykų buvo susijaudinęs, ir ką galėjo, ta darė. Iš jo raštų man liko atminty toks trumpas, bet labai charakteringas jo pasakymas: „Daryk, ką gali ten, kur esi". Taip jis ir gyveno."
