Linkėjęs džiaugtis viskuo, kas sukurta

Visi tie darbai tai ne mano vieno, o daugybės žmonių padaryti. (…) Nuoširdus žmogiškas dėkui už tai, kad paklausėte, ėjote, dėjotės, dirbote. Teikiu jums visiems garbę. Linkiu džiaugtis viskuo, kas sukurta. Trokštu, kad ir toliau būtumėt uolūs geriems darbams.“

Kelias į kunigystę

1899 m. kovo 27 d. Mato Želvio ir Kotrynos Giedrikaitės-Želvienės šeimoje gimusį aštuntąjį vaiką pakrikštijo Juozapo vardu. Tėvai troško, kad šis jų sūnus, kaip ir motinos brolis Juozapas Giedrikas, būtų kunigas.

Pušaloto parapijos, Dičiūnų kaimo ūkininko M.Želvio 24 ha žemės ūkyje darbų visai šeimai užteko, todėl septynerių Juozukas jau ganė didelį pulką žąsų, vėliau - kiaules ir karves. Dar paūgėjęs ėmė akėti ir arti laukus. Žiemą lankė liaudies pradinę mokyklą. Ją baigė per keturias žiemas ir toliau mokėsi Panevėžio gimnazijoje.

Kai 1918 metų pabaigoje vokiečių kariuomenė iš Rusijos traukėsi per Lietuvą vakarų kryptimi, jai įkandin į Lietuvą įsibrovė Rusijos kariuomenė. Nepriklausoma Lietuvos valstybė atsidūrė pavojuje. Gruodžio 29 dieną paskelbtas kreipimasis į tautiečius, kvietė ir šaukė savanoriais stoti į Lietuvos kariuomenę. Šeštos klasės gimnazistas Juozapas Želvys, protu ir širdimi supratęs šio kvietimo prasmę, panaudojęs savo oratoriaus ir organizatoriaus talentus Panevėžio gimnazijoje, 1919 metų pavasarį su būriu mokslo draugų savanoriu išėjo ginti tėvynės. Rudenį, užsitarnavęs viršilos laipsnį, grįžo į gimnaziją.

Po metų Lietuvos ir Lenkijos delegacijos Suvalkuose pasirašė paliaubų sutartį, tačiau po poros dienų generolo L.Želigovskio vadovaujami lenkų daliniai ją sulaužė ir užėmė Rytų Lietuvą bei Vilnių.

J.Želvys su daugeliu Panevėžio gimnazistų antrą kartą savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę. Šįsyk kautynėse už Valkininkų miško buvo kontūzytas „armotos šūviu“.

Juozui neteko kovoti su ginklu rankose, nes jis dirbo štabo raštvedžiu, organizavo moteris ir vaikus rinkti iš gyventojų maistą savanoriams. Paskelbus paliaubas, J.Želvys vėl grįžo į gimnaziją ir 1922 metais ją baigęs įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Kunigo „karjeros“ laiptai

Baigęs studijas, 1925 m. birželio 14 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Kauno katedros bazilikos vikaru.

Nuo 1928 m. kovo 28 d. vikaras kun. J.Želvys ėmė darbuotis Kauno V.M.J.Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, šalia dekano kun. Felikso Kapočiaus. Ši Žaliakalnio parapija buvo didelė. Ji turėjo per penkiolika tūkstančių tikinčiųjų. Visas katalikų religinis gyvenimas telkėsi apie nedidukę Prisikėlimo bažnyčią ir vienuolių pranciškonų koplytėlę.

Kun. J.Želviui vos spėjus įžengti į naujos parapijos klebonijoje vikarui skirtą mažą kambarėlį, tuojau buvo sušauktas pirmasis steigiamasis susirinkimas Šv.Vincento Pauliečio draugijai įkurti. Iš vienuolikos susirinkusiųjų valdybos pirmininku buvo išrinktas kun. J.Želvys.

Draugijos tikslai buvo: „(…) 4) registruoti visus Žaliakalnio vargšus, 5) rinkti aukas pinigais ir daiktais, 6) šelpti vargšus, reikalingus pašalpos (…)“.

1930 metais apylinkės beturčių vaikams buvo įsteigtas pirmasis, po metų - antrasis, dar vėliau - ir trečiasis vaikų darželiai. Tuo pačiu metu pradėta steigti ir senelių prieglauda.

Veikiai seneliams skirtuose namuose ėmė darytis ankšta, todėl draugijos taryba pradėjo rūpintis nuosavų namų statyba. 1932 metų rudenį prieglaudos namai buvo pradėti statyti, o 1933 m. gegužės 20 d. seneliai apsigyveno nuosavo namo antrame aukšte. Šių prieglaudos namų statybai 2400 litų vertės miško medžiagos, gautos iš Jonavos girininkijos, padovanojo pats kun. J.Želvys.

Baigiantis 1931-iesiems, spaudoje buvo pasirodęs straipsnis, kuriame Simonas Zareckas rašė: „Žaliakalniui vienos Prisikėlimo bažnyčios per maža. (…) Reikėtų susirūpinti steigti Žaliajame kalne dar vieną parapiją.“ Gyventojus tas straipsnis sudomino, tačiau niekas nesiėmė tuo rūpintis.

Po pusės metų S.Zareckas pakvietė keletą asmenų pas dekaną kun. F.Kapočių į steigiamąjį susirinkimą „naujai katalikų parapijai tverti ir bažnyčiai statyti“. Svarstė, nutarė, surašė protokolą, po kuriuo pasirašė pirmininkas kun. F.Kapočius ir visi penki tarybos nariai. Su tuo raštu kreipėsi į Kauno metropolijos kuriją. Joje 1932 m. gegužės 10 d. dekano raštą svarstė ir nutarė patvirtinti steigiamojo susirinkimo išrinktą komitetą bei leisti rūpintis naujos bažnyčios statymu. Komitetas pradėjo ieškoti sklypo, tačiau „įstaigose beveik visur tarnautojai ir viršininkai buvo krikščionys ir katalikai, bet visi kažkokios velniškos jėgos įbauginti bijojo bažnyčiai žemės duoti“. Tada komitetas nutarė sklypo gavimo reikalu rūpintis įgalioti naujai į komitetą priimtą kun. J.Želvį. 1933 metų birželį kun. F.Kapočius dėl darbo gausumo atsisakė komiteto pirmininko pareigų. Juo išrenkamas kun. J.Želvys.

1932 metais išrinkto komiteto rūpesčiai visą laiką buvo susiję su naujos bažnyčios statyba. Šv.Antano bažnyčia Kaune buvo pradėta statyti 1936 m. kovo 28 d., o baigta po šešių mėnesių. Pastatytą bažnyčią buvo atvažiavę apžiūrėti trys inžinieriai.

Arkivyskupas J.Skvireckas taip pat atsiuntė apžiūrėti savo atstovą kanclerį kan. J.Bylą. Šis, apsilankęs pas kleboną, pareiškė: „Žinai, broleli, šv.Antanas čia yra tau stebuklą padaręs, kad tokią didelę mūro bažnyčią taip greit, per vieną vasarą, galėjai pastatyti…“

Lapkričio 1 dieną bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta, Švč.Sakramentas su procesija perkeltas iš laikinosios į nuolatinę Šv.Antano Paduviečio bažnyčią.

Iš tuo metu naujojoje parapijoje vykdomų statybų reikia išskirti 1939 metais pastatytą naują dviejų aukštų kleboniją. Joje net penkiems kunigams gyventi buvo skirta po du kambarius. Kieme - baltų plytų garažas dviem automobiliams (klebonui ir vikarui).

Tuo metu kun. J.Želvį Kurijos kancleris prof. kun. M.Sandanavičius taip charakterizavo: „Jis paprastas, nemokantis pasistatyti - ponu būti, mažas, apvalus, visuomet per greit bėgantis, skubantis, visiems norintis įtikti, tarnauti, visus mylėti, mokyti, ganyti, tiesiog į dangų įkelti, o save po velėna pakišti. Su visais sugyvenantis gražiai. Ką sumano, ypač statybose, tą padaro. Turi pasisekimą tarp žmonių. Visoms statyboms susirenka lėšų, stebėtinai jam žmonės suaukoja.(…) Mėgsta daug kalbėti, prakalbas sakyti ir kitiems ūpą kelti. Patsai nėra linksmo būdo. Jau šešti metai gyvena prieglaudoje su ubagais, mažame kambarėlyje, prie raštinės. Jis patenkintas mažu kambariu, nes patsai jaučiasi jame didelis.“

Šv.Antano bažnyčią 1942 m. rugsėjo 20 d. konsekravo arkivyskupas J.Skvireckas. Netrukus iš Kurijos buvo gautas dokumentas, liudijantis apie Šv. Antano bažnyčios konsekraciją ir parapijos įsteigimą. Po beveik dvejų metų Kauno arkikatedroje bazilikoje kun.J.Želvys buvo pakeltas į kanauninkus ir pagerbtas gražiomis iškilmėmis.

Kryžiaus kelio stotys

1940 metais sovietų valdžia nacionalizavo visą Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrių su visais globos namais. 1941 metais vokiečių valdžia už „žydukų krikštijimą“ J.Želvį suėmė ir uždarė į kalėjimą. Iš vokiečių jis buvo išpirktas. Nuo 1945-ųjų gegužės slapstėsi trejus metus. Tada ir parašė knygą apie Šv.Antano bažnyčios ir parapijos įkūrimą. 1948 metų rudenį artimas kaimynas jį išdavė. Kan. J.Želvys pateko į sovietinį kalėjimą. Iki 1955 metų pabaigos dirbo Sibiro šachtose, kirto mišką, lageryje gyveno su kriminaliniais nusikaltėliais. Miške krisdamas rąstas sutraiškė jam petį. Kan. J.Želvys buvo gydomas lagerio ligoninėje. Kaliniams teikė kunigo patarnavimus, jam pagelbėjo kalinys Juozas Poderis, vėliau tapęs kunigu.

Sugrįžimas į Lietuvą nebuvo itin džiaugsmingas. Iš Kauno stoties jį vežęs taksi patyrė avariją, todėl vėl teko gydytis ligoninėje.

1956 metais kan. J.Želvys gyveno Šiluvoje. Apie šį laikotarpį jis rašė: „Buvau altaristu - išlaikytiniu.“ .

Nuo 1961 metų kan. J.Želvys buvo skiriamas Taujėnų, vėliau Paliepių, paskui Šėtos parapijų klebonu. Visur remontai, daug fizinio darbo, sugadinta sveikata. Kelis kartus gydėsi Kauno klinikose, bet meldėsi Šv.Antano bažnyčioje.

1974-ųjų sausio 16 d. kan.J.Želvys buvo paskirtas į Šv.Antano bažnyčią altaristu. Po metų jis šventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį.

Šis uolusis Kristaus vynuogyno darbininkas dar apie dešimtį metų savo statytoje šventovėje kasdien aukojo šv.Mišias, klausė išpažinčių.

O 1985 m. vasario 5 d. rytą po šv. Mišių į namus sugrįžusį savo tarną Juozapą pasišaukė Viešpats. Kan. J.Želvio kapas yra Šv.Antano bažnyčios šventoriuje.