Martynas Reisgys gimė 1886 m. gruodžio 11 d. Šeimoje buvo vyriausias. Turėjo brolius Kristupą, Miką, Anskį ir sesutę Madlynę.

Priekuliškė Ana Reisgytė-Dugnienė 1980 metais pasakojo: „Mano senelis iš tėvelio pusės Martynas Reisgys buvo gimęs Lankupiuose, kur jo tėvai turėjo ūkelį. Tėvui anksti mirus, į namus atėjo patėvis-užkurys, ir mano seneliui Lankupiuose gyventi pasidarė ankšta. Išėjo jis tarnauti pas ūkininkus. Tarnaudamas susipažino su tarnaite Marija Jagminaite ir ją vedė. Prie Minijos, Venckuose, įsigijo namą, vertėsi įvairiais darbais, dėjo markę prie markės - tikėjosi kada nors turėti savo ūkelį. Po daugelio metų svajonė išsipildė: Biržininkų kaime, prie tos pačios Minijos, pirko apie 12 ha ūkelį ir ten išsikėlė gyventi. Biržininkai - mano tėvelio Martyno Reisgio tėviškė, o Venckai - jo gimtinė."

Statybininkas - ūkininkas

M.Reisgys Venckuose baigė pradinę mokyklą. Mokėsi gerai. Jo mokytojas tikėjosi, kad Martynas stos į mokytojų seminariją ir bus geras mokytojas. Bet vaikinas pasirinko statybininko specialybę. Pas kaimo meistrus baigęs mokslus, statė namus Šventvakariuose, jo rankomis pastatyti ir Grėžių kaimo Baltriušio namai.

1906-1908 metais M.Reisgys tarnavo vokiečių kariuomenėje, o grįžęs gilino specialybės žinias ir savišvietos pagrindais lavinosi. Savišvieta jį atvedė ir į susipratusių lietuvių gretas. 1912 metais su bendraminčiais Lankupiuose įkūrė draugiją „Jaunimas", kuri tais pačiais metais įsijungė į „Santaros" veiklą. 1913 metais JAV lietuviai M.Reisgį - veikliausią draugijos narį - net apdovanojo.

Sulaukęs 26 metų, 1913-aisiais, vedė Jurgių kaimo (Gelžinių vls.) merginą Anikę Dėckytę. Pasogos gavo 55 ha ūkį su nusenusiais trobesiais.

Žmonos tėvai Ilžė Ruslytė-Dėckienė ir Jurgis Dėckus taip pat buvo išauginę gausią šeimą.

Jurgių kaimas, prisišliejęs prie Šernų girios, nedidelis. Jame tik keli ūkininkai: Martynas Padagas, Urtė Redveikienė, Mikas Povilas, Jurgis Reisgys, Mikas Kirva ir Jurgis Dėckys, pas kurį žentu ir atėjo M.Reisgys. Kaime - 45 žmonės, o 1905 metais jų čia buvo dar mažiau - tik 37. Visi kaimo gyventojai - lietuviai. Nė vieno vokiečio.

M.Reisgys, tapęs stambaus ūkio savininku, savo žmonos broliams ir seserims pradėjo mokėti pasogas (dalis) ir statyti naujus trobesius. 1914 metais statė staldus (tvartus), tačiau darbo nebaigė - prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Naujas ūkininkas mobilizuojamas į kaizerinę vokiečių kariuomenę. Jam įteikiamas ginklas, bet M.Reisgys jo nė karto nepanaudojo. Gerai mokėdamas lietuvių ir latvių kalbas, tampa vertėju.

Įsitraukė į politiką

Vokiečiams karą pralaimėjus, ūkininkas grįžo į Jurgius ir įsitraukė į lietuvišką politinę veiklą. Atstovaudamas Klaipėdos apskričiai Mažosios Lietuvos tautinėje taryboje, reikalavo Mažąją Lietuvą prijungti prie atsikūrusios Lietuvos Respublikos, platino Mažosios Lietuvos tautinės tarybos leidžiamą spaudą, rinko lėšas lietuviškai veiklai plėsti, buvo išrinktas į Klaipėdos seimelį ir Žemės ūkio rūmus.

1922 metų rudenį kartu su Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjais dr. Viliumi Gaigalaičiu, Jonu Labrencu, Jokūbu Stikloriumi, Erdmonu Simonaičiu ir Adomu Braku vyko į Paryžių, į Ambasadorių konferenciją ir ten Klaipėdos krašto gyventojų vardu reikalavo kraštą prijungti prie Lietuvos.

1923 metais prasidėjus Klaipėdos krašto sukilimui, E.Simonaitis M.Reisgį pakviečia į sukilėlių Direktoriją. Direktorijos nariu jis buvo 1925-1926, 1927-1930, 1932 metais, o 1930-1931 metais - ir Direktorijos pirmininku.

Kai Klaipėdos kraštui kildavo pavojus, kai eiliniai politikai nežinodavo, ką toliau daryti, visų akys krypdavo į M.Reisgį, kurio, anot agronomo Juozo Zabielavičiaus (1900-1990), niekas už jokius pinigus negalėjo papirkti. Ir kai krašto Direktorijos pirmininkas Šreiberis ėmė ignoruoti Klaipėdos krašto autonomijos statutą ir savo veikla priešintis gubernatoriui, 1934 m.gegužės 5 d. M.Reisgys iš krašto Direktorijos pirmininko pareigų buvo atleistas. Įtampa krašte sparčiai didėjo. Krašto gyventojai lietuviai terorizuojami. Lietuvių kalba demonstratyviai išstumiama iš valdinių mokyklų.

Vėl - Direktorijos pirmininkas

Kaimyninėje valstybėje sustyguotus nacių veiksmus galėjo sustabdyti tik labai stipri ir savo populiarumo nebijanti politinė asmenybė. Dėmesio centre vėl atsidūrė M.Reisgys. Ir dar kartą jis sutiko vadovauti krašto Direktorijai. Šis jo žingsnis, nors ir negalutinai įgyvendintas, didele dalimi nulėmė tolimesnį Klaipėdos krašto politinį ir ekonominį gyvenimą.

1934 metais M.Reisgiui vadovaujant Direktorijai, vokiečiai kėlė neribotai didelius savo reikalavimus, ignoravo visas tarptautines teises. Ir tik griežta Direktorijos pirmininko laikysena padėtį stabilizavo. Nors ir labai siuto naciai, bet į valdines mokyklas greta vokiečių grįžo ir lietuvių kalba.

Jausdami pralaimėjimą, vokietininkai pradėjo skųstis Tautų Sąjungai, neva lietuviai terorizuoja Klaipėdoje gyvenančius vokiečius. Šio šlykštaus melo nepakako. Vokietijoje, o ypač Tilžėje, prieš Lietuvą buvo pradėtos organizuoti demonstracijos. Prie Luizės tilto sudeginama lietuvio iškamša. Be nežabotos propagandos, pradėtos taikyti ir ekonominės represijos ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visai Lietuvai. Tik ryžtingų M.Reisgio veiksmų dėka padėtis krašte iš dalies buvo stabilizuota, o nacionalsocialistinis sąjūdis parblokštas. M.Reisgio pavardė daugelį metų buvo linksniuojama Gebelso spaudoje, lietuvis tapo didžiausia pabaisa nacionalsocializmui. Tačiau, neatlaikęs kaimyninės valstybės ir krašto vokietininkų melo bei ekonominio spaudimo, M.Reisgys 1934 m. gruodžio 3 d. iš krašto Direktorijos pirmininko pareigų pasitraukė ir jau kitą vasarą savo ūkyje Jurgiuose grėbė šieną - ūkininkavo.

Ūkininkas - visuomenininkas

Žemės ūkio M.Reisgys niekados neapleido. 1923 metais baigė statyti tvartus, 1931 metais pasistatė gražų gyvenamąjį namą, o 1936 metais - ir daržinę. Ūkio darbams iš Didžiosios Lietuvos samdė du bernus, dvi mergas ir piemenuką. Kaip valstybinėje tarnyboje, taip ir ūkyje bei šeimoje buvo griežtas, atviras ir teisingas. Su samdiniais elgėsi demokratiškai.

„Artėjant pavasariui, tėvas su kaimynais ūkininkais mėgdavo pakalbėti apie sėklas, jų valymą. Nuolat skaitė laikraštį „Ūkininko patarėjas", nemažą dėmesį kreipė į specialistų nurodymus ir rekomendacijas. Naujas sėklų veisles įsigydavo Klaipėdos krašto ūkininkų draugijoje, kuriai vadovavo agronomas Juozas Rimdžius, - prisiminė M.Reisgio sūnus Jurgis. - Tėvas su J.Rimdžiumi palaikė draugiškus ryšius ir jį labai gerbė, nes agronomas be galo daug davė Klaipėdos kraštui. Žiemą ūkininkams jis rengdavo kursus, skaitydavo paskaitas, o vasarą jį galėjai sutikti bet kuriame Klaipėdos krašto ūkyje."

Baigęs politinę karjerą, kurią labai teigiamai vertino daugelis klaipėdiečių, M.Reisgys liko aktyvus visuomenininkas. Nuo 1923 metų jis veikė Lietuvos šaulių sąjungoje, ilgą laiką buvo XX rinktinės valdybos narys, bemaž visą laiką vadovavo Dovilų šaulių būriui, įsteigė ir pirmininkavo Ūkininkų draugijos Jurgių skyriui, buvo Dovilų bažnyčios bei Stučių pradinės mokyklos tarybų narys, Jurgių kaimo seniūnas, dalyvavo prof.Viliaus Gaigalaičio vadovaujamos „Sandoros" veikloje, buvo „Ryto" akcinės bendrovės akcininkas. Užaugino gražią šešių vaikų šeimą.

Už nuopelnus Lietuvai M.Reisgys buvo apdovanotas DLK Gedimino II laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde, o Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas jį apdovanojo Klaipėdos 1923 m. sausio 15 d. sukilėlio medaliu.

Neįtiko nei sovietams, nei naciams

Naciams atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, 1939 metais M.Reisgys pasitraukė į Didžiąją Lietuvą. Kai Lietuvą okupavo bolševikai, 1940 m. birželio 16 d. Šiauliuose jis buvo suimtas ir tardomas. Bėgdamas nuo bolševikų nemalonės, grįžo į savo ūkį, kur buvo likusi šeima. Netrukus jį suėmė vokiečiai ir įkalino Klaipėdoje. Kai tardymo metu jam buvo pareikštas kaltinimas, M.Reisgys gestapo viršininkui sakė: „Aš nekovojau prieš vokiečius, bet tik padėjau lietuviams savo teises apginti." Aišku, į teisingus žodžius gestapo viršininkas nieko neatsakė. 1941 metų spalį M.Reisgys iš Klaipėdos perkeltas į Karaliaučiaus kalėjimą, paskui į Oranienburgo koncentracijos stovyklą, o dar po šešių savaičių perkeltas į Mauthauseno koncentracijos stovyklos akmenų laužyklą.

1942 m. vasario 21 d. iš Mauthauseno M.Reisgys šeimai rašė: „Miela žmona, vaikai ir uošvi! Sveikinu Jus visus širdingai. Nuo šio mėnesio pradžios esu perkeltas čia. Jūsų atvirutę dar ten gavau. Labai dėkui už pasiųstus pinigus, apie kurių atėjimą šiandien sužinojau. Kitos kokios žinios iš Jūsų nieko negavau. Dėkui Dievui, esu dar gyvas ir tikiu, kad ir Jūs gyvi ir sveiki esate. Ką daro senasis opapa ir Hansas? Ar jie dar sveiki arba pasveiko, ko aš labai širdingai linkiu. Oras labai žiemiškas, daug sniego. Koks oras pas jus, ar žiemą labai šalta? Taip nieko naujo. Palikit visi sveiki. Dievas malonėtų mus visus apsaugoti. Iki džiaugsmingo pasimatymo. Papa".

Tai buvo paskutinis laiškas. 1942 m. balandžio 2 d. iškankintas, bet dvasiškai nepalūžęs, Mauthauseno koncentracijos stovykloje M.Reisgys mirė. Kad būtų paslėpti nacių įkalčiai, jo palaikai sudeginti.

Už Mažojoje Lietuvoje sėtą lietuvišką grūdą nacionalsocialistų kerštas Reisgių giminei dar nesibaigė. Toliau šias pareigas perėmė internacionalsocialistai, kurie 1948 metais Anikę Reisgienę su jos vaikais Ievute, Martynu ir Jonu ištrėmė į Sibirą. Anikė Reisgienė į Lietuvą nebegrįžo. Jos palaikus priglaudė šalta Sibiro žemė. Grįžę iš tremties vaikai repatrijavo į Vokietiją.