Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva

Jungtinių Tautų organizacija švietimo, mokslo ir kultūros klausimais UNESCO du kartus jį buvo įtraukusi į minėtinų žymiausių pasaulio žmonių sąrašą - 1959 m., kai buvo minimos Liudviko Zamenhofo 100-osios gimimo metinės, ir 2017 m., minint jo mirties 100-ąsias metines. O pati tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 m. ir 1985 m. artėjant esperanto kalbos šimtmečiui pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.

Liudviko Zamenhofo gyvenimo kūrinys - tarptautinė esperanto kalba yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai, veikia radijo stotys, kuriama grožinė literatūra, kasmet organizuojama tūkstančiai įvairaus pobūdžio esperantininkų renginių ir kt.

Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos imperijos sudėtyje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L.Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L.Zamenhofas labai anksti, dar mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tuomet jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.

Esperanto kūrėjas tėvo noru tapo akių gydytoju. Gydytojo praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejų miestelyje (dabar Lazdijų r.). Čia galutinai parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L.Zamenhofui pavyko tik 1887 metais ir tik dėl jo pažinties su būsima savo gyvenimo drauge ir žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas buvo žymus to meto Kauno gubernijos verslininkas, turėjęs vienintelį gubernijoje muilo fabriką, Aleksandras Zilbernikas. Jis finansavo knygos leidimą ir visą pirminį šios kalbos populiarinimą visame pasaulyje gerą dešimtmetį.

L.Zamenhofo svainė, metais vyresnė Klaros sesuo Tereza Kocinienė, savo atsiminimuose 1937 m. žurnale „Litova Stelo“ („Lietuvos žvaigždė“) išspausdino trumpus atsiminimus apie
L.Zamenhofą. Juose rašė, kad jos tėvas A.Zilbernikas prieš jungtuves pasakęs dukrai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija.“

Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio tais pačiais 1887 metais uošvio lėšomis išėjo šio vadovėlio laidos lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, po to dar kelios knygelės. Be Kauno verslininko A.Zilberniko paramos esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir nebūtų išėjusi į platųjį pasaulį.

Buvusi Kauno Pažeskaja gatvė, kurioje gyveno Zilbernikų šeima, nuo Pirmojo pasaulinio karo turėjo Pažų gatvės vardą. Nuo 1926 m. tai L.Zamenhofo gatvė. Atėjus naciams ji virto Alytaus gatve. Paminėjus 100-ąsiais esperanto kalbos autoriaus gimimo metines, dar sovietmečiu, Kauno esperantininkų lyderio Albino Vebeliūno pastangomis 1960 m. ji atgavo L.Zamenhofo vardą.

Dviaukštis Zilbernikų namas L.Zamenhofo g. 5 yra vienintelis pasaulyje išlikęs pastatas, susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L.Zamenhofo šeima. Čia gyveno mecenatas A.Zilbernikas, ne kartą lankėsi L.Zamenhofas, ten gimė jo žmona Klara, gyveno jo vaikai Adomas ir Sofija.

L.Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ - „Daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie žodžiai tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė bet kokių autorystės teisių - jis troško, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.

Po 1907 m. Kembridže vykusio 3-iojo pasaulinio esperantininkų kongreso Londono rotušėje vykusio priėmimo metu Liudvikas Zamenhofas apie patriotizmą pasakė kalbą, kurios metu ištarė šiuos žodžius:

„Tu stovi dabar mano akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaimingoji Tėvyne, kurios aš niekuomet neužmiršiu, nors palikau Tave dar vaikas. Tu, kurią dažnai regiu sapnuose, Tu, kurios joks kitas kraštas man neatstos, Tu paliudyk, kas Tave labiau, karščiau ir nuoširdžiau myli: ar aš, idėjinis esperantininkas, ar tie asmenys, kurie trokšta, kad Tu priklausytum tik jiems.“

Esperanto kalba gana greitai tapo populiari Lietuvoje. Jau 1890 metais Tilžėje buvo išleistas pirmasis tarptautinės esperanto kalbos vadovėlis lietuviams, kurio autorius buvo Aleksandras Dambrauskas - Adomas Jakštas. Lietuvoje tuomet galiojo carinės Rusijos imperijos įvestas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, todėl pirmasis vadovėlis į Lietuvą galėjo patekti tik knygnešių dėka.

Kaunas į esperanto kūrėjo viltį atsiliepė daugiau kaip prieš prieš šimtą metų - čia 1909 metais įkurta Kauno esperantininkų draugija, o 1919 m. įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Jos kūrėjas ir pirmasis vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, prelatas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940 m. Lietuvos esperantininkų sąjunga, kaip ir didžioji dauguma visuomeninių organizacijų, okupacinės valdžios buvo uždrausta. Prasidėjus atgimimui Lietuvoje 1988 m. sąjunga viena iš pirmųjų buvo atkurta Kaune. Per beveik tris dešimtmečius ji tapo viena rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje. 1991 metais buvo atkurtas 1918-1940 metais leistas žurnalas esperanto kalba „Litova stelo“, platinamas apie 50-yje pasaulio šalių.

Lietuvos esperantininkų sąjunga itin aktyviai dirba leidyboje. Įvairiose prestižinėse Lietuvos leidyklose („Alma Littera“, „Baltos lankos“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, „Ryto Varpas“ ir kt.) 2000-2010 metais buvo išleista per 100 fundamentalių knygų esperanto ir lietuvių kalbomis esperanto kalbos mokymo, esperantininkų veiklos istorijos, interlingvistikos ir esperantologijos, tarptautinės kalbos problematikos klausimais, grožinės literatūros kūrinių, pažintinių knygų apie Lietuvą ir pan.

Lietuvos esperantininkų sąjunga pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją „Cigno“ („Gulbė“), 1997 metais tarptautinio Grabovskio fondo premiją, 2003 metais buvo pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje ir gavo prizą „Trofeo Fyne“.

Šiuo metu Lietuvoje yra per 6000 aktyvių esperantininkų. Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos esperantininkų sąjungai. Tai yra viena solidžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų šalyje, turinti autoritetą ir sulaukusi didelio pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

„Daktaras, turintis viltį“ savo siekį įgyvendino - daugiau nei 100 pasaulio šalių keli milijonai žmonių kalba šia tarptautine kalba, tinkančia tiek poezijai, tiek mokslui, tiek filosofijai, tiek prekybai, tiek bendravimui, tiek kitiems žmonių poreikiams. Nė vienai tautai esperanto kalba nėra gimtoji. Ji tarsi tiltas sujungia įvairias kultūras ir priklauso visiems žmonėms bei užtikrina patį lygiateisiškiausią ir demokratiškiausią įvairių tautų betarpišką bendravimą.

Liudvikas Zamenhofas buvo labai gili, spalvinga, daugiaplanė asmenybė. Jis ne tik Euopos kalbų pagrindu sukūrė tarptautinę esperanto kalbą. Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad sukūrė ideologinius ir dvasinius tarptautinės kalbos pagrindus. Be šių dalykų bet kuri kalba yra tik techninė informaciją perduodanti priemonė. Liudvikas Zamenhofas buvo gilus mąstytojas, filosofas. Jam rūpėjo Europos ir pasaulio ateitis. Jis vienas pirmųjų išpranašavo Europos Sąjungą, nes jau tada savo kūriniuose rašė apie Jungtines Europos Valstijas. Jo kūrybinis palikimas yra gana didelis - Japonijoje išleistas pilnas jo raštų rinkinys sudaro per 60 tomų. Liudvikas Zamenhofas iš įvairių kalbų į esperanto kalbą išvertė visą eilę psaulinės grožinės literatūros klasikos kūrinių.

Lietuvoje garsiausio pasaulio litvako Liudviko Zamenhofo atminimas yra tinkamai įamžintas. Veisiejuose jam yra pastatyti du paminklai, jo vardu yra pavadintos gatvės Veisiejuose, Kaune ir Vilniuje. Kazlų Rūdoje viena gatvė yra pavadinta Esperanto vardu. Lietuvių kalba apie šį didį humanistą yra išleistos šešios biografinės knygos . Dar viena išeis šių metų pabaigoje.