Antuanas de Sent Egziuperi ir Konsuela Sandoval

„Mylėti - nereiškia žiūrėti vienam į kitą. Mylėti - tai žiūrėti viena kryptimi“. Mažojo princo autorius turėjo be galo daug meilužių, bet mūza tapo tik viena. Apie A.de Sent Egziuperi (Antoine de Saint Exupery) ir Konsuelos Sandoval (Consuelo Suncin de Sandoval) pažintį žinoma mažai. Vieni literatūrologai pasakoja romantišką istoriją apie merginą, užsukusią į lakūno kabiną, ir jauną lakūną, kuris pareikalavo bučinio, jei sumažins aukštį. Kiti istorikai teigia, kad jie susipažino per susišaudymą Buenos Airėse, kai tvirtas jaunas uniformuotas vyras užstojo savo kūnu Konsuelą, atsidūrusią prie pat ugnies linijos. Nesvarbu, kaip, bet dvi širdys susitiko ir jose plykstelėjo meilė. A. de Sent Egziuperi beprotiškai įsimylėjo rudaakę karštakrauję gražuolę iš Salvadoro, kuri tuo metu jau buvo netekusi dviejų vyrų ir buvo vadinama „juodąja našle“. Bet jauno lakūno tai netrikdė. Jis be jos negalėjo gyventi. Ji lėbavo, linksminosi, laužė ištikimybę jam su kuo pakliuvo ir kaskart primindavo jam, kad imdamas ją į žmonas sakė esąs už laisvą santuoką. Jis manė galėsiąs ištverti, bet nepajėgė. Išėjo į karą, žinodamas, kad negrįš. O „Mažasis princas“ tapo jo meilės prisipažinimu atsisveikinant: karštai mylima mažojo princo rožė ir buvo ta pati aistringa tamsiaplaukė su spygliais, badžiusiais jo širdį. A.de Sent Egziuperi su savo lėktuvu dingo be žinios kažkur ties pietine Prancūzijos pakrante. Laikraščiai paskui rašys, kad jis nemirė, tik grįžo į savo planetą. Konsuela Sandoval gyvens dar ilgai, bet taip ir nebeištekės. Ji parašys knygą apie mylimą lakūną „Rožės prisiminimai“. O 2003 m. žvejai prie Marselio tinkluose ras apyrankę su išgraviruotais Antuano ir Konsuelos vardais.

Viktoras Hugo ir Žiuljeta Drujė

Mažai kas žino, kad Viktoras Hugo, tikras šeimos vertybių ir didingos meilės vertintojas, iki susitikimo su savo mūza Žiuljeta Drujė (Juliette Drouet) ketino rašyti vien tik istorinėmis ir karo temomis. V.Hugo sutiko simpatišką aktorę Ž.Drujė, kai subyrėjo jo pirmoji santuoka, žmonai jį išdavus su geriausiu draugu. Jo širdis buvo sudaužyta, apie meilę jis nebegalvojo. Bet Žiuljeta ne tik grąžino jį į gyvenimą, bet ir pažadino troškimą rašyti. Ji buvo didžiojo meistro meilužė, geriausia draugė ir įkvėpėja. Jis neišsiskyrė su žmona, o ji ir nereikalavo, mylėjo jį ir palaikė tiesiog šiaip. Jie buvo kartu 50 metų, kol vėžys nutraukė šią laimę, nusinešdamas vienintelės žmonos, kaip V.Hugo ją vadino, gyvybę. Po rašytojo mirties draugai papasakos, kad likus kelioms dienoms iki mylimosios mirties rašytojas jai padovanojo savo nuotrauką su užrašu: „50 metų meilės. Tai geriausia santuoka“.

Ernestas Hemingvėjus ir Marta Gelhorn

Jis pats mėgo pasakoti, kad „iš pradžių įsimylėjo jos liaunas kojas, o jau paskui - ją pačią“. E.Hemingvėjus (Ernest Hemingway) ją sutiko Floridoje. Gražutė liekna aštrialiežuvė blondinė, šimtų populiarių straipsnių autorė Marta Gelhorn (Martha Gellhorn) tapo jo trečiąja žmona. Susituokę jie persikėlė į Ispaniją, kur E.Hemingvėjus žmonai paskyrė romaną, išgarsinusį jį visame pasaulyje - „Kam skambina varpai“. Jie drauge keliavo, rašė ir, regis, buvo laimingi. Bet santuoka truko neilgai. E.Hemingvėjus, pratęs prie moterų, kurios jam leisdavo pajusti namų jaukumą, neištvėrė nesibaigiančių žmonos, kuriai karjera buvo svarbesnė už santuoką, išvykų. „Arba tu korespondentė šiame kare, arba moteris mano lovoje“, - parašė jis jai, kai ji ir vėl išvyko į karštuosius Europos taškus. Ji išties tapo garsia žurnaliste, jos reportažai iš karo veiksmų vietų atnešė jai šlovę, bet ne meilę. Marta Gelhorn iki gyvenimo galo taip ir liko trečiąja buvusia didžiojo E.Hemingvėjaus žmona.

Sergejus Jeseninas ir Aisedora Dunkan

Vėliau laikraštininkai rašys: „Jie kalbėjo skirtingomis kalbomis“. Ji - tikra amerikietė, jis - auksaplaukis rusas. Ji - pasaulinio garso šokėja, jis - poetas, visų aplinkinių moterų numylėtinis. Pažinties su Aisedora (Isadora Duncan) metu S.Jeseninas jau buvo kartą vedęs ir patyręs ne vieną garsiai nuskambėjusį romaną. Bet sutikęs 18 metų vyresnę šokėją, jis aistringai, iki užsimiršimo įsimylėjo. Kaip vėliau prisiminė draugai ir pažįstami, jie elgėsi taip, tarsi vienas kitą senų seniausia pažinotų. Po pusmečio pora susituokė ir išvyko į Europą. Bet S.Jeseniną, be galo mylėjusį tėvynę, kamavo ilgesys. Jis pradėjo išgėrinėti, pavyduliauti, o vėliau ir mušti žmoną. S.Jeseninas susirinkdavo daiktus ir išeidavo, o po kurio laiko vėl grįždavo. Abiejų kunkuliuojanti aistra gyvenimą pavertė nepakenčiamu.

Nepaisydami stiprių jausmų, grįžę į Rusiją S.Jeseninas ir A.Dunkan išsiskyrė. Ji vėl išvyks į Europą, bet jau viena, o paskui gaus telegramą, sudaužiusią jos širdį: „Myliu kitą. Vedęs. Laimingas. Jeseninas“. Jis išties dar ves ir net taps tėvu. O Aisedora Dunkan liks viena iki gyvenimo pabaigos, jį visada vadins „mano mylimas Serioža“.

Erikas Marija Remarkas ir Marlena Dytrich

Vienas žinomiausių vokiečių rašytojų, „prarastosios kartos“ kūrėjas Erikas Marija Remarkas (Erich Maria Remargue) garsėjo gražių moterų pomėgiu. Jis patyrė daug romanų, bet viso jo gyvenimo meile ir mūza tapo gražuolė aktorė Marlena Dytrich (Marlene Dietrich). Jų santykiai buvo sudėtingi ir painūs. E.Remarkas įsimylėjo iškart: lemtingoji ekrano moteris pavergė visą jo esybę. Jis rašė jai laiškus, prašė už jo tekėti ir net skyrė jai romaną. Būtent sudėtingas meilės ryšys su aktore tapo genialaus kūrinio „Triumfo arka“ pagrindu. Bet net apnuoginęs savo sielą knygos puslapiuose, E.Remarkas M.Dytrich palankumo nesulaukė. Ji linksmai gyveno, susitikinėjo su visais iš eilės, gėrė ir E.Remarką prisimindavo tik tada, kai jai būdavo blogai. Būtent todėl „savo Pumos“, kaip ją vadino nuo pirmo susitikimo, pykčiui E.Remarkas nutarė vesti Poletą Godar (Paulette Goddard), buvusią Čarlio Čaplino (Charlie Chaplin) mylimąją. Jis su Poleta nugyveno visą gyvenimą, bet taip niekada ir nesugebėjo visiškai nutraukti santykių su moterimi, kuri sudaužė jo širdį. Marlena Dytrich pergyveno E.Remarką 20 metų. Ji mirė vienatvėje, o jos bute buvo rasti jo laiškai su lūpų dažų ir ašarų žymėmis.

Edgaras Po ir Viržinija Klem

Kai kas jį laiko pamišėliu, vedusiu mažametę pusseserę, bet daugumai jis - genijus, detektyvo žanro pradininkas, ir jam atleidžiamos visos keistenybės. Savo pirmąją ir vienintelę žmoną Edgaras Alenas Po (Edgar Allan Poe) sutiko, kai ji buvo dar kūdikis. Jie susituokė, kai jam buvo 27, o jai 13. Nepaisant amžiaus skirtumo, E.Po savo pusseserę mylėjo tyriausia ir šviesiausia meile. Ji jam skambindavo arfa ir dainuodavo, o jis spjaudavo į apkalbas už nugaros ir ją laikė didžiausia gyvenimo laime. „Būčiau jau seniai praradęs bet kokią viltį, jeigu negalvočiau apie tave, mieloji mano žmona. Tu likai pagrindinis ir vienintelis stimulas kovoje su šiuo nepakeliamu, tuščiu ir žiauriu gyvenimu“, - taip E.Po rašė savo tamsiaplaukei mūzai. Jis ją prarado: 25 metų Viržinija Klem (Virginia Clemm) mirė nuo tuberkuliozės. Dvejus likusius gyvenimo metus be jos E.Po jau negyveno. Jis tik kraustėsi iš proto ir vis giliau grimzdo į savo prasimanytą paranojos ir siaubų pasaulį.

Frensis Skotas ir Zelda Fidžeraldai

Jų gyvenimas buvo panašus į džiazą. Kad ir kur jie pasirodydavo, šampanas imdavo lietis upėmis, o visų kojos pačios imdavo šokti. Toks buvo garsaus lėbautojo Frensio Skoto Fidžeraldo (Francis Scott Fitzgerald) ir jo žmonos Zeldos gyvenimas. Frensis iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo gražiausią Alabamos merginą - linksmą čiauškutę, flirtuojančią su visais aplinkui. Jos tėvai buvo prieš tokią sąjungą, bet F.Fidžeraldas pasiekė savo. Pasirodžius pirmajam romanui, jis mylimąją Zeldą vedė. Linksmesnės ir nerūpestingesnės santuokos pasaulis nebuvo matęs. Jie linksminosi, gėrė, šoko ir kraustėsi iš proto. Jie buvo smerkiami, jais buvo žavimasi, o jiems tai buvo nė motais. Deja, pašėlusio gyvenimo metai davė vaisių, ir netrukus jų šėliojimas pradėjo juos naikinti. F.Fidžeraldą ištiko kūrybinė krizė, Zelda vis dažniau ėmė kelti vyrui skandalus dėl menkiausios priežasties. Tragedija įsisiūbavo, kai Zelda pradėjo girdėti balsus. Gydytojai paskelbė negailestingą diagnozę - šizofrenija. Zelda nustojo būti jo mylima mūza, ją naikino balsai galvoje ir paranoja. Rašytojas, karštai mylėjęs žmoną, negalėjo jos tokios matyti. Ir 44 gyvenimo metais jo širdis neatlaikė. Zelda gyveno dar 8 metus, bet iki mirties netikėjo, kad mylimas Frensis mirė, ir kalbėdavosi su juo kaip anksčiau. Kasdien.

Kiekvienos iš šių moterų kelias buvo sunkus ir akmenuotas, bet kupinas meilės. Meilės, kuri vyrus verčia užkariauti viršūnes. Meilės, kuri pastūmėja į beprotiškus poelgius. Meilės, kuri skatina kurti.