Lietuviški Papiliakalnės žodelyčiai išversti į lietuvių kalbą

Leonas Šidla - vienas iš nuostabiųjų parko teritorijoje užaugusių žmonių. Deja, jau daugiau nei dešimtmetį mus palikęs jo kūnas, bet dvasia ir gyvenimo saulėlydyje surašyti rašiniai, eilės bus gyvos tol, kol kas norės suprasti šio krašto istoriją. L.Šidla bene pirmasis pabandė rašyti šio krašto tarme, rašė apie dalykus, dėl kurių kai kurie vietiniai net buvo supykę... Kažkaip jau įpratome romantizuoti kaimo buitį ir kalbame apie paukštelių čirenimus, bet realybėje XX a. pr. gyvenimas buvo labai skurdus, reikalavo daug jėgų ir šiandien net nepagalvotume, kad piemenėliai kojas šildydavosi ganomų gyvulių išmatose... Bjauroka, bet kai tai pasakoma su atitinkama saviironijos doze, kai tai pasako mokslų daktaras, koks ir buvo L.Šidla, viskas lyg ir kitokį atspalvį įgauna. Pirmieji L.Šidlos rašiniai buvo publikuoti Aukštaitijos NP leidinyje „Ladakalnis“. Be perdėto lyrizmo jis rašydavo apie Papiliakalnės kaimo buitį, žmonių įpročius, apie tai, kad prezidentas A.Smetona niekada pats nesodino ąžuolo ant Ginučių piliakalnio, kad tai padarė jo artimas draugas, bendražygis, garsusis Linkmenų ir Kirdeikių klebonas J.Breiva su ant Ginučių piliakalnio buvusios pasienio tarnybos karininkais ir kareiviais. Rašė ir apie šauniąją „aptiekoriaus“ dukrą Gesę (E.Šimkūnaitę), su kuria jaunystėje buvo susikirtę keliai, apie kitoniškus žydelių papročius, tūlus lietuvaičius, pinigo Amerikoj prisikrovusius ir Lietuvoj gyvent nebemokančius, apie paprastus kaimo žmones, jų keliones į turgų ir „nečystųjų“ monus pakelėse...

Kurgi ta Papiliakalnė, L.Šidlos rašiniuose legendinė tapusi? Lyg ir jokiais išskirtiniais istoriniais faktais nepasižyminti, ir turistiniuose maršrutuose retai minima... bet kiekvienas keliaujantis mažuoju parko žiedu ją visada pamato. Kur? Visi, kas nori apžvelgti Aukštaitijos kraštovaizdžio grožį nuo Ladakalnio, transporto priemones stato jo papėdėje esančioje aikštelėje. Prieš kopdami į mitais ir legendomis apipintą kalną keleiviai pasisukioja aikštelėje ir žvelgdami žemyn į paežerę pamato medžių žalumoje skendinčio namelio stogą. Gal ne vienas ir pagalvoja: na, ir pasisekė, tokioj vietoj gyvena žmonės! Tame name anksčiau gyveno kuklusis gamtos mokslų daktaras, ANP signataras, kaimo dainius L.Šidla. Dabar jo gentainiai tame name leidžia dienas.

Retas kuris kiemu besigrožėdamas pagalvoja, kad šio namo statytojai ir gyventojai, norėdami išlikti po šia saule besikeičiant valdžioms ir papročiams, iškentėjo didžiules kančias. Vienam iš jo šeimininkų teko net kojos pirštą nusikirsti, kad į rekrūtus nepaimtų. L.Šidlos balsas šiame name pasigirdo 1927 m. Sako, kad buvo gabus ir imlus vaikas, nors visa dabartinės kartos žmonėms atrodanti tokia nerūpestinga vaikystė praėjo lakstant paskui bandą. Atgaiva buvo šio krašto senolių pasakojimai, pamokymai, prisiminimai. Pokario metais patogiai įrengtoje viršutinėje aikštelėje, šalia prezidento atminimui skirto akmens, kaimo jaunimas rinkdavosi pašokti, mat buvo patogiausia, o enkavėdistai nusprendė, kad ten vykdoma antisovietinė veikla... daug kas dėl noro šokti atsidūrė Sibire...

Pamena jis ir tą faktą, kai kunigas J.Breiva ant Ginučių piliakalnio ąžuolo sodinimą ir akmens atidengimą prezidento A.Smetonos garbei organizavo. Net du kartus, nes pirmasis ąžuoliukas neprigijo - žemė netiko. Demarkacinę liniją saugoję pasieniečiai (iš Lietuvos pusės) net nukasė piliakalnio šlaitą, suformavo terasą ir ją apsodino gėlėmis (įdomu, ką pasakytų šiandienos paminklotvarkininkai?). Galėjo jis į jaunų kraštotyrininkų „atradimus“, kad čia buvo pats prezidentas, ir nereaguoti, bet pasirodė jį papiktinę informaciniai stendai, o kaime žmonės susitinka, pasišneka. Šią žinią jaunimui papasakojusi moteriškė (L.Šidlos sesuo) minėjo, kad prezidentas su garbiu kunigu atplaukdavo prie jų namo, palikdavo valtį, dalindavo lauktuves, kopdavo į piliakalnį, kad, vykstant aptariamoms J.Breivos organizuotoms iškilmėms, ji dar buvo visai vaikas ir pamena tik vykus šurmulį, gavusi saldainių, buvus daug uniformuotų... Informacijos rinkėjai šias žinias suplakė į viena ir „pririšo“ prie ąžuolo sodinimo... L.Šidla tuo metu jau buvo prakutęs piemuo, J.Breiva skatino jį mokytis, nes gyveno šalia tiltelio, kur išsilaipindavo kunigas su savo svečiais. Pats būdamas ANP „signataras“ mokslininkas, nenorėjo leisti iškraipyti faktų (bet stendai su ta informacija dar stovi...). Tą pat liudijo ir Ginučių kaimo šviesuolis jau a.a. Fortūnatas Ivanauskas, su kuriuo kartu piemenavo L.Šidla. Net elementari logika sufleruoja - ar saugu buvo tų laikų prezidentui lankytis šalies paribyje? Pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais daugelis Lietuvoje ieškojo „stipresnio“ istorinio reikšmingumo, ankstesniais istoriniais periodais daugelyje vietų vykę renginiai buvo „sodrinami“. To neišvengė net Utena, prie centre pasodinto ąžuolo „atradusi“ prezidentą A.Smetoną. Puiku, kad istorijos saugotojai iš mitologizuotų dalykų atrenka tikrąją tiesą. L.Šidla, manau, apsidžiaugtų, jei jo dar gyvo išsakytos mintys būtų išgirstos ir nacionaliniame parke.

Kodėl pirmojo nacionalinio - Aukštaitijos - parko signataras? L.Šidla universitete studijavo gamtos mokslus. Tais laikais kaimo vaikui pasiekti aukštąjį išsilavinimą buvo sudėtinga. Diplominį darbą jis rengė būtent apie gimtąsias vietoves, jų augalus. Darbo vertintoja Ivanauskienė susižavėjo ne tik pačiu diplominiu darbu, bet ir aprašomomis apylinkėmis. Tuo pat metu, toje pat mokslo šventovėje žinomas gamtininkas V.Bergas pradėjo kalbėti apie saugomos teritorijos kūrimą, nacionalinio parko viziją. Įkvėptas L.Šidlos baigiamojo darbo, jis apsilankė šiose vietovėse ir buvo bene pirmasis, kuris, pažvelgęs nuo Ladakalnio aukštumos, pavadino apylinkes Lietuvos Šveicarija. Vėliau su profesoriumi V.Bergu jie tapo kolegomis. Palanku buvo ir tai, kad Č.Kudaba - geomorfologijos specialistas - taip pat buvo nuo rytinio šalies pakraščio ir palaikė idėją būtent čia įkurti nacionalinį parką. Tikėdamas V.Bergo vizija, kad parkas taps mokslo tiriamąja įstaiga, jis pirmus porą metų net dirbo parke. Deja, jaunasis mokslininkas net priedo už mokslinį laipsnį negaudavo. Grįžo į Vilniaus botanikos institutą ir jau iš ten kiek galėdamas padėjo parkui.

Akademinėje aplinkoje pradėjo bendrauti su garsiais istorikais A.Tyla, A.Bulota, kitais. Mokslininkų bendruomenė dažnai susitikdavo ir jo tėviškėje Papiliakalnėje. Ten daug ir moksliškai, ir emocionaliai, ir bohemiškai anarchistiškai kalbėdavo krašto istorijos klausimais - nuo didybės iki kasdienybės... Didieji istorikai sakė, kad šiam kaimeliui teko pergyventi beveik visus Lietuvoje vykusius kataklizmus: šalia ir Ginučių piliakalnis, ir žmonių laukai, kuriuose dar iki šiandien išariamos „kažkokios“ įdomios šukės... Ne veltui dar iki II pasaulinio karo Ginučių piliakalnį kasinėję archeologai rastus eksponatus išvežė į Sankt Peterburgo ermitažą (straipsnio autorė bandė susisiekti su šia įstaiga, bet niekas iš ten dirbančiųjų nenorėjo užsiimti šio klausimo analize, nors faktą pripažino). Draugiška kompanija žinojo apie literatūrinius L.Šidlos gebėjimus ir paskatino užrašyti kaimo buities vaizdus, gyvensenos ypatumus ir veiksnius, kurie ją formavo, mat manė, kad kolegos atmintyje slypi didžiulis turtas, buitinės informacijos klodas istoriniame kontekste, kas retai pasitaiko. Jie paragino kolegą rašyti. Taip 2002 m. atsirado knygelė „Kalnėnai“, o 2004 m. - „Nuo balanos gadynės iki lempos žibalinės“.

Pirma rašęs proza, knygeles parašė eiliuotai, mat nutarė, kad taip istoriniai faktai bus lengviau skaitomi, įtaigesni. Prieš eiliuodamas viską surašydavo proza, o paskui eiliuodavo, kad tekstas glaustesnis būtų, „slidžiau“ būtų skaitomas. Aišku, galima diskutuoti, kurie, eiliuoti ar neeiliuoti, tekstai geresni, bet visi informatyvūs. Jo paprastose literatūrinėse formose žavi net didaktiškumas. Savo kūryboje jis atsiskleidžia visas: ir kaimo vaikas, ir mokslininkas, ir tolerantiškas praėjusių dienų vertintojas, humoristas, istorikas, analitikas, šaržuotojas... Sunku įsivaizduoti kitą tokį drąsuolį, kuris bandytų surimuoti žodžius: silūras, reljefas, morena ir pan. Greta šių baugokų žodžių - grakštus, tautiškas palyginimas „įvyko gamtos kliedėjimas“, kuriam ir turime būti dėkingi už apylinkių kraštovaizdį. Tekstuose daug „kietų“ tarmiškų posakių. Eilėdara, aišku, labai jau laisva, arba, kaip pats sakydavo, „labai balta“, bet koks žynys ar senovės dainius ją išmanė? Faktai fakteliai plaukia į skaitantįjį pasakodami apie gamtameldžių, kryžiokų, prancūzų, kaizerio, paskutinio karo, pokario emigracijos laikus. Knygose nėra nei šventų, nei išaukštintų, nėra sutryptų. Yra tik skaitytojų, kurie nelabai nori prisiminti (ar kad kitiems būtų priminta), kokiomis sąlygomis teko gyventi...

Visa jau laiko tėkmės nuplauta ir į vietas sustatyta. Visa, kas jose pasakojama, sukasi apie šioje žemėje gyvenusį ir vargusį žmogų. Net dar tokia skaudi tema kaip miško broliai (apie Ginučius paskutinėse žeminėse ugnis užgeso tik apie 1958 m.), nes dar labai gyvi priešingose pusėse buvusių šeimų atsiminimai. Niekas neteisiamas, niekas nepasmerkiamas, niekas neišteisinamas. Ėjo karai, lydimi kariaujančiųjų patyčių, keitėsi valdžios, formuodamos savus ir atsiųsdamos svetimus ponus. Savo vargus kiekvienam reikėjo atvargti pačiam. Ir vargo jie visi savaip - vieni nepajėgdami nieko keisti ir pasišviesdami balana, kiti, norėdami išlikti, prisitaikė prie valdžios onorų, bet ne iš gero gyvenimo, o iš noro išgyventi parsidavė, prigimdė margataučių, išlėkė užsienin... Skaitai ir kiekviena ląstele jauti, kaip visas tas pasaulio bruzdesys ėjo ir eina per žmogų, vis stengdamasis jį sutrypti, bet žmogus lieka... Jis turėjo ir turi išlikti šioj nederlingoj, kalvotoj žemėj, į kurią jį padėjo Dievas... Skaitydamas pergyveni pasaulio kūrimo chaosą ir nesutrikdomą šio krašto žmonių rimtį, stojiškumą. L.Šidla - lyg koks netolimų dienų Donelaitis - per piemenėlių vargus įvairiais metų laikais nupiešė krašto žmonių buitį (dabar sakytume: paruošė sociokultūrinį aprašą). Ruošdamiesi atostogauti Rytų Aukštaitijoje, paskaitykite. Tai geriausias vadovas, pateikiantis net vietinių „žodelyčių“ vertinius į gramatinę kalbą...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“