Lobio Uoliniuose kalnuose istorija

Pavojinga paslaptis

Pats F.Fenas taip paaiškino savo poelgio priežastis: „Norėjau, kad sėdinti visuomenė atsiplėštų nuo savo žaisliukų. Norėjau kam nors suteikti viltį. Bet kuriam Teksaso kaimiečiui, kuris prarado darbą, turi 12 vaikų, sunkvežimį ir miegmaišį. Susikrauk visa tai į savo sunkvežimį - ir pirmyn! Tikiuosi, būtent toks žmogus ras lobį."

Uoliniai kalnai, ir taip pritraukdavę daugybę keliautojų, ilgam tapo lobių ir nuotykių ieškotojų magnetu. Juk norint tokioje milžiniškoje teritorijoje (per 950 tūkst. kv. km) rasti skrynutę su brangenybėmis, net ir turint šiokias tokias nuorodas, reikia gerokai pasistengti, paaukoti tam mėnesius ir net metus. Kad būtų aiškiau: šis kalnagūbris kerta beveik visą JAV teritoriją - prasideda Naujosios Meksikos valstijoje ir plyti iki Kanados sienos ir toliau.

Kiek tiksliai žmonių jo ieškojo, pasakyti sunku. Internete atsirado daugybė forumų, kuriuose lobių medžiotojai drauge bandė iššifruoti F.Feno nurodymus, dalijosi nuotraukomis ir teorijomis arba tiesiog diskutavo, kur reikia ieškoti lobio. Pats F.Fenas tvirtino, kad jo lobį bandė rasti apie 350 tūkst. žmonių. Kai kurie dėl to metė darbą arba išleido visas savo santaupas. Lobių ieškotojai ne kartą buvo sučiupti kasinėjantys kapinėse ir nacionaliniuose parkuose. F.Fenui buvo skambinama su grasinimais, o 2018 m. į jo namus įsibrovė vagis ir pabandė išsinešti skrynią, kurioje, kaip jis manė, ir gulėjo brangenybės (iš tiesų ten buvo laikomi lovos skalbiniai). Keletas ieškotojų bandė įsibrauti į privačią teritoriją, kur tikėjosi išsikasti lobį - jie paraidžiui suprato nurodymo eilutę „sustok, kur Brauno namai". Po to F.Fenas buvo priverstas paskelbti patikslinimus, kur lobio ieškoti nereikia. Jis paaiškino, kad lobis paslėptas ne šachtoje, ne privačiame name ir ne kapinėse, ne didesniame kaip 3000 m virš jūros lygio aukštyje.

Lobio aukos

Tačiau šie nurodymai neišgelbėjo žmonių nuo tragiškų atsitiktinumų laukinėje gamtoje. Medžiodami lobį žuvo ne mažiau kaip 5 žmonės: užsimušė krisdami iš didelio aukščio, nuskendo upėse. Policija net ragino F.Feną stabdyti paieškas, kad nebūtų nereikalingų mirčių. Jis į tai atsakė filosofiškai: „Labai liūdna, kad žmonės žūsta. Bet ar žinote, kad Didžiajame kanjone kasmet žūsta 9 žmonės? Jiems pritrūksta geriamojo vandens, jie užsimuša nukritę. Gyvenime nėra jokių garantijų, ir kiekvienas pats atsako už savo poelgius".

Ir štai 2020 m. birželį lobių medžioklė baigėsi. Su F.Fenu susisiekė žmogus, kuris pagal jo nuorodas rado lobį, ir pasakė jam kodinę frazę, paliktą skrynelėje. F.Fenas paskelbė, kad lobis buvo rastas 2020 m. birželio 6-ąją Vajomingo valstijoje. Laimingojo lobių ieškotojo pavardės kolekcininkas neatskleidė, todėl kai kurie lobių ieškotojai juo nepatikėjo ir toliau ieškojo jo turtų. Galbūt tai būtų tęsęsi dar ilgai, bet 2020 m. rugsėjo 7-ąją 90-metis Forestas Fenas mirė.

Neapsieita be sąmokslo teorijų

Po keleto dienų tinklalapyje „Medium" pasirodė anoniminis straipsnis, kurio autorius tvirtino, kad būtent jam pavyko rasti lobį. Jis paskelbė rastųjų brangenybių nuotrauką ir papasakojo, kad jau 2018 m. nustatė rajoną, kuriame buvo užkasta skrynutė. Tiksliai vietai surasti prireikė dar dvejų metų. Lobį radęs laimės kūdikis susisiekė su F.Fenu, o vėliau su juo susitiko asmeniškai.

Laišką visuomenė sutiko įtariai. Kai kurie lobių ieškotojai manė, kad F.Fenas, perdavęs visus duomenis, specialiai suorganizavo lobio radimą, arba radėjas išvis dirbo kolekcininkui. Kilo klausimų, kodėl žmogus, radęs lobį, lieka inkognito. Laimingasis lobių ieškotojas dar du mėnesius neatskleidė savo tapatybės, bet galų gale buvo priverstas tą padaryti dėl jam pareikštų teismo ieškinių. Viena iš lobių ieškotojų nusprendė, kad jos laimingasis konkurentas tikriausiai perėmė jos korespondenciją su prielaidomis, kur galėtų būti lobis, ir taip jį rado. Jos advokatas įteikė ieškinį ir teismas jį ne tik priėmė, bet ir pareikalavo, kad F.Feno šeima atskleistų brangenybes radusio žmogaus duomenis. Kad išvengtų bylos nagrinėjimo teisme, laimingasis buvo priverstas visiems papasakoti apie save.

Šių laikų Montekristas

Pasirodė, kad jis - 32 metų studentas medikas iš Mičigano Džekas Stiufas (Jack Stuef). Jis paaiškino, kad neatskleidė savo tapatybės, norėdamas apsaugoti save ir artimuosius. Radęs lobį, Dž. Stiufas pasisamdė apsaugą ir pervežė šeimą į naują gyvenamąją vietą. „Man aptikus lobį, žlugo daugelio žmonių svajonės jį rasti. Suprantu nusivylimą tų, kas dabar kuria įvairias sąmokslo teorijas. Bet aš niekada nedirbau F.Fenui ir jis niekada „neišsirinko" manęs, kad aš specialiai „rasčiau" lobį. Aš jam buvau pašalinis žmogus", pabrėžė Dž.Stiufas.

Jis atsisakė nurodyti lobio vietą. „Nenoriu, kad ji virstų Foresto gerbėjų piligrimystės vieta. Ji ne pernelyg tinka būti įtraukta į turistinius maršrutus. Be to, ji Forestui buvo labai svarbi ir aš nenoriu, kad ji būtų sunaikinta", pareiškė Dž.Stiufas. Kalbėdamasis su būsimos knygos apie F.Feną ir jo lobį autoriumi, Dž.Stiufas papasakojo, kad lobis saugomas patikimoje vietoje, ir liks ten, kol jis jį parduos. Dž.Stiufas svarstė, ar parduoti iškart visą lobį, ar dalimis. Vertingiausias jis būtų visas, kaip „Feno lobis", tačiau daugelis ieškotojų džiaugtųsi, galėdami atminimui gauti bent po nedidelę lobio dalelę. O kai brangenybės bus parduotos, Džekas Stiufas ketina įvykdyti paskutinį senojo kolekcininko prašymą: skrynutę, kurioje buvo lobis, išstatyti specialioje vietoje, kad ją galėtų pamatyti kiti paieškų dalyviai. Kur ta vieta, Dž.Stiufas kol kas nepatikslino.

Žmogus, radęs F.Feno skrynelę, tvirtina, kad pergalė jam nesuteikė džiaugsmo. Jis grįžo prie savo automobilio su brangenybėmis, sėdo prie vairo ir pravirko. „Akimirka, kai aš jį radau, nebuvo triumfas, holivudiška laiminga pabaiga, kaip kas nors gal įsivaizduoja, - pasakoja lobio medžiotojas. - Atrodė, kad aš atlaikiau kažkokį žiaurų išbandymą ir per stebuklą likau gyvas".

Jam lobio medžioklė truko trejus metus, ir jis dar lengvai atsipirko. Tarp jo varžovų buvo tokių, kurie brangenybių ieškojo visus 10 metų, ir pomėgis, kuriam atidavė tiek jėgų, baigėsi visišku nusivylimu. F.Fenas tikėjosi ko kito - jis tik norėjo pasidalinti su žmonėmis nuotykių aistra, o nuotykių jo gyvenime buvo su kaupu.

Biografija - kaip avantiūrinis romanas

Prieš tapdamas kolekcininku, F.Fenas 20 metų tarnavo karo lakūnu. Per Vietnamo karą jo naikintuvas buvo dukart numuštas, bet jis liko gyvas, išsigelbėjo iš Laoso džiunglių ir grįžo į JAV su Sidabrine žvaigžde - medaliu už drąsą. Kai tarnyba jį nuvedė į Italiją, jis pasinaudojo proga ir nuvyko į Pompėją ieškoti romėniškų amforų duženų. Kitą senovinį indą F.Fenas parsivežė iš Libijos. Vėliau jis dažnai prisimindavo kelionę į Sacharą, kur šalia sudegusio vokiečių tanko jam pasisekė rasti ieties antgalį, pagamintą prieš tūkstančius metų. Baigdamas kariškio karjerą F.Fenas jau buvo sukaupęs nemažą senovinių dirbinių kolekciją. Jis išmoko pusvelčiui supirkinėti skurstančių dailininkų darbus, o paskui juos parduoti brangiau arba mainyti į indėniškus artefaktus. 1972 m. jis išėjo į atsargą ir su žmona įsikūrė Naujojoje Meksikoje. Atsistatydinęs F.Fenas nusprendė užsiimti tuo pačiu, tik jau profesionaliai. Santa Fė miestas yra Uolinių kalnų papėdėje, vietovė vaizdinga, daug turistų. F.Forestas iš pradžių atidarė nedidelę senovinių daiktų parduotuvėlę, bet greitai įsuko rimtą verslą. Jo įkurtoji meno galerija jau po kelerių metų tapo viena žinomiausių JAV. Taip Vietnamo veteranas virto sėkmingu prekiautoju meno kūriniais, uždirbančiu millijonus. Jis dažnai rengdavo vakarėlius klientams, tarp kurių buvo įtakingų politikų ir Holivudo garsenybių.

Bet 9-ojo deš. pabaigoje gyvenimas smarkiai pakrypo į bloga. Nuo vėžio mirė Foresto tėvas, o po kelių mėnesių ir jis išgirdo tą pačią diagnozę. Pasakojama, kad tada galerijos savininkas ir sumanė paslėpti lobį. Kam? F.Fenas tai aiškino miglotai, neva norėjęs po savęs palikti kokią nors mįslę. Tiesa, nuo idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo 20 metų. Tuos 20 metų jis brangią senovinę skrynelę pildė aukso monetomis ir grynuoliais, brangakmeniais, ten pateko ir vertingų ikikolumbinio laikotarpio gyvūnų figūrėlių iš jo kolekcijos, pora kalto aukso veidrodžių, nefrito papuošalų iš Senovės Kinijos ir kitokių vertybių. Brangenybės svėrė apie 10 kg ir įvairiais vertinimais kainavo nuo vieno iki dviejų milijonų dolerių. Dabar skrynelės turinio vertė - tris kartus didesnė.

Paslapčiomis nuo visų jis nuvežė skrynelę į atokią vietą, o po kelių mėnesių apie tai papasakojo savo memuaruose. Žemėlapio, kaip piratai, F.Fenas nepiešė. Knygos, kurią jis išleido už savo pinigus, gale buvo atspausdintas eilėraštis su devyniomis šifruotomis nuorodomis, kur to lobio reikėtų ieškoti. F.Fenas atspausdino tik 1000 knygos egzempliorių, todėl iš pradžių ji dėmesio nepatraukė. Bet po 2 metų apie lobį parašė žurnalas „Newsweek", paskui kolekcininkas buvo pakviestas į NBC kanalo televizijos laidą „Today". Tada apie jį sužinojo milijonai ir prasidėjo aukso karštligė.