Deikiškiuose

Šiandien neišlikusi sename Deikiškių kaime stovėjusi Kučų sodyba, kurioje 1909 metų sausio 24 dieną gimė įžymus grafikas, profesorius, valstybinės premijos laureatas Antanas Kučas. Jau vėliau, 1977 metais, jis prisimins, kad namas buvęs drėbtas iš molio, minkyto su šiaudais. Labai senas, nežinia kada statytas.

Tėvas Apolinaras, grįžęs iš Amerikos ir paveldėjęs 24 hektarų ūkį, žmoną Izabelę Morkūnaitę parsivedė į namus iš Pumpėnų (Pasvalio raj.) apylinkėse esančio Jurgėnų kaimo. Gimė dešimt vaikų. Du mirė. Užaugo šeši sūnūs ir dvi dukros. Gausioje aštuonių vaikų šeimoje Antanas buvo ketvirtas.

Vaikystė buvo kaip ir daugelio kaimo vaikų. Piemenavo, ganė galvijus, padėjo tėvams kituose ūkio darbuose. Į mokslus Kučų giminė nebuvo linkusi, tačiau tėvai nusprendė mokyti Antaną ir kitą sūnų Praną. Mama tikėjosi, kad kuris nors iš jų taps kunigu.

Panevėžys buvo pirmas didelis miestas, palikęs būsimajam dailininkui dešimtmečiais neišblėsusį įspūdį. Patiko ir gimnazijoje. Piešimą joje dėstė skulptorius Juozas Zikaras. Tačiau po metų su Panevėžiu teko atsisveikinti. Tėvams buvo keblu į Panevėžį (apie 40 kilometrų nuo namų) vežioti maistą, todėl jie nusprendė sūnų perkelti į artimesnę gimnaziją. O artimiausia gimnazija buvo Biržuose.

Biržuose

Dailininko tėviškę supo nuobodžios lygumos. Arti nebuvo nei upelio, nei ežero. Tik netoli namų augo pušynėlis, kuriame Antanas mėgdavo vaikščioti su į svečius atvykusiu bendraklasiu Bernardu Brazdžioniu. Todėl jam didžiulį įspūdį paliko pirmą kartą Biržuose pamatytas Širvėnos ežeras. Biržų gimnazijoje piešti mokė Štiglico meno mokyklos Peterburge auklėtinis, mokytojas Vilius Šlekys. Jis iš karto pastebėjo jaunojo A.Kučo meninius gabumus, jo piešinius nunešdavo parodyti ir į kitas klases, ragino imti iš jo pavyzdį, piešti taip pat dailiai ir tvarkingai. Pirmaisiais metais gimnazijoje Antanas Kučas dar dvejojęs, ką pasirinkti: dailę ar muziką. Iš motinos paveldėjęs muzikalumą, išgirdęs begarsio kino metu Vasiliausko salėje gražiai smuiku griežiantį gobelenų kūrėjos Bronės Valentinaitės-Jakubonienės tėvą, panoro ir pats tapti smuikininku. Įsigijo smuiką ir ėmė mokytis juo groti pas Biržuose garsų fotografą, smuikininką ir dainininką Boruchą Michelsoną. Tačiau kartą A.Kučas nupiešė iš natūros Biržų pilies griuvėsius. Mokytojas šį piešinį išgyrė ir apsidžiaugė, kad gimnazijoje gimė naujas dailininkas. Paskutiniaisiais gimnazijoje metais piešimo mokė ką tik Kauno meno mokyklą baigęs mokytojas Povilas Andrėjauskas. Jis skatino piešti daugiau iš natūros, ragino A.Kučą rinktis dailininko kelią. Greitai Antanas išgarsėjo kaip rengiamų įvairių vaidinimų nuolatinis dekoratorius. Kartą biržiečiai šauliai statė spektaklį. Į Biržus buvo ką tik atvažiavęs muzikos mokytojas ir režisierius Apolinaras Likerauskas. Apsidžiaugė nupieštomis dekoracijomis. „Gavau 100 litų, nusipirkau lietpaltį ir laikrodį. Ir su šituo lietpalčiu ir laikrodžiu važiavau stoti į Kauno meno mokyklą. (...) Mūsų Vabalninko parapijos klebonas net norėjo, kad aš dekoruočiau bažnyčią. Ir man atrodė, kad sugebėčiau. Tik jau vėliau, kada įstojau į Meno mokyklą, patyriau tam tikrą nusivylimą, pasirodo, kad dar nieko nežinai. Dar reikia daug mokytis, daug dirbti,“ - prisiminė tuos laikus dailininkas.

Studijų metai

Baigę gimnaziją trys bendraklasiai draugai A.Kučas, Bernardas Brazdžionis ir Balys Sklenys Kaune nutarė gyventi kartu. Susiras kambarį, gyvens drauge ir studijuos. Brazdžionis stojo į universitetą, filologijos fakultetą, Sklenys - į medicinos fakultetą, o A.Kučas, dar gimnazijoje rašęs laišką Meno mokyklos direktoriui Ignui Šlapeliui, išlaikęs egzaminus tapo Kauno meno mokyklos studentu. Apsigyveno bičiuliai kaip ir planavo. Kartu. Kambarys nemažas. Vietos užteko visiems trims. Vėliau šeimininkas pradėjo statyti naują namą kitoje, Šviesos, gatvėje. Pažadėjo duoti biržiečiams studentams didelį kambarį. Kai po vasaros atostogų sugrįžę rudenį nuėjo apsigyventi naujame bute, nustebo, kad tas kambarys toks siaurukas ir mažiukas. Tik dvi lovos telpa. Sklenys miegodavo atskirai, o Antanas su Brazdžioniu - vienoj lovelėj. Tokioj geležinėj, sunkioj. Beveik ant rėmo tekdavo gulėti.

Didžiausi autoritetai Meno mokykloje jam buvo du pedagogai - Kajetonas Šklėrius ir Adomas Galdikas. Šklėrius dėstė piešimą, o Galdikas grafiką. Kučas ketino tapti tapytoju, tačiau Galdikas įtikino, kad jis iš prigimties esąs grafikas.

Dailininkas prisimena, kad studijuodami Meno mokykloje ėmė galvoti, ką veiks išėję į gyvenimą. Tarnybą Kaune gauti atrodė neįmanoma. Net mokytojų, piešimo dėstytojų vietos užimtos. Važiuoti mokytojauti į provinciją nesinorėjo. Galvojo, ką darys, iš ko gyvens. Todėl, susirinkę gabesni kurso studentai, įsteigė „Formos“ grupę. Visi ant kairės rankos nešiojo sidabrinius žiedus su „Formos“ emblema - septyniais žiedlapiais (tiek buvo grupės narių) ir trimis skydais, simbolizuojančiais tapybą, skulptūrą, grafiką. Grupės nariai pasižadėjo materialiai remti vienas kitą. Kai Viktoras Petravičius, išvažiavęs tobulintis į Paryžių, negavo stipendijos, jam „Formos“ nariai kiekvieną mėnesį sudėdavo ir nusiųsdavo po 25 litus. „Formos“ grupė ieškojo tų pačių nacionalinių, liaudiškų ir kartu modernių kūrybos momentų, puoselėjo bendrus kūrybinius sumanymus: planavo išleisti plakatų, skirtų lankytinoms Lietuvos vietoms, seriją, surengė grafikos parodą Klaipėdoje, norėjo išspausdinti iliustruotą lietuvių literatūros antologiją. Tačiau šiems sumanymams nesurado leidėjo. Antanas Kučas sukūrė tris iliustracijas Aišbės „Bričkai“. Adomui Galdikui rekomendavus iliustravo J.Tumo-Vaižganto kūrybos rinkinį „Milžinų dvasios“. Jis buvo išspausdintas 1935 metrais. Sukūrė viršelius savo artimo bičiulio Bernardo Brazdžionio poezijos knygai „Krintančios žvaigždės“, V. Mykolaičio-Putino romanui „Altorių šešėly“ ir kitoms knygoms.

Kūryba ir gyvenimas

1935 metais A.Kučas baigia Meno mokyklą. Lietuvių meno apžvalginėje parodoje eksponuoja pirmuosius, visuomenės susidomėjimo sulaukusius grafikos kūrinius „Kvieslys“ ir „Piršliai“. Priimamas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1935 - 1936 metais atlieka karinę tarnybą - mokosi Lietuvos karo mokykloje. Jam suteikiamas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tais metais pradeda pedagoginį darbą. Dėsto piešimą Tauragės, vėliau Kaišiadorių gimnazijoje, Kaune. 1944-aisiais buvo pakviestas dėstyti Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Nuo 1951 metų beveik iki mirties dėstė Vilniaus dailės institute. 1970 metais jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Beveik šešiasdešimt metų truko dailininko kūrybinė veikla. Dailėtyrininkė Regina Urbonienė straipsnyje „Įprasminta tradicija“ teigia, kad „bene svarbiausią indėlį jis yra palikęs meninio knygos apipavidalinimo srityje“. A.Kučas iliustravo ir apipavidalino daugiau kaip 220 knygų.

Vėliau jis iliustravo lietuvių literatūros klasiką: S.Stanevičiaus „Pasakėčias“, V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ (prie jos iliustracijų grįžo ne kartą), V. Krėvės „Bobulės vargus“, Žemaitės „Marčią“ ir „Petrą Kurmelį“. Ruošėsi iliustruoti A.Baranausko „Anykščių šilelį“, bet nespėjo. A. Kučo, kaip knygų dailininko, kūrybos viršūne laikomos knygos „Marti“ iliustracijos. Už jas 1965 metais A. Kučas buvo apdovanotas Leipcigo tarptautinės knygos meno parodos sidabro medaliu.

Antanas Kučas - vienas iš nedaugelio dailininkų, taip giliai jautęs lietuviško kaimo charakterį, jo nuotaikas. Kiekvienas jo kūrinys buvo tarsi naujas atradimas, naujas žodis Lietuvos grafikoje.

Svarbūs jo kūryboje ir ekslibriai (knygos ženklai). Jų sukūrė beveik penkiasdešimt.

Po menininko mirties liko daugiau kaip keturi tūkstančiai jo piešinių, liudijančių apie A.Kučo įgimtus gabumus ir profesinį meistriškumą, meilę ir jautrumą gamtos grožiui.

Prieš trisdešimt metų dailininkas išėjo amžinybėn (mirė 1989 metų sausio 10 dieną, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse), tačiau jį pažinojusių, studentų ir kolegų menininkų atmintyje iki šiol išliko kaip neblėstanti, dosniai savo širdies šilumą dalijusi asmenybė. Jo kaimynas, įžymus lietuvių tapytojas Augustinas Savickas A.Kučą vadino tikru šventuoju, nes jis niekad nemokė bohemiškų polinkių turinčio menininko, kaip reikia gyventi, o tyliai raižė savo nuostabius raižinius.

Parengta pagal „Biržiečių žodį“