Lietuvai atidavęs ir sielą, ir širdį...

Prelatas gimė prieš 135-erius metus Prienų rajono Balbieriškio miestelyje. Jau lankydamas mokyklą jaunasis Mykolas įsijungė į lietuvybės palaikymo ir jos saugojimo darbą - bendravo su knygnešiais, aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą.

Siekdamas daryti didesnį poveikį jaunimui, pasirinko mokytojo kelią. Penkerius metus mokėsi patriotinių idėjų kupinoje Veiverių mokytojų seminarijoje, kuriai vadovavo, vėliau pavadintas Lietuvos mokytojų patriarchu - Tomas Ferdinandas Žilinskas. Baigęs ją, mokytojavo Lomžos gubernijoje, vėliau Papilėje.

Tikrasis pašaukimas

Pradėjęs vis labiau jausti savo tikrąjį pašaukimą, apie tai pasakė savo mamai. Ši atsakiusi: „Kiekviena motina būtų laiminga turėdama sūnų gerą kunigą" (Juozas Meškauskas - „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė", 176 p.). Mykolo žingsnis buvo tvirtas. Pašaukimo pojūtis religingą jaunuolį atvedė į Seinų kunigų seminariją. Jau pirmakursis seminarijos auklėtinis aktyviai įsijungė į joje veikusį slaptą lietuvių klierikų sąjūdį, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Kai seminarijos rektoriumi tapo aktyvus lenkas kunigas R.Jalbžykovskis, seminarijoje buvo uždrausta lietuviška spauda, laikraščiai ir knygos. Tačiau lietuvių klierikai to draudimo neklausė. Už tai M.Krupavičių, kaip minėtos lietuvių organizacijos pirmininką, norėta pašalinti iš seminarijos.

Rusijoje

Baigęs seminariją, dar ketverius metus savo teologines žinias gilino Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų Rusijoje, o vėliau Ateitininkijos idėjas platino ir Lietuvoje.

1914 m. birželio mėn., studijuodamas dvasinėje akademijoje, buvo įšventintas kunigu. Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje, buvo karo belaisvių kapelionas, žurnalo „Ateities spinduliai" redakcijos narys. 1917 m. apsigyveno Voroneže, kuriame buvo susibūręs nemažas lietuvių spiečius. Čia paskirtas lietuviškos Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Kartu su kitais Rusijoje įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Metus buvo šios partijos pirmininkas, dalyvavo Petrapilio lietuvių Seimo darbe. Džiaugėsi brėkštančiu Lietuvos valstybingumo atkūrimu, entuziastingai stengėsi ir pats prie šio proceso prisidėti: rinko aukas besikuriančiai Lietuvai, telkė savanorius jos Nepriklausomybei ginti.

1918 metų pradžioje už lietuvių kareivių telkimą Rusijos bolševikų vadinamas revoliucinis tribunolas M.Krupavičių už akių nuteisė mirties bausme. Tačiau pasikeitus išvaizdą ir gavus asmens dokumentą su Zelenioko pavarde, jam pasisekė pabėgti į Lietuvą.

Nėręs į politiką

Apsigyvenęs Kaune, dvasininkas aktyviai ruošėsi artėjantiems Steigiamojo Seimo rinkimams, kūrė įvairiose Lietuvos vietose Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyrius. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, pasižymėjęs dideliais oratoriniais gabumais, aktyviai dalyvavo rengiant Žemės reformos įstatymą, siekdamas visų pirma aprūpinti žeme bežemius ar mažažemius savanorius. M.Krupavičius buvo išrinktas į Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį Lietuvos Seimus. 1919 ir 1923 bei 1926 ir 1927 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas.

1927 m. pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, studijavo užsienio katalikiškuose universitetuose ekonomiką, teisę, žurnalistiką ir sociologiją.

Grįžęs į Lietuvą, 1930-1931 metais vikaravo Garliavos parapijoje, paskui profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje dėstydamas joje sociologiją, etiką, prancūzų kalbą ir bažnytinės iškalbos meną. Toliau dirbo Veiverių parapijos klebonu. Čia taip pat pasižymėjo ne tik kaip geras ir parapijiečių mylimas kunigas, bet ir vėl kaip geras organizatorius: pastatė kleboniją, atnaujino ir padidino bažnyčios bokštą, aptvėrė šventorių. Prieš sovietinę okupaciją ir jos metu klebonavo, eidamas dekano pareigas Kalvarijos parapijoje.

Nepaklusęs okupantams

Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo Bažnyčios persekiojimas. Valdžia kai kuriuos kunigus bandė patraukti į savo pusę. M.Krupavičiui net buvo siūlomas aukštas komisaro postas (Kęstutis Žemaitis - „Penki prelato Mykolo Krupavičiaus laiškai vyskupui Vincentui Padolskiui"). Jis šito klastingo siūlymo atsisakė. Norėdamas apginti Bažnyčią ir tikinčiuosius nuo persekiojimo, vyskupų pavestas, M.Krupavičius parengė sovietinei valdžiai memorandumą. Tačiau tai nepadėjo, o jis pats turėjo slapstytis nuo gresiančio suėmimo.

1942-aisiais, vokiečių okupacijos metais, rodydamas didelę pilietinę drąsą, kunigas kartu su buvusiu Žemės ūkio rūmų įsteigimo iniciatoriumi ir ministru Jonu Aleksa bei su buvusiu Respublikos prezidentu Kaziu Griniumi generaliniam komisarui Rentelnui įteikė protesto momorandumą prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų bei kitų šalies piliečių persekiojimą ir žudymą. Tų pačių metų gruodžio mėnesį gestapo buvo suimtas ir įkalintas.

Atidengiant Kaune jam skirtą skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtą memorialinę lentą, jo seserėčia mokytoja Genovaitė Jarumbavičiūtė savo kalboje pacitavo laiško, rašyto seseriai Veronikai iš Tilžės kalėjimo 1943 m. gegužės 8 d., ištrauką: „Jei Dievas panorėtų čia mano gyvenimo kelionę nutraukt, tai labai norėčiau, kad mano palaikai amžiams atsigultų lietuviškoj žemelėj. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną." (Kazimieras Dobkevičius - „Memorialinė lenta Prelatui", XXI a.)

Veikla Vokietijoje ir JAV

1945 m. amerikiečių išlaisvintas, dar dvylika metų gyveno Vokietijoje. 1948 m. lapkričio 13 d. popiežius Pijus XII kunigui M.Krupavičiui suteikė garbingą prelato titulą. Jis buvo išrinktas įsikūrusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1955-ųjų. 1949 m. jo vadovaujamas VLIK‘o komitetas paskelbė istorinį testamentą - Lietuvių chartą, kurioje Pasaulio lietuvių bendruomenei nustatytos pagrindinės direktyvinės gairės.

M.Krupavičiui teko bendrauti su nugalėjusiu sovietinę „geležinę uždangą" Lietuvos laisvės legendiniu kovotoju Juozu Lukša. Susipažinus J.Lukšai su Nijole Bražėnaite, prelatas Mykolas Krupavičius 1950 m. liepos 23 dieną palaimino ir jų santuoką vienoje mažytėje Vokietijos bažnytėlėje.

Atkūrus Vokietijoje Lietuvos krikščionių demokratų partiją, čia pasivadinusią Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, tapo tos politinės organizacijos pirmininku, trejus metus redagavo „Tėvynės sargą". 1957 m. apsigyvenęs JAV, čia taip pat aktyviai dirbo visuomeninį darbą, kurį siejo su širdies auka ir jautrumu.

Ryškiausias pėdsakas

Vienas iš ryškiausių jo nuveiktų darbų Lietuvoje - talkinant ekonomistui Albinui Rimkui, parengta ir įvykdyta žemės reforma, jau atkurtos Valstybės pirmojo dešimtmečio pradžioje užkirtusi kelią Rusijos kėslams įvykdyti mūsų krašte bolševikinį perversmą. Išrinktas 1918 m. gruodžio 1 d. sudarytos Žemės reformos komisijos pirmininku, eidavo pėsčias nuo vieno kaimo prie kito, matė bežemių žmonių skurdą, jų beteisiškumą, agitavo žmones imti dvarų žemę ir ją dirbti. Todėl dvarininkai jį buvo praminę „bolševiku su kunigo sutana".

Pagrindinis reformos tikslas - aprūpinti žeme mažažemius ir bežemius, kad jie pozityviai galėtų įsijungti į krašto ekonominį ir politinį gyvenimą. Atsikirsdamas reformos priešininkams, jis rėmėsi ir dar Seinų kunigų seminarijoje asmeniškai studijuotų popiežiaus Leono XIII enciklikų teiginiais. Ši nuostata padėjo jam apsiginti nuo tuometinių, gana sulenkėjusių, dvarininkų ir kai kurių savos konfesijos asmenų puolimo ir skundų, pasiekusių net Vatikaną bei katalikų bažnyčios vadovaujančią hierarchiją pačioje Lietuvoje.

Po ilgai trukusių ginčų Steigiamasis Lietuvos Seimas 1922 metais vasario mėnesį priėmė
M.Krupavičiaus siūlytą Žemės reformos įstatymą, kuriame buvo pažymėta ne didesnė kaip 80 ha žemės norma. Nusavinti ir vandenys bei miškai, jei jų plotas buvo didesnis kaip 25 ha. Naujakuriai už gautą žemę 36 metus turėjo mokėti simbolinius išperkamuosius mokesčius, priklausomai nuo gautos žemės rūšies (0,5-7 litus už hektarą per metus). Už paimtą žemę jos buvusiem savininkams turėjo būti atlyginama valstybės nustatyta kaina. Buvo išdalinta apie 700 tūkstančių ha žemės, sukurta apie 35 tūkstančius naujakurių ūkių. Plėtojosi žemės ūkio kooperatinis judėjimas.

M.Krupavičiui vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, buvo įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų, Žemesnioji mergaičių žemės ūkio mokykla pradėjo veikti ir jo gimtajame Balbieriškyje. Svarbiausia - 1924 metais buvo įkurta žemės ūkio specialistus rengianti aukštoji mokykla - Dotnuvos Žemės ūkio akademija.

Prelato plunksnai priklauso parašytos jo knygos „Kova už žemę ir laisvę", „Kova už žemę ir ūkininką", „Jonas Basanavičius", „Lietuviškoji išeivija", „Krikščioniškoji demokratija", „Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje", „Atsiminimai" (išleisti po jo mirties) ir kt. Daug gražių raštų parašyta ir apie patį prelatą Mykolą Krupavičių, jo kilnią veiklą Lietuvos labui.

Grįžo į Tėvynę

Iškilusis Lietuvos sūnus prelatas Mykolas Krupavičius mirė 1970 metų gruodžio 4 dieną Čikagoje. Palaidotas buvo JAV lietuvių Šventojo Kazimiero kapinėse. Pagal jo testamentinį prašymą jo akys ir krūtinė užpilta lietuviška žeme, kurią jis buvo gavęs iš Lietuvos.

Dar būnant Tilžės kalėjime jo rašytas prašymas seseriai Veronikai - po mirties jį palaidoti Lietuvoje, išsipildė. Karstas su jo palaikais buvo pervežtas į Lietuvą ir iškilmingai palaidotas 2006 metų rugsėjo 23 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje.