Miesto šurmulį iškeitė į pievų ramybę

Kai mėgsti, tai ir sekasi. O kai sekasi, norisi planuoti, žvelgti į ateitį. Pradėjęs verslą nuo 30 Lietuvos juodgalvių avių, Ladas jų jau turi 300. Ir ketina ūkį plėsti ne vienetais, o kartais. Visus jaunus žmones jis ragina išdrįsti ir pradėti savo verslą.

Dirba be tarpininkų

Netrukus 35-ąjį gimtadienį švęsiantis jaunasis ūkininkas praėjusių metų gruodį pasistatė ir nuosavą skerdyklą - ėrienos išpjaustymo cechą, kuriame su padėjėju triūsia pats. Kol kas toje įmonėlėje -tik pačių užaugintų gyvulių mėsa, o ateityje galbūt cechas ir kitiems augintojams paslaugas teiks. Anot Lado, kai pats darai, gali klientui duoti 100 procentų garantiją.

„Nėra net ką kalbėti apie ėriukų mėsos pardavimą užsieniui, kai Lietuvai dar jos trūksta. Mes patys ieškome partnerių, iš kurių perkame ėriukus, vos spėjame užauginti - toks yra ėrienos poreikis. Keičiasi žmonių įpročiai. Prekiaujame gera mėsa, ji visiškai nenusileidžia jautienai", - L.Katinas teigia nesapnavęs, kad ėriena gali būti tokia mėgstama Lietuvoje.

Ūkis dirba be tarpininkų. Patys avis augina, patys mėsą paruošia, išpjausto atveža. Ėriena iš „Katino ūkelio" iškeliauja į parduotuves Vilniuje, Kaune, jos galima užsisakyti iš namų. Siūloma ir kitokių produktų iš pačių užaugintos mėsos. Ūkininkas pripažįsta, jau patikėjęs, kad tikrai įmanoma avis auginti ir iš to pragyventi. Tik reikia labai daug dirbti.

Ladas šeimos ūkyje visus darbus nudirba vienas, padedant vienam darbininkui ir ištikimam keturkojui pagalbininkui šuneliui Bigiui. Per savaitę ūkininkas turi tik vieną laisvą dieną - sekmadienį.

„Būdamas labai užimtas kitomis dienomis, sekmadienį stengiuosi skirti sūnums, keturmečiui Kerniui ir šešiamečiui Herkui. Jei sekmadienį ir nedirbu, tai nereiškia, kad bent du kartus nenuvažiuoju į fermą, avių ganyklas", - juokiasi ūkininkas. Sūnums tėčio darbas taip pat mielas. Vaikai važiuoja kartu pas avytes, grūdus padeda padalyti, stebi, kaip jos pergenamos į sotesnes ganyklas. Apie tai, ar norės patys būti ūkininkais, dar ir minties nėra. „Aš galvoju, jei vaikai norės, tegul grįžta, bet šį verslą susikūriau dėl savęs. O jiems patarsiu ieškoti pradžios patiems. Tik tada imi vertinti, kai pats susikuri", - sako anykštėnas.

Nuo žirgų - prie avių

Pagal išsilavinimą turėjęs būti viešbučių administratoriumi, vyras dabar administruoja avių ūkį. Beje, jis ne taip toli nuo žemės ūkio ir buvo pabėgęs. Po studijų Ladas buvo įsidarbinęs Vilniaus žirgyne arklių išjodinėtoju, treneriu. Šios žinios nenukrito iš dangaus. Mat besimokydamas mokykloje Ladas treniravosi Niūronių žirgyne. Pagalvojąs kartais apie žirgininkystę ir savo valdose, bet sako esąs realistas. „Žinau, kiek tai atima laiko ir kiek kainuoja. Liksiu kol kas prie to, ką turiu. Ir taip bandymų jau buvo. Bandėme auginti triušius, vištas, bet pasirinkome avis."

Vyras juokiasi, kad, turint tokį verslą, reikia nepamiršti, jog nori nenori duoklę teks atiduoti ir vilkams.

Kodėl, apsisprendęs verstis gyvulininkyste, Ladas pasirinko auginti avis, o ne galvijus, kas labiau kaime įprasta? Vyras šypsosi, jog turbūt iš praktiškumo. Juk avis galima auginti ir vienam. Jei gyvuliukui kas atsitiko, atėjai, pasiėmei į glėbį ir nusinešei. O jaučio ar karvės vienas nepakelsi.

Auginti avis buvusi pirmoji mintis. „Kai apie ką nors galvoji ir to labai nori, tai lengva ir įgyvendinti. Nė truputėlio nesigailiu grįžęs. Mano žmona iš pradžių gailėjosi palikusi sostinę, dabar ir ji nebesigaili. Nesu dirbęs užsienyje ir netraukė. Pavyzdys man buvo mano tėvai. Mama dirba kirpėja, tėtis - baldininkas. Jie visą gyvenimą dirbo sau. Sau dirbdamas gal streso daugiau patiri, bet ir laisvės turi daugiau", - sako ūkininkas.

Verslo pradžiai pinigų skolintis nereikėjo, padėjo tėvai. Įsigijo 30 avių. Žemės taip pat nereikėjo nuomotis, įsikūrė ant paveldėtų iš senelio 13 hektarų. Dabar su nuomojama žeme „Katino ūkelis" prasigyveno iki 70 hektarų. Visa tai - tik avių ganymui ir jų pašaro gamybai. Senelių sodybos nebėra, nugriauta per melioraciją, todėl šeima įsikūrė Anykščiuose, o į Nagurkiškių kaimo ūkį, esantį už kelių kilometrų, važinėja. Anot Lado, Anykščiai per tą laiką, kol jis gyveno sostinėje, labai pasikeitė, atjaunėjo. Daug jaunimo sugrįžta. Anykščiai - patogus gyventi miestas, čia atstumai nedideli, nėra spūsčių, visur gali nueiti pėščiomis.

Pradžia visada sunki

Kas trukdo kitiems grįžti į kaimą ir kurti savo verslą taip, kaip jis? Pasak Lado, tai nėra labai lengva. Jei nori iš savo verslo gyventi ateityje, pradžiai reikia didelių investicijų. Žinoma, galima ir mažiau investuoti, jei tik gali prisidurti atlyginimą „iš kitur". „Dabar jau turiu patirties, tad ir kitiems galiu patarti. Norint gyventi iš avininkystės, pradžiai reikia turėti 200 avių. Viena ėriavedė kainuoja apie 120-150 eurų. Geresnių veislių net 300 eurų gali kainuoti. Paskaičiavus, reikia kalno pinigų. Mes pradėjome nuo senos lietuviškos veislės avių. Jos mažiau kainavo ir labiau pažįstamos, labiau prisitaikiusios prie mūsų aplinkos. Su žemėmis taip pat nėra paprasta. Dideli ūkiai daug lengviau žemę išsinuomoja, o mažiesiems sunku. Be to, trūksta tvartų, technikos. Jei nusprendei mėsą pats pardavinėti, reikia ir marketingo žinių", - porino jaunasis ūkininkas.

Mokykla - geri žmonės, atrama - šeima

Bet esanti ir geroji pusė, visko galima išmokti. Yra daug žmonių, kurie nori padėti. Jei vienas atsisako, važiuoji pas kitą. Pradėdamas ūkininkauti, Ladas labai daug ūkių aplankė. Klausinėjo, aiškinosi nuo elementarių dalykų - kaip auginti, su kokiais sunkumais susiduriama. Ir avių augintojai padėdavo, kai įstojo į avių augintojų asociaciją. Ji taip pat pradedantiems vienas iš atspirties taškų. Dabar skolą patarimais tenka atidavinėti pačiam. Su malonumu kitiems pasakoja savo patirtį, pamoko.

„Kad ir daug dirbu, stengiuosi porą kartų per metus paatostogauti. Stabteliu savaitei, niekas nuo to nenukenčia. Juk visi supranta, kad sunkiai dirbančiam žmogui kartais reikia atitrūkti, skirti laiko ir sau, ir šeimai. Kai reikia išvažiuoti, avis prižiūrėti tuo metu patikiu kam nors kitam. Mes labai mėgstame Lietuvos pajūrį. Man šeima - žmonės, kuriais galiu besąlygiškai pasitikėti, ir jie manim gali pasitikėti. Šeima man - tėvai, žmona, vaikai, brolis, jo šeima. Šeima, tie, kuriais noriu rūpintis ir su kuriais noriu būti", - paaiškino jaunasis avių augintojas.