Dar nuo mokyklos laikų A.Maksimavičius labai domėjosi ir literatūra, rašė eilėraščius ir prozą. 1920 metais baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Mokytojavo Kučiūnų, Padumblio ir Akmenių kaimuose. Dirbo piešimo mokytoju Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje.

1920 metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti. Lenkija okupavo dalį Rytų Lietuvos ir Vilniaus miestą. Abi valstybės pagal susitarimą turėjo 6 kilometrus atitraukti savo kariuomenes. Atsirado demarkacinė linija. Kučiūnų ir Akmenių kaimai atsidūrė toje zonoje.

Lenkai vykdė puldinėjimus į tas teritorijas. Vietiniai gyventojai ginklavosi ir eidavo sargybą. A.Maksimavičius buvo Šaulių sąjungos narys. Kovinė patirtis jį ir paskatino tapti karininku. 1922 metais įstojo į Karo mokyklą Kaune. Ją baigė 1924 metais. 1923 metais dalyvavo Klaipėdos sukilime. Baigus Karo mokyklą jam suteiktas artilerijos jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Tapęs artilerijos karininku, susidomėjo kartografija - braižė žemėlapius įvairiems artilerijos uždaviniams iliustruoti. Jis nubraižė didelį mokyklinį sieninį „Istorinį Lietuvos žemėlapį iki XVI amžiaus vidurio“.

Tarnybos metais A.Maksimavičius plačiai bendradarbiavo karinėje spaudoje, taip pat civilinėje spaudoje „Tėvynės Sargas“, „Dirva“, Raseinių Magdė“, „Tėvynės artojas“ „Trimitas“ ir kituose leidiniuose. Taip pat reiškėsi kaip vertėjas. Vertė M.Lermontovą, A.Puškiną ir kitą rusų klasikinę literatūrą. Iš pradžių tarnavo Aukštojoje Panemunėje Kaune. Po to perkeltas į Antrąjį artilerijos pulką Kėdainiuose. Čia antraeilėmis pareigomis dar dirbo kūno kultūros mokytoju Kėdainių gimnazijoje. 1928 metais rugsėjo 28 dieną jam suteiktas leitenanto laipsnis.

1930 metų birželio 22 dieną vedė istorijos mokytoją Oną Girčytę. Ji 1927 metais baigė Lietuvos universitetą ir mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose. 1933 metais A.Maksimavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1934 metais gruodžio 1 dieną jam suteiktas kapitono laipsnis. 1935 metais perkeltas į pirmąjį artilerijos pulką Panevėžyje. Čia tarnavo pulko ugniagesių komandos vadovu.

1940 metais lietuvinant pavardes A.Maksimavičiaus pavardę pakeitė į A.Maksimaičio.

1940 metais sovietinės okupacijos metais jis atsidūrė Kupiškyje. 1941 metų birželį kartu su šeima - žmona ir trimis vaikais - atostogavo Zarasų apskrities Dusetų valsčiaus Velykuškų kaime. Prasidėjus karui, kartu su tarnybos draugu V.Pioravičiumi išvyko į tarnybos vietą, bet čia buvo suimti. Polocke pateko į kalėjimą.

Prasidėjus karui vyko kalinių evakuacija ir pavyko pabėgti. Bet buvo suimtas ir grėsė sušaudymas. Tada padėjo estų karininkas ir A.Maksimaitis atsidūrė Raudonojoje armijoje. Pateko į Šešioliktąją diviziją. Tarnavo artilerijos daliniuose ir buvo šaulių pulko artilerijos viršininkas. Dalyvavo kautynėse su nacistinės Vokietijos kariais. Žuvo 1943 metų liepos 26 dieną Oriolo fronte. Karo metu suteiktas majoro laipsnis. 1954 metais perlaidotas Panevėžio mieste.

Žmona mirė 1999 metų gruodžio 10 dieną. Palaidota Panevėžio miesto kapinėse. Ji - viena žymiausių Panevėžio miesto istorijos tyrinėtojų. Šeimoje užaugo sūnūs Algimantas ir Mindaugas ir dukra Rimgailė. Visi jie garsūs žmonės ir garsina savo giminę.

Apdovanotas: DLK Gedimino IV laipsnio ordinu, Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu, Klaipėdos išvadavimo medaliu, kryžiumi „Artimui pagalbon“ II laipsnio, kryžiumi „Artimui pagalbon“ III laipsnio, ženklu „Artimui pagalbon“ III laipsnio, Estijos „Ugniagesių kryžium“ II laipsnio, ženklu „Už ištarnautus metus“ ir kitais apdovanojimais.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“